– Kodėl apsisprendėte keliauti būtent į Sakartvelą?
Nuo tada, kai „Wizz Air“ pradėjo keliautojus tiesiogiai skraidinti į Kutaisį, ši kelionės kryptis mano galvoje atsirasdavo vis dažniau. Į Kutaisį iš Vilniaus pigiausius bilietus į vieną pusę galima rasti nuo 20 eurų, tačiau, žinoma, viskas priklauso nuo sezono.
Kadangi mane be galo traukia kalnai, o apie kartvelų svetingumą, matyt, jau galima rašyti ir knygas, nusprendžiau šiai šaliai skirti net dvi savaites. Laikausi nuomonės, kad tiek laiko pirmai pažinčiai su nauju kraštu – pats tas.
– Ar kelionė iš oro uosto – sudėtinga?
– Gruzijoje beveik bet kur labai lengva pasigauti taksi ar sėsti į autobusą. Tiesa, reikia būti budriems, nes neretai oro uoste pasitinkantys ar miestuose randami paslaugūs vairuotojai gali pasiūlyti labai nedraugiškas kainas. Kai iš Tbilisio vidury nakties norėjome pasiekti senąją sostinę Mcchetą, vairuotojas primygtinai siūlė 100 larių (1 euras lygus maždaug 2,8 lario) vertės kelionę. Paskambinę savo turo po Sakartvelą organizatoriui Niko sužinojome, kad daugiau kaip 30 (ir čia – vidurnakčio kainos) mokėti tikrai neverta.
Iš Kutaisio oro uosto keliavome į pajūrį ir vairuotoją mums jau buvo suradęs turo organizatorius, todėl už maždaug 100 km kelionę sumokėjome iš anksto sutartus 20 eurų. Kaip ir bet kur, sumą reikėtų tartis iš anksto, nes nukeliavę didelį atstumą galite likti stipriai nusivylę, o derėtis kelionės pabaigoje – jau vėloka.
– Kaip keliavote po Sakartvelą? Įveikėte nemažą atstumą.
– Pažiūrėjusi į kelionės planą maniau, kad pamatysime viską, tačiau grįžusi supratau, kad reikėtų dar bent trijų tokių pažinčių, kad patirtume bent pusę to, kas geriausia. Juokauju, kad po Sakartvelą mus vedžiojo už rankutės. Čia pirmą kartą patyriau visiškai kitokią „viskas įskaičiuota“ formą, kai tau viskas paduota ant lėkštutės, bet poilsio esmė – visai ne prisiėsti gulint prie baseino.
Asmeninį turą po Sakartvelą mums suorganizavo „NikoTour Georgia“. Tai – vieno žmogaus orkestras, o tas žmogus tapo tikru mūsų broliu Sakartvele. Niko – neįtikėtinas savo šalies patriotas, kuris gyvas tuo, kad tau jo tėvynėje gera. Jo „viskas įskaičiuota“ – ne vien kuras, maistas ir nakvynė. Tai – ir geriausių restoranų parinkimas, ir kava degalinėje, ir tavo norų įgyvendinimas net tada, kai pats nežinai, ko nori.
Juokiausi, kad keliauti su Niko – tas pats lyg su tėvais. Pinigines traukėme tik pirkdami suvenyrus. Manau, kad net kelių dienų kelionei toks gidas – geriausias sprendimas. Tik jo dėka pamatėme ne tik turistams patogias vietas, bet ir sunkiai privažiuojamus gamtos stebuklus, susipažinome su vietiniais žmonėmis ir patyrėme tai, ką savarankiškas keliautojas atrastų tik per didelę sėkmę ar įdėjęs daugybę darbo paieškoms. Kartu įsitikinome, kad geras gidas sutaupo daugybę laiko tiek vairuojant, tiek planuojant, tiek išvengiant netikėtumų, kurie tikrai kiltų iš paprasčiausio nežinojimo.
– Ką spėjote aplankyti per dvi savaites?
– Per keturiolika dienų pavyko ir pailsėti prie jūros, ir pakeliauti beveik po visą Sakartvelą. Kakheti regionas, dažnai pavadinamas vynų sostine, sužavėjo beveik itališkais kalnų kaimeliais, Tbilisis – fantastišku naktiniu gyvenimu ir gyvai baruose skambančiu džiazu, neišdildomą įspūdį paliko natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ gamykla Boržomio mieste, o kalnuotų vietovių mėgėjams tiesiog privalu apsilankyti prie Kazbegio. Tiesa, jo viršūnę dar iki pietų neretai paslepia debesys, todėl Niko pataria prie jo keliauti apie 7 val. ryto – fantastiški vaizdai.
