Pinigai Indonezijoje naudojami ne tik pirkiniams
Indonezijoje gyvenu jau gerą pusmetį, todėl daugelis dalykų nebestebina. Pavyzdžiui, tai, kad šioje šalyje pinigai gali būti naudojami ne tik kaip atsiskaitymas už pirkinius.
Indoneziečiai tiki, kad vėjas sukelia karščiavimą, slogą, galvos skausmą ir kitus į gripą panašius simptomus. Todėl pasijutę prastai eina į procedūrą (kiti vadina tai masažu) „kerok“.
Jos metu metalinėmis monetomis stipriai subraižoma visa nugara, kartais krūtinė, kaklas ar kitos kūno dalys, kad „išeitų“ vėjas. Kodėl metalinėmis monetomis? Vietiniai tiki, kad monetos padeda ištraukti blogas dvasias, nes jos dažniausiai susivilioja pinigais.
Kartą gatvėje, pamačiau keletą 500 vertės monetų, kurias norėjau susirinkti, tačiau indonezietė draugė, man griežtai uždraudė tai daryti. Ji paaiškino, kad kai kurie indoneziečiai tiki, kad išmetus gatvėje monetas, galima atsikratyti blogų dalykų. O surinkus tokias monetas, galima prisišaukti nesėkmę.
Vietoje dovanų – spalvoti vokeliai su pinigais
Pinigai, kaip ir pas mus, dažnai nešami kaip dovanos. Ramadano pabaigoje, musulmonai švęsdami Lebaran (arba Idul Fitri) – pasninkavimo laikotarpio pabaigą, lanko gimines, draugus, kartais darbdavius ir kaimynus bei prašo atleisti už visą blogį, padarytą praėjusiais metais. Svečiai ir šeimininkai vaišinasi specialiais patiekalais, dovanoja vaikams pinigus (iki 10 000 rupijų (0,69 eurų) spalvotuose vokuose.
Tuo metu net bankai (paprastai kelias dienas prieš šventę) specialiai keičia stambias kupiūras į smulkias. Nieko nestebina, kad šios šventės metu, vaikai svečius sutinka atsinešdami savo pinigines ir jas rodydami svečiams.
Indonezijoje tradicinėse musulmonų vestuvėse retai pamatysite svečius nešinus gėlėmis ar dovanomis. Visi paprastai atsineša vokus su pinigais. Atvykus į vestuves pirmiausia reikia pasirašyti svečių knygoje, o šalia jos visuomet stovi dėžutė, kur ir reikia įmesti voką su pinigais. Nerašytos taisyklės nurodo, kad vienam asmeniui į tokią šventę reikėtų atsinešti sumą nuo 50 000 rupijų (3,43 eurų). Mažesnė dovana atrodytų nederama.
Pageidaujama, kad tai būtų naujos kupiūros, todėl apsukrūs gatvės prekeiviai, prieš pat Šv. Kalėdas siūlo nusipirkti gražiai įpakuotas naujas kupiūras.
Tradiciją dovanoti pinigus turi ir Indonezijos katalikai. Pavyzdžiui, per Šv. Kalėdas Indonezijoje, ypač Javos saloje, vaikams dovanojama maždaug 20 000 rupijų (1,37 eurų), kurie taip pat būna įdėti į vokus.
Pageidaujama, kad tai būtų naujos kupiūros, todėl apsukrūs gatvės prekeiviai, prieš pat Šv. Kalėdas siūlo nusipirkti gražiai įpakuotas naujas kupiūras. Žinoma už tokią „paslaugą“ reikia sumokėti papildomai apie 2 000–5 000 rupijų (0,14–0,34 eurų).
Džakartoje su vienu euru kišenėje
Produktų ir paslaugų kainos skirtingose salose, salų miestuose ar net tų pačių miestų skirtingose dalyse gali skirtis. Tarkime, Džogjakartos mieste, kur gyvenu, kainos 1,5 karto ar kartais perpus mažesnės nei sostinėje Džakartoje ar Balio saloje.
Be to, dažnai vietiniams gyventojams ir užsieniečiams nurodomos skirtingos kainos. Net jeigu moki indonezietiškai ir deriesi, vis tiek galutinė kaina bus didesnė nei vietiniam gyventojui.
Indoneziečiai neslėpdami aiškina, kad užsieniečius laiko vaikščiojančiais bankomatais, iš kurio gali pasiimti pinigų tiek, kiek nori.
