Idėjomis įdomiam savaitgaliui dalinasi kelionių projekto „LĖTAI apie pasaulį“ kūrėjos.
Urvai Lietuvoje
„Nors olos ir uolos – neįprastas reiškinys mūsų lygiame krašte, visgi gerai paieškoję Lietuvoje galite rasti ir jų. Biržų apylinkėse esanti „Karvės ola“ gerai žinoma ir turistų dažnai lankoma vieta, tačiau olų yra ir kitose Lietuvos vietose. Pavyzdžiui, Skališkių (Liucionių) ola, esanti Neries pakrantėje Vilniaus rajone, netoli Liucionių kaimo“, – sako kelionių žurnalo „LĖTAI apie pasaulį“ redaktorė Dalia Smagurauskaitė.
Vietiniai šią vietą vadina verkiančia arba šventąja dėl trykštančių šaltinėlių. Jų vanduo žiemą sustingsta ir oloje atsiranda ledo stalaktitai ir stalagmitai. Pro Liucionių olą anksčiau piligrimai keliaudavo į Aušros Vartus Vilniuje, todėl iki šiol čia paliekami kryželiai ir žvakės. Be to, pasakojama, kad šaltinių vanduo turi stebuklingų savybių ir gali pagydyti akis. Apsilankius oloje taip pat galima užsukti prie Liucionių kabančio tilto per Nerį.
Medžiai keistuoliai
Seniausiu Lietuvos medžiu tituluojamas Stelmužės ąžuolas, tačiau įspūdingų ir net keistų medžių Lietuvoje tikrai netrūksta. Vienas tokių – Raganų eglė, auganti Rambyno regioniniame parke. Ši eglė ypatinga tuo, kad 80 cm aukštyje šakojasi net į 17 kamienų, kurių aukštis siekia daugiau nei 30 m. Manoma, kad jos amžius yra apei 170 metų. „Ši eglė ne apipinta legendomis, bet ir tituluota – paskelbta gamtos paminklu, prieš kelerius metus išrinkta Lietuvos metų medžiu, taip pat pateko į 13 geriausių Europos medžių sąrašą“, – pasakoja kelionių tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ kūrėja Astra Petkūnaitė.
Verta aplankyti ir dvi Zervynų drevėtąsias pušis, esančias prie Zervynų kaimo pietinio pakraščio. Šių pušų kamienuose išlikusios išskobtos drevės, menančios drevinės bitininkystės laikus. Tiesa, viena pušis nudžiuvusi, bitės nė vienoje iš pušų negyvena. Norintys susipažinti su senovine bitininkyste, tai padaryti gali Musteikos kaimo apylinkėse esančiame pažintiniame take ir ekspozicijoje.
Kontinentinės kopos
D.Smagurauskaitė teigia, kad norint pasimėgauti kopų ramybe, visai nebūti važiuoti prie Baltijos jūros: „Vos 30 km nuo Vilniaus, Bartkuškio miške driekiasi švelnaus geltono smėliuko kalva. Aplinkui ošia pušys, tad tikrai nesunku įsivaizduoti netoliese esančią jūrą. Orams atšilus čia smagu surengti pikniką, tik reikėtų pasisaugoti erkių.“
Dar viena kopa plyti Rūdninkų girioje ties Žygmantiškėmis. Šviesaus smėliuko plynė su kur ne kur augančiomis pušelėmis iškyla iki 30 m aukščio. Klonių (Gaidžių) kopa yra Marcinkonių seniūnijoje. Teigiama, kad ši kopa yra vienintelė pustoma žemyninė kopa Lietuvoje. Be to, Dzūkijos šiluose žemyninės kopos tęsiasi dešimtis kilometrų, jų formos matyti reljefe, tačiau yra padengtos augmenija.
Akmenys milžinai
Prieš dešimtis tūkstančių metų į Lietuvą ledynas atgabeno ne vieną didžiulį riedulį ir išbarstė įvairiose šalies vietose. Senovėje jie buvo garbinami, deginama šventoji ugnis, kartais jų bijoma, o dabar prie didžiulių akmenų traukia turistai. „Jei Puntukas jau matytas ir nebeįdomus, galite aplankyti už jį didesnį Barstyčių (Puokės) akmenį. Įspūdingos laivo formos akmuo sveria apie 680 tonų, yra 13 m ilgio ir 7,5 m pločio, o jo kilmė greičiausiai suomiška. Pasakojama, kad šio akmens vietoje senovėje stovėjusi pagonių šventykla dievui Perkūnui“, – sako A.Petkūnaitė.
Mažeikių rajone, Žibikų pušyne stūkso Juodasis meilės akmuo plokščio paviršiumi (5,5 m ilgio, 3,7 m pločio, 1,9 m aukščio). Pasakojama, ant vakarais ant patogaus akmens paviršiaus susėda laumės ir verpia, o jas pamatęs žmogus pavirsta pušimi. Tikėta, prie akmens paslėptas Napoleono auksas ir net buvo manyta, kad tai – ne akmuo, o meteoritas.
Stebuklingi šaltiniai
Dar viena gamtos įdomybių rūšis – šaltiniai, kurių Lietuvoje galima rasti nemažai, kiekvienas jų saugo kokią nors paslaptį, legendą arba pasižymi mineralinimis savybėmis. Šaltinių įdomu ieškoti, paragauti iš žemių besiveržiančio vandens ar net jo parsivežti namo. „Pavyzdžiui, Alytaus rajone trykšta Druskelės šaltinis, kurio prieigos gal ir nėra labai išvaizdžios, tačiau istorija įdomi. Pirmiausia todėl, kad šaltinis vardą gavo dėl savo sūraus vandens. Jo skonis primena Birštono mineralinius vandenis. Specialistai teigia, kad vandens mineralinė sudėtis unikali“, – pasakoja D.Smagurauskaitė.
Kaip žinia, praeityje druska buvo brangi prekė, kurią ne visi galėjo įpirkti, todėl apylinkių gyventojai šaltinio vandenį semdavo ir nešdavo į namus, jame virdavo maistą. Dėl šios savybės šaltinis žinomas nuo 1787 m., kai juo susidomėjo LDK kancleris J.Chreptavičius ir VU rektorius M.Počobutas. Norėdami ištirti šaltinio vandenį jie net buvo atsiuntę čia farmacininką ir fiziką.