Kur grįžti nenorėčiau – tai į Gorio miestelyje esantį Stalino muziejų. Kiek šokiravo prie jo paminklo dedamos gėlės ar ant žmonių rankų ištatuiruotas atvaizdas. Beje, ir pats muziejus – ne itin įspūdingas.
– Į kokią vietą Sakartvele labiausiai rekomenduotumėte nukeliauti?
– Man pati įspūdingiausia vieta Sakartvele – Mestija ir Ušgulis. Ne vien dėl aukščiausiai Europoje esančios gyvenvietės ir joje išlikusių XI amžiaus pastatų ar atsiveriančių snieguotų viršūnių, bet ir dėl pačių kartveliečių. Mestijoje apsistojome fantastiškuose svečių namuose, priklausančiuose vienai šeimai. Su jais ir pusryčiavome, ir vakarojome, ir net sutarėme kito mūsų apsilankymo datą.
Vasarą Mestijoje išbandėme skrydį parasparniu iš 2700 m aukščio, o žiemą, esu tikra, grįšime ir mėgausimės slidinėjimu Kaukazo kalnuose. Man būtent šioje Šiaurės Vakarų vietoje ir yra visa Gruzija: nuostabi gamta, skanus maistas ir žmonės, kuriuos pamilsti pirmąją pažinties dieną. Žiemą galima itin pigiai nuskristi į Gruziją, todėl labai norėčiau paversti keliones ten tradicija. Juolab kad slidinėjimo kurortai – kokybe nenusileidžia europietiškiems, o kainos lietuviams daug labiau priimtinos.
– Kur apsistoti Sakartvele?
– Niko sąmoningai vengė įprastų viešbučių, todėl beveik kiekvieną naktį apsistodavome jaukiuose šeimoms priklausančiuose svečių namuose. Nakvynė ten dviem gali kainuoti 30–50 eurų. Manau, kad geresnio būdo pažinti ne tik šalies gamtą, bet ir žmones – nėra. Bendros vakarienės, ilgėliausi pokalbiai, naujai atrasti puikūs bičiuliai – to tinkliniai viešbučiai, deja, pasiūlyti negali.
Pavyzdžiui, viena vieta buvo dabartinio savininko senelio statytas šeimos namas, kurį jaunimas prikėlė antram gyvenimui. Beje, keliautojų mėgstamos vietos, kaip greičiausiai visur, daug kam tampa puikia galimybe verslui. Deja, verslininkai neretai nesirūpina nei aplinka, nei istorija, nei vietiniais žmonėmis. Kartais ypatingo grožio autentiškame kaimelyje gali pamatyti lyg ne vietoje esantį modernų keturių žvaigždučių viešbutį stiklinėmis sienomis.
Manau, tiek dėl autentiškų įspūdžių, tiek siekiant paremti žmones, mėginančius išsaugoti Sakartvelo grožį bei kultūrą, derėtų rinktis nakvynes šeimose. Svarbiausia, kad ten būsi ne turistas, o svečias.
– Ar susidūrėte su kažkokiais nemalonumais?
– Vien rožine spalva, matyt, negalima piešti nė vienos šalies. Kiekviena turi savų pliusų ir minusų. Vis dėlto, manau, kad svarbiausia kelionėse – atsipalaiduoti ir sau neįprastus dalykus priimti kaip naują įspūdį, o ne stengtis ieškoti prie ko prikibti. Man labiausiai skaudėjo širdį dėl benamių šunų ir kiek gąsdino vietinių vairavimo ypatumai. Vis dėlto, kai supranti, kad Sakartvelo keliuose visi laikosi tų pačių nerašytų taisyklių, tuomet nei garsiniai signalai, nei ištisinių linijų kirtimas, nei viduryje kelio gulinėjančios karvės nebegąsdina.
– Ar atostogauti Sakartvele brangu?
