Didingi kalnai, skirtingi paplūdimiai ir dieviško skonio braziliški kepsniai
Mano kelionė prasidėjo kalvose įrėmintame Rio de Žaneire. Po viešnagės jame Vilnius atrodo lyg ramybės uostas. Nieko kito tikėtis tikriausiai neįmanoma, kai aplink zuja per 6 milijonai gyventojų, vadinančių šią vietą visos Brazilijos širdimi.
Grandioziniais karnavalais pagarsėjusiame mieste praleidau keturias dienas. Į fiestos sūkurį nepatekau, tačiau per pusę savaitės spėjau pasigrožėti vietine gamta ir pajusti tenykščių žmonių gyvenimo pulsą.
Paklaustas kokius objektus rekomenduočiau įtraukti į „Privaloma pamatyti“ sąrašą, greitakalbe išpyškinčiau keletą įdomesnių vietelių. Viena tokių – beveik 400 metrų aukščio „Cukraus galva“ vadinama kalva. Įspūdingas gamtos darinys, tokį vardą gavęs dėl savo formos panašumo į XIX amžiuje naudotą indą, kuriame buvo gaminamas rafinuotas cukrus. Iš toli malonu akis paganyti ne tik į kalno didingumą, bet ir į ant jo besikarstančius žmones. Šiame ir šalia esančiuose aukštaūgiuose įrengta per 270 laipiojimo maršrutų, o tai pritraukia galybę aktyvaus laisvalaikio entuziastų.
Jei viešėjote Rio de Žaneire ir negulinėjote viename paplūdimių, vadinasi iš šios šalies neparsivežėte nė pusės viso žavesio. Nedarykite šios klaidos ir po ilgų pasivaikščiojimų skuoskite prie jūros. Tam puikiai tiks žymusis Kopakabanos ar dainomis išaukštintas Ipanemos paplūdimys. Tiesa, prieš ruošdamiesi pasikaitinti Ipanemos saulėje, pasidomėkite vietos taisyklėmis. Viskas čia suskirstyta tam tikrais sektoriais – viename jų poilsiauja ramybės norinčios šeimos su mažais vaikais, kitą užėmęs draugiškas ir aktyvus jaunimėlis, tuo tarpu atokiau buriasi išskirtinai tik vietos gyventojai.
Kas vakarą mane buvo galima sutikti bohemiškame Lapa rajone. Nieko keisto, juk čia radau visus geriausius restoranus ir barus. Būnant ten nuodėmė neparagauti dieviško skonio braziliškų kepsnių bei nacionalinio alkoholinio gėrimo „Caipirinha“, pagaminta iš braziliškos cukranendrių degtinės „Cachaça“, laimo, rudojo cukraus ir trupinto ledo.
Braziliją ir Argentiną skiriantys Igvasų kriokliai
Paskutinę dieną kėlėmės anksti ir lėkėm paspoksoti į legendinę Kristaus skulptūrą. Buvome informuoti, kad prie jos būtina nusigauti anksti, mat perpiet 38 metrų aukščio statinys paskęsta debesyse ir smoge. Šiuo pasivaikščiojimu atsisveikinome su Rio de Žaneiru ir pasukome Argentinos link.
Iš senųjų Amerikos gyventojų kalbos žodis „Y guasu“ verčiamas kaip „didysis vanduo“. Apie šiuo vardu pavadintos upės didingumą tikriausiai nebereikia net pasakoti. Būtent čia esantys Igvasu kriokliai ir buvo mūsų tikslas.
Maždaug 20 procentų viso grožio ošia Brazilijoje, tuo tarpu likęs vaizdas matomas iš Argentinos pusės. Buvome ten dvi dienas, tad apžiūrėjome krioklius iš visų pusių, tačiau tiems, kurie užsuks vos dienai, siūlau argentinietišką krentančio vandens versiją. Ten įkurta žymiai daugiau turistams skirtų takų ir yra galimybė užkopti į pačią krioklio viršūnę, vietinių vadinamą Velnio gerkle. Tiesa, iš Brazilijos pusės matomo vaizdo taip pat nedrįsčiau peikti, veiklos čia gal ir mažiau, tačiau reginys nemažiau įspūdingas.
Buenos Airės – pietų Amerikos Paryžius
Iš raminančios gamtos apsupties nėrėm atgal į didmiesčio šurmulį. Ko gero kiekvienas, nusileidęs Buenos Airėse, kaipmat pamilsta šią vietovę. Tačiau mano simpatija buvo panašesnė į lotyniškų filmų aistras – staigiai įsižiebusi lygiai taip pat ir užgeso. Po trijų naktų jau degiau noru judėti toliau, tad džiaugiausi, kad viešnagei čia suplanavome keturias dienas.
Pietų Amerikos Paryžiuje tikrai yra ką pamatyti ir nuveikti . Vienon krūvon susibėgę įvairių kultūrų žmonės, kiekvieną rajoną sulipdė pagal save. Minima, kad daugumos gyventojų šaknys yra Italijoje ir Ispanijoje, tačiau nemažas procentas ir škotų, norvegų, portugalų ar kaimyninių valstybių gyventojų.
Buenos Airės – tobula vieta dievinantiems tango šokius, mat čia gali ne tik pažiopsoti į tiesiog gatvėse vykstančius pasirodymus, bet ir pats pramokti pagrindinių žingsnelių. Lauktuvių ieškotojams patariu apsilankyti Palermo, o norintiems įspūdingų nuotraukų savo kelionių albumui – spalvingame La Boca rajone.
Galbūt skambės keistai, tačiau labai įspūdingos Recoleta kapinės. Jos įvardinamos kaip vienas gražiausių monumentų pasaulyje. Čia ilsisi Argentinos prezidentai, Nobelio premijų laimėtojai, aktoriai, rašytojai ir kiti iškilūs žmonės. Pasijusite labiau kaip muziejuje ar geroje istorijos pamokoje.
Parkų ir bulvarų ramybė Urugvajaus sostinėje
Galiausiai pakilome šiek tiek aukštyn, kirtome Urugvajaus sieną ir apsistojome sostinėje Montevidėjuje. Nori nenori, kelionė mažumėlę išvargino, tad šioje šalyje ieškojau ramybės. Iš šono gali skambėti kiek keistokai, mat čia šurmuliuoja kone 3,5 milijonai žmonių, o tai yra daugiau nei trečdalis visos šalies gyventojų. Be viso to, miestas tituluojamas pagrindiniu jūros uostu ir didžiausiu šalies finansų bei kultūros centru. Visgi parkų ir bulvarų žaluma Montevidėjų atmintin įrašė lyg didžiulį miestą-sodą.
Eukaliptų ir palmių pavėsyje leidau paskutines dienas ir bandžiau suprasti, kiek visko per šį trumpą laiką pamačiau. Jau dabar žinau, kad į Pietų Ameriką grįšiu dar ne kartą, nes norint sugerti bent pusę Brazilijos, Argentinos ir Urugvajaus grožio, kiekvienoje šių šalių reikėtų pagyventi bent po mėnesį.
Daugiau egzotiškų kelionių rasite: kelioniuakademija.lt