Nepaisant to, Indonezijoje užsieniečiai iš tiesų gali pasijusti milijonieriais. Netikite? Štai keletas dalykų, kuriuos Džogjakartos mieste galite įsigyti ar išbandyti vos už vieną eurą (14 560 Indonezijos rupijų):
- Pavalgyti vietiniame restorane „Rumah makan“ – vieta, kur yra meniu, iš kurio galima užsisakyti;
- Porcija paprastų ryžių („nasi putih“), keptų grybų („jamur goreng“), sambal padažo su natūraliomis gvajavos („guava“) sultimis. Viskas kainuoja 13 500 rupijų (0,93 euro centai);
- Pavalgyti gatvės kavinėje „Warung makan“, kur pagamintas maistas išstatytas vitrinoje. Jokio meniu, susidedi į lėkštę pats, ką nori valgyti;
- Porcija paprastų ryžių, daržovių („sayur“), 2 bulvių kukuliai („perkedel“), 1 vištos šlaunelė saldžiame sojos padaže („ayam bakar“) ir natūralios gvajavos sultys – 14 000 rupijų (0,96 euro centai);
- Natūralios sultys kainuoja 5 000 rupijų (0,34 euro centai). Užsisakius tik šaltų nenatūralių apelsinų sulčių („es jeruk“) išleisite 12 000 rupijų (0,82 euro centų);
- Pavalgyti gatvės kavinėje – kur maistas gaminamas jums matant. 1 porcija keptų ryžių („nasi goreng“ – vadinamu nacionaliniu Indonezijos patiekalu) su vištienos gabaliukais, omletu ir keliomis daržovėmis bei gėrimu „es jeruk“ kainuoja 11 000 rupijų (0,76 euro centų).
- Skirtingose vietose „nasi goreng“ gali būti ruošiamas kitaip (kai kas nededa vištienos, kiti nededa daržovių), tačiau kaina svyruoja nuo 8 000 iki 10 000 rupijų (0,50–0,69 euro centų);
- Pasiimti išsinešimui maisto iš važinėjančio gatvės prekeivio „kaki-lima“. Pavyzdžiui: ryžių išvirtų kokosų aliejuje („nasi uduk“), 2 gabaliukus pupelių užkandžio („tempe“) ir 2 gabaliukus sojos varškės („tahu“) – 7 000 rupijų (0,48 euro centai).
Jeigu didelių poreikių maistui nėra ir nevalgote didelėmis porcijomis, per dieną, Džogjakartoje valgymui išleisite ne daugiau nei 24 000 rupijų (1,65 eurus) – už tokią sumą valgysite tris kartus per dieną. Pavyzdžiui, pusryčiams – tirpi kava, 4 bandelės su riešutų įdaru; pietums – ryžiai, daržovės, bulvių kukuliai, vištienos kulšelė, gėrimas; vakarienei – ryžiai, sojos varškė, pupelių užkandis.
Nedaug kainuoja ir egzotiški patiekalai, mėgstami turistų. Pavyzdžiui, sumuštinis su kobros mėsa – 13 000 rupijų (0,89 euro centai).
Atsigerti „es jeruk“ į užsieniečius orientuotose kavinėse galima už 10 000 rupijų (0,69 euro centų). Tiek pat kainuos ir 1 puodelis robusta kavos iš Flores salos vietinėje kavinėje „Warung kopi“.
Pirkiniai už nepilną eurą – nuo „Coca colos“ iki maisto „lauknešėlių“
Jei maistą ruošite namuose, taip pat daug neišleisite. Pavyzdžiui, mažoje parduotuvėje galėsite nusipirkti 10 greitai paruošiamų makaronų (nuo makaronų prekės ženklo bei su kokiais priedais norisi priklauso ir kaina) už 14 000 rupijų (0,96 euro centų).
Paprastų ryžių 1,2 kg kainuos apie 14 000 rupijų (0,96 euro centai). Brangiau kainuoja aukščiausios rūšies arba rudieji ryžiai).
Mėgstantiems „Coca cola“ 1,5 l butelis Indonezijoje esančiuose prekybos centruose kainuos 13 000 rupijų (0,89 euro centų). Keliais centais pigiau šio gėrimo rasite mažesnėse parduotuvėse.
Keturi buteliukai vandens (500 ml) – 12 000 rupijų (0,82 euro centai). Brangiau, jei pirksite turistinėse vietose.
Užsukę į turgų nustebsite ne tik dėl vaisių ir daržovių gausos, bet ir dėl kainų. Pavyzdžiui, 1 kg pomidorų ir agurkų vietos turguje galite įsigyti už 14 000 rupijų (0,96 euro centų). Vietiniai gali nusipirkti ir pigiau.