– Negalima sakyti, kad viskas kainuoja centus, bet laisvę tikrai galima pajusti. Viešbučio restorane vyno butelis kainuoja apie 3 eurus, vakarienė dviem neblogame restorane – 10–15 eurų, mineralinio vandens „Borjomi“ buteliukas – apie 40 euro centų, vaisius ir daržoves turguose, rodos, dalija beveik nemokamai, kuro litras kainuoja iki euro. Tiesa, patiems vairuoti patarčiau nebent tarp didžiųjų miestų. Kelionė serpantinais ar kaimų keliukais neįvaldžius vietinio vairavimo stiliaus gali ne tik prailgti, bet ir būti gana pavojinga.
Kai kuriose vietose asfaltuotą kelią staiga pakeičia prikritusių akmenų suformuotas takas, kai kur per važiuojamąją dalį bėga upelis, o kitur net po nedidelio lietaus keliai pasidaro itin slidūs ir padidėja nuošliaužų tikimybė. Aš šių dalykų nuspėti negalėčiau, bet patyręs vietinis vairuotojas puikiai žinos, kur galima padidinti greitį, o kur reikėtų vairuoti atsargiau. Juolab visureigio nuoma parai gali drąsiai siekti ir 50 eurų, todėl labai sutaupyti ir nepavyks.
– Neretai keliautojai, grįžę iš Sakartvelo, giria vietinę virtuvę?
– Kalbant apie Sakartvelą tiesiog neįmanoma pamiršti maisto. Nors patys gruzinai labiausiai didžiuojasi savo gaminamais vynais, man pagrindiniu kiekvienos supros (vakarienės) pagrindiniu akcentu tapdavo patiekalai. Smagiausia dalis – mūsų turo po Sakartvelą organizatorius Niko mums pasiūlė net dvejus tradicinių patiekalų gaminimo kursus. Vienus vedė jo mama, kitus – svečių namų, kuriuose apsistojome, savininko mama.
Lietuvoje jau pavyko beveik tobulai atkartoti garsiuosius chačiapurius, o charčio savo eilės dar laukia. Jei reikėtų išskirti keletą patiekalų, kuriuos būtina paragauti, būtų tikrai sunku. Svarbiausia, žinoti, ką ir kur valgyti. Adžariškas chačiapuris bus skanus tik Adžarijos regione, chinkalius geriau rinktis Rytų Sakartvele, o štai tikrą elardži su charčio (nepainiokit su charčio sriuba), derėtų ragauti Vakaruose. Žinoma, gerą kiekvieno tradicinio patiekalo variantą galima rasti sostinėje Tbilisyje, tačiau privalu žinoti, į kurį restoraną eiti.
Atrodo keista, nes, pavyzdžiui, žemaičių blynai daugmaž panašūs visoje Lietuvoje, bet gruzinų virtuvė labai stipriai pasiskirsčiusi po regionus ir šeimininkė, užaugusi kitoje vietoje, niekaip negalės pasiūlyti tikrai skanaus regioninio valgio.
– Ką patartumėte planuojantiems kelionę į Sakartvelą?
– Visų pirma, palikti išankstinį nusistatymą namie. Nesivežti nei didelių lūkesčių, nei didelių baimių. Svarbiausia Sakartvele atsipalaiduoti ir nuoširdžiai mėgautis ten randamais stebuklais. Nebijokite vietinių klausti to, kas įdomu – dažnas tik apsidžiaugs, gavęs progą daugiau papasakoti apie tradicijas ar šalį. Jei apsilankysite turguje, geriausia ne derėtis, o tiesiog pirkti kiek daugiau iš vieno ir to paties prekeivio. Tikėtina, kad jis pridės tiek dovanų, kad nebežinosite, kaip atsidėkoti.
Matyt, labai svarbu paminėti ir milžiniškus jūsų laukiančius maisto kiekius. Kiekvienos supros metu patiekalai tiesiog nesustodami plaukia ant stalo, galiausiai juos pradeda krauti keliais aukštais. Neprisivalgykite iš karto, tikrai norėsis paragauti ir vėliau atnešamų gėrybių, todėl geriau visko dėtis po truputį. Ir, žinoma, neišvengsite gausybės tostų ir palinkėjimų. Bent mes kiekvieną vakarą išgirsdavome ir už Lietuvos bei Sakartvelo draugystę. Matyt, tos draugystės principais ir užteks vadovautis keliaujant po šį garantuotai nustebinsiantį kraštą.
