Miestelis kaip miestelis – parkas, dvi bažnyčios, terminis baseinas, didžiulė metalo gamykla, aprūpinusi šalmais pirmajame pasauliniame kare kariavusius vokiečius, viešbutis, kuriame buvo apsistoję rašytojai H.Heinė ir Fontene ir buvusio vieno populiariausių DDR kurorto šlovės šleifas, kurio likučiai vis dar užsikabinę ant namų, ant žmonių, ant kultūrinio paveldo.
Sakoma, kad šlovingos socialistinės Vokietijos klestėjimo metais, Harcas buvo viena populiariausių turizmo krypčių greta Baltijos jūros ir Tiuringijos miškų, o Talės (Thale) miestelis – tikras vietinio turizmo centras. Tokių turizmo apimčių, kaip kadaise, jis nepasiekė iki šiol. Bet stengiasi.
Prie keltuvo jau pasitinka supynės ir raganos, tokios klaikios, lyg būtų užsilikę nuo tarybinių kičo laikų. Daug baisesnės už visus vokiškus nykštukus, kurie gadina jų išpuoselėtų sodų vaizdą. Perkame Sparticket bilietą, į kurį įeina pasikėlimai ir nusileidimai abiem keltuvais bei nusileidimas rogučių trasa (žmogui tokio bilieto kaina 13 eur). Pastovime eilėje, nes juk sekmadienis, įlipame į žalią gondolą, nes žinome, kad jos dugnas stiklinis ir pakilimui priduoda šiek tiek aštresnio skonio – po kojomis palengva tolsta Bodetal slėnis.
Po septynių minučių išlipame Hexentanzplatz – raganų šokio aikšte pavadintoje plynaukštėje. Viskas čia pavadinta jų vardu, nes Harco kalnai – tai vokiškų raganų susibūrimo vieta. Ant netoliese esančio Brokeno kalno jos susirenka per Valpurgijos naktį, bet, matyt, ir visur čia jų knibžda. Bent jau tų, kičinių. Kuo toliau einam, tuo jų daugėja. Kaip ir žmonių.
Raganų kalnas, raganų namas, raganų muziejus, raganų teatras, raganų ledai ir ugninės dešros, raganų suvenyrai ir statulos – viskas kainuoja papildomai du, tris, penkis eurus ir skirta žmonių, vartojančių gamtą, maistą, pramogas poreikiams patenkinti. Vaikų masiniam džiaugsmui sužadinti. Man norisi greičiau nerti į mišką, į tylą, į gamtos kvapus ir vaizdus.
Į zoologijos sodą neinam, nes jų turim Berlyne net du. Bet rogučių trasa mielai nusileidžiam. Leistumėmės ir dar kartą, bet labai ilga eilė. Apžiūrim amfiteatrą, kyla noras sugrįžti ir pažiūrėti kokį nors spektaklį, nors repertuaras, tiesą sakant, ne itin sudomina.
Šalia stovi tvirtas, plane net nepažymėtas medinis pastatas su drožiniais ir akmeninėmis kolonomis. Iš formos sprendžiant, galėtų būti bažnytėlė, bet ta medinė skulptūra virš įėjimo labiau primena velnią, gal net patį Liuciferį. Ir užrašas prie įėjimo skelbia - Valpurgijos salė. Užeinu, žmonių nėra, įėjimas kainuoja pusantro euro, sukuosi eiti atgal, įsitikinusi, kad ten vėl bus dozė raganų, bet sustabdo bilietų pardavėjos balsas.
Močiutė, labai panaši į tą, kuriai lauknešėlį nešė Raudonkepuraitė, paklausta, kas ta šventovė, pradeda pasakoti apie berlynietį dailininką Hermaną Hendrichą, kuris nutapė penkis didelius paveikslus Getės Fausto motyvais ir paprašė architekto Bernardo Zėringo pastatyti senovės germanų stilistiką atspindintį namą, kad galėtų eksponuoti šiuos paveikslus. Visa tai buvo pastatyta 1901 metais ir stovi iki šiol.
Prie įėjimo guli akmuo su iškalta svastika, kurį rado kasdami pamatus kartu su bronzos amžiaus papuošalais. Manoma, kad ir akmuo iš to amžiaus. Linkteliu galva, nes suprantu, kad nacių palikimo vokiečiai taip atvirai neeksponuotų, ir nusiperku bilietą, tokį senovinį, atplėšiamą nuo raudono rulonėlio. Ant bilieto kaina neparašyta, net kyla minčių, kad rulonėlis dar irgi užsilikęs iš tarybinių laikų.
Močiutė, apsidžiaugusi, kad turi pašnekovą, papasakoja, kad dar vienas to paties dailininko sumanytas namas, tik akmeninis, stovi prie Bonos, jame eksponuojami Vagnerio siužetų įkvėpti paveikslai. Pardavėja dar pagaili, kad tiek mažai žmonių čia užsuka.
Penki didžiuliai paveikslai, mano septynmetis sūnus, skaitantis ištraukas iš Getės Fausto prie jų, gotų simboliai ant sienų, raižiniai ant lubų, įstrižai krentanti saulės šviesa ir daugiau nei vieno žmogaus. Dėl šios akimirkos buvo verta prasibrauti per visas tas raganas. Dėl šios akimirkos turbūt buvo verta apskritai kilti ant šito kalno.
Po keliolikos minučių leidžiamės gondola žemyn. Stojame į kitą eilę ir keliamės kėdutėmis į kitą kalną – Rosstrape. Čia ramiau. Mažiau žmonių ir raganų nebėra. Užtat čia gyva kita legenda – apie karaliaus dukrą Brunhildą, kuri bėgo nuo ją pagrobti ir vesti norėjusio milžino Bodo.
Ji prijojo kalno kraštą, atsispyrė nuo jo ir peršoko visą Bode upės slėnį, tik karūną ten pametė. Milžinas nugarmėjo į upę, pavirto dideliu juodu šunimi ir saugojo jos karūną, o ten, kur Brunhildos arklys paskutinį kartą atsispyrė į žemę, yra likęs didžiulės arklio pėdos atspaudas, pagrindinė kalno turistinė atrakcija. Bet mane labiau žavėjo atsiveriančios tarpeklio panoramos, kvepiančios akacijos, nedideli smulkialapiai ąžuolai ir tyla, keltuvu leidžiantis atgal į miestelį.
Šviežių ledų porcija (0,7 eur), supynių seansas vaikui ir trys valandos poilsio dardant patogiu traukiniu į Berlyną. Pridedu prie rekomenduojamų dienos išvykų sąrašo. Tik kitą kartą pasiimsim lazdas ir žygiuosime Bode upės slėniu.
Šis tekstas paskelbtas Linos Ever interneto dienoraštyje.