1–2 kg sezoninių didesnių vaisių (mangų, bananų ir pan.) turguje kainuoja 7 000–13 000 rupijų (0,48–0,96 euro centai).
Indonezijoje populiarūs maisto „lauknešėliai“, į kuriuos įeina du tirpios kavos pakeliai, pyragas, džemas arba 0,5 kg ryžių, mažas indelis padažo ir 2 gabaliukai pupelių užkandžio bei 2 gabaliukai sojos varškės jums neatsieis nė euro – kaina 13 000 rupijų (0,93 euro centai).
Ne ką brangesnis Indonezijoje ir benzinas. Įsipilti į motorolerį beveik 2 l degalų degalinėje kainuoja apie 14 800 rupijų (1,02 eurus). Tiesa, degalinių nėra labai daug ir nė viena nedirba naktį.
Tačiau degalais visą parą prekiauja vietiniai. Žinoma, pakelės prekeivių kaina kiek didesnė nei oficialioje degalinėje: 1 l benzino kainuos apie 500–1000 rupijų (0,034-0,069 euro centus).
Jei neturite ar nesinuomojate motorolerio ar automobilio, naudokitės autobusais. Kelionės kainos nedidelės – paprastai iš miesto į miestą keliausite mokėdami nepilną eurą.
Kelionei po mieste ir apylinkėse esančius objektus galima rinktis skirtingas transporto priemones. Kelionės kaina skirsis, bet nebus smūgis piniginei. Pavyzdžiui, su vietinių menamu pedalais transportu „becak” nuvažiuoti trumpą distanciją, kuri neviršytų 10 min. kelio, kainuoja 10 000 rupijų (0,69 euro centų). Jei rinksitės „Ojek” (transportas su motoru) kainuos brangiau.
Kadangi pati vairuoju motorolerį, noriu perspėti, kad už motorolerio pastatymą reikia mokėti – 7–14 kartų kainuoja maždaug 14 000 rupijų (0,96 euro centus).
Turistinės pramogos – už juokingas kainas
Turistinėse ir kitose populiariose (prie turgaus, restoranų, kavinių ar net parduotuvių) vietose imamas didesnis mokestis.
Jei rinksitės taksi, žinokite, kad 2-4 km kelionė turėtų kainuoti ne daugiau nei 12 000 – 14 000 rupijų (0,82-0,99 euro centai).
Rūkote? Indonezijoje greičiausiai nepavyks mesti, kadangi tabakas čia labai pigus. Pavyzdžiui, nusipirkti 1–2 pakelius vietinių cigarečių, pagamintų iš tabako, gvazdikėlių ir kitų skonių mišinio („kretek“), galima už 8 000–14 000 rupijų (0,55–0,96 euro centus).
Rūkote? Indonezijoje greičiausiai nepavyks mesti, kadangi tabakas čia labai pigus.
Turistų mėgstamos smulkmenos ir suvenyrai taip pat pigūs – marškinėliai, raktų pakabukai ir panašūs dalykai kainuoja nuo 5 000 rupijų (0,34 euro centų).
Keliautojus stebina ir bilietų į lankomus objektus kainos. Pavyzdžiui, apsilankymas karaliaus rūmuose „Kraton“ kainuoja 13 500 rupijų (0,93 euro centus) žmogui. O už 14 000 rupijų (0,96 euro centus) į vandens rūmus „Taman Sari“ galės patekti net du žmonės.
Pigus čia ir mobilusis ryšys. Pasipildyti telefono sąskaitą atsieina 11 000 rupijų (0,76 euro centus). Jeigu pasirinksite tinkamą operatorių, su tokia suma galėsite rašyti trumpąsias žinutes visą mėnesį neribotai.
Atostogaudami čia galite pigiai apsikirpti – pasitrumpinti plaukų galiukus kaimo kirpykloje kainuoja 8 000 rupijų (0,55 euro centus. O už kirpimą geresniame salone su galvos masažu sumokėsite 15 000 rupijų (1,03 eurus).
Aš suprantu, kad šios kainos atrodo juokingai. Tačiau turite žinoti, jog indoneziečiams net ir jos yra nemažos. Todėl prisiminkite, kad visur galima derėtis. Jei esate atkaklus, gali būti, kad sumokėsite dar mažiau.
Dienai – 2,06 eurų
Sakoma, kad Indonezijoje per dieną per daug neišlaidaujant galima gyventi maždaug už 30 000 rupijų (2,06 eurų), todėl apyvartoje daugiausia 1, 2, 5, 10, 20 tūkst. banknotų.
Pasitaiko atvejų (ypač mažose parduotuvėse), kai neturėdama grąžos pardavėja ją atiduoda saldainiais. Norėdama saldainiais atsiskaityti pati to padaryti negaliu – jie „naudojami“ tik grąžai.
Būtent šios kupiūros būna labiausiai nutrintos, aplankstytos, nešvarios. Ne kartą teko matyti, kai indoneziečiai gavę naujas šių nominalų kupiūras jas ilgai apžiūri, šypsosi – jiems nedažnai tenka tokias matyti.
Gyvenimas čia keistas. Pasitaiko atvejų (ypač mažose parduotuvėse), kai neturėdama grąžos pardavėja ją atiduoda saldainiais.
Mane tai erzina, nes norėdama saldainiais atsiskaityti pati to padaryti negaliu – jie „naudojami“ tik grąžai.
Padeda pažintys
Mano pažįstami indoneziečiai, gyvenantys Javos saloje, sako, kad vidurinės klasės atstovas (vienas šeimos narys) uždirba 1 500 000–2 000 000 rupijų (103,02–137,36 eurų) per mėnesį.
O kiek pinigų reikia užsieniečiui, gyvenančiam Indonezijos mieste, per mėnesį? Vienos didžiausių išlaidų – būsto nuoma. Paprastai užsieniečiai nuomojasi kambarius, o ne butus.
1 kambarys 3 kambarių name su bendra virtuve ir vonios kambariu, su baldais, geriamojo vandens aparatu, įskaitant mokesčius už elektrą, kainuoja 350 000 rupijų (24,04 eurų) per mėnesį.
Internetas namuose: paprastas USB modemas kainuoja 120 000 rupijų (8,24 eurų). Papildymas (1,75 GB) – 51 000 rupijų (3,50 eurų). Man tiek užtenka mėnesiui.
Geriamasis vanduo taip pat kainuoja. Tiesa, jeigu negeriate labai daug vandens, per mėnesį užteks papildyti galoną (19 l) 4 kartus. Pildantis parduotuvėje jo kaina 58 000 rupijų (3,98 eurai).
Jeigu neplanuojate gaminti daug, per mėnesį užteks papildyti dujų galoną (19 l) 2 kartus – 78 000 Rp (5,36 EUR).
Sudėtinga apskaičiuoti, kiek išleisite maistui. Tačiau skaičiuojant, kad pusryčius valgysite namuose, pietus ir vakarienę paprastose gatvės kavinėse per mėnesį tam galite išleisti 650 000 rupijų (44,64 eurus).
Esu tikra, kad gyvendami Indonezijoje nuomositės motorolerį – mano patirtis sako, kad be jo beveik niekur nenukeliausite. Automatinį motorolerį išsinuomoti galite už 600 000 rupijų (41,21 eurą). Turint šią transporto priemonę neišvengsite išlaidų degalams. Tačiau, jeigu nevažinėsite kiekvieną dieną iš vienos miesto dalies į kitą, per dieną užteks maždaug 1,5 l benzino. Pilantis degalinėje tai per mėnesį kainuos 333 000 rupijas (22,87 eurus). Prie šių išlaidų priskaičiuoju ir motorolerio pastatymo mieste mokestį, kuris per mėnesį gali siekti 45 000 rupijų, t.y. 3,09 eurus.
Telefonas: nauja kortelė – 6 000 rupijų (0,41 euro centai). Kiek mokėsite už pokalbius, priklausys nuo jūsų. Tačiau aš vidutiniškai skaičiuoju 30 000 rupijų (2,06 eurus) už mėnesio už papildymus.
Nesu vakarėlių liūtė, tačiau ir namuose kas vakarą nesėdžiu. Taigi, pramogoms per mėnesį išleidžiu ne mažiau nei 340 000 rupijų (23,35 eurus).
Sudėjus visas išlaidas matyti, kad mėnesiui Džogjakartoje jums reikės ne mažiau nei 2 661 000 rupijų (182,76 eurų). Pagyvenus ilgiau atsiranda draugų, kurie gali patarti, kur paslaugos ar prekės pigesnės. Be to, „įsijungia“ ir jūsų vidinis radaras – jau žinote vietas, kur galima sutaupyti.
Vis dėlto leisiu sau pasakyti, kad net ir netaupant Indonezijoje gyventi nėra brangu.
