TAIP PAT SKAITYKITE: Ką reiškia keliauti vienam (1): vienas didžiausių pavojų – aferistų lizdai
Vien įjungto blaivybės ir budrumo režimo nepakanka. Dar sykį paminėsiu kuklumo būtinybę. Nenorėtum patraukti plėšikų dėmesio – nusiimk papuošalus, nemojuok brangia skaitmenine technika. Moteriai, kurios nežavėtų vampyriški nepažįstamųjų žvilgsniai ir jų noras grabinėtis, reikėtų rengtis paprastai, ne per atvirai.
Jei gali nesivilkti mini sijono ar palaidinės su krūtų neišlaikančia iškirpte – nesivilk, t.y. ją pakeisk uždaresniais drabužiais, nuogybes apdenk. Trokšti rizikuoti – laužyk vietos etiketą, nepaisyk aprangos kodo, skeryčiokis, maivykis, įrodinėk savo kultūros, iš kurios atvykai, pažangumą. Ši sąlyga ypač taikytina keliaujant po konservatyviausius musulmonų kraštus.
Tinkamiausias rūbas kiekvienam – vietos etiketas
Prieš kelerius metus iki mūsų viena po kitos smarkiai ritosi naujienos apie prievartaujamas užsienietes Indijoje. Tuo metu Vakarų žiniasklaida šias naujienas graibstė ir platino. Tačiau tai, kad dabar tokių žinių mada atslūgo, dar nereiškia, jog šie nusikaltimai išnyko. Bet statistiškai jų nėra įvykdoma daug. Budistiniuose kraštuose tokių išpuolių pasitaiko dar rečiau.
Moters išžaginimo ir išniekinimo atvejai dažnesni būtent tokiuose regionuose ar gyvenvietėse, kur dėl įsisenėjusių demografinių ir socialinių bėdų vyriškos lyties atstovų persvara būna gerokai didesnė. Neturėdami galimybių sukurti šeimos ir suvaržyti griežto santykių kodekso, pagal kurį nesantuokiniai ryšiai smerkiami ir slepiami, meilės partnerių ištroškę vyrai pavojingai pritvinksta seksualinės energijos ir gali neadekvačiai sureaguoti į bet kokią svetimšalės erotinę užuominą.
Čia skubu pridurti: tai, kas vienoje kultūroje įprasta arba normalu, kitoje – nepriimtina ir gali būti vertinama kaip paleistuviško elgesio apraiška. Tarkime, pas mus pliką pilvą demonstruoja tik vulgarios paauglės ir pagal fonogramą spygaujančios popso ilgakojės. O Indijoje brandžioms moterims net sariai ir kiti kai kurie tradiciniai apsiaustai siuvami taip, kad matytųsi šonuose drimbančios „rinkės“ ir gyvybės simbolis – bamba. Tačiau ten neuždengti keliai – jau nukrypimas nuo tradicinio stiliaus normos.
Kaip iš pagarbos vietos religijai reikėtų į mečetę eiti užsidengus plaukus skara arba į šventyklos vidų Tailande žengti nusiavus avalynę, taip pat svarbu atsižvelgti į lankomoje šalyje įsivyravusius išvaizdos reikalavimus, bendravimo ir elgesio papročius. Tuos kultūrinius ir mentaliteto skirtumus būtina priimti kaip neišvengiamybę ir jų paisyti dėl savo pačių saugumo.
Apskritai svečiuose kiekvienam garbinga ir naudinga laikinai prisitaikyti prie vietos gyvenimo dėsnių ir taisyklių. Kuo geriau perprasite tas tradicijas ir su jomis susigyvensite, tuo didesnė tikimybė, kad ir jūs būsite geriau suprasti ir priimti svetingai arba su didesne pagarba.
Žymiausi planetos tyrinėtojai prasibrovė į sunkiausiai pasiekiamus, paranojiškai atvykėlių neįsileidusius kraštus ir bendruomenes, pažino jų paslaptis ne tik per savo atkaklumą, bet, svarbiausia, dėl tinkamo pasiruošimo ir gilesnio tų autentiškų kultūrų pažinimo.
Iššūkiai moterims
Tačiau vien erudicijos gali nepakakti. Kuklus elgesys irgi nebūtinai visapusiškai užtikrina saugumą, tuo labiau – moters. Šalia gali pasitaikyti vietinis, linkęs nepraleisti progos įaudrinti savo vaizduotę. Jei jis ne plėšrūnas, laiku sureagavus, situaciją galima lengvai užglaistyti nesusipratimams nė neįsisiūbavus.
Į Mongoliją vykau viena, todėl ir automobilį dažniausiai nuomojausi, vairuotoją samdžiausi viena. Kitos išeities neliko, kai į norimą nuvykti vienuolyną ar gamtos grožybę joks tarpmiestinis transportas nevežė, o bendrakeleivių susirasti ekspromtu nepavyko. Tad mašinoje dažniausiai karaliaudavau viena.
Per kelionę į Gobio dykumą pastebėjau, kaip sustojęs parūkyti mano vairuotojas vis mane nužiūrinėja nuo galvos iki kojų. Mes – vidury tuščių stepių, kur nė į vieną pusę šimto kilometrų spinduliu nėra jokios gyvenvietės, nebent tolumoje malasi jakų arba kupranugarių banda. Nemokantis nei anglų, nei rusų kalbos vairuotojas į mane pažvelgęs sugebėdavo tik ištęstai ištarti vieną žodį – „beautiful...“ ir dar ore rankomis nupiešdavo vazos formos figūros kontūrus.
Bendravimą reikėjo suvaldyti taip, kad Čingischano palikuonis nenuklystų į nepageidaujamas dviprasmybes ir man nepriimtiną elgesį.
Kad žmogui nekiltų erotinė įtampa ir mums keliaujant ilgus atstumus nereikėtų pyktis, sumaniau jo dėmesį nukreipti į tyrą temą. Išsitraukiau telefoną, atradau jame vyro, vaiko ir šuns nuotraukas. Telefoną demonstratyviai glaudžiau prie širdies, visaip rodžiau, kaip pasiilgau šeimos.
Netrukus ir mano palydovas pradėjo baksnoti į telefone išsaugotas žmonos bei dukrelės nuotraukas, aš šypsojausi ir pritariamai linksėjau galva. Nuo tada vairuotojas nustojo į mane spoksoti kaip į erotinio muziejaus eksponatą ir laikydavosi nuo manęs pagarbaus atstumo, bet bendravome draugiškai.
Geografiniai toliai ir saugumas
Kai tariamų ir tikrų grėsmių demonai pažaboti, lieka tik mėgautis vienišo keliautojo statusu. Didžiausia tokios kelionės prašmatnybė – tai visapusiška laisvė ir nepriklausomybė: prie niekieno nuotaikų ir įnorių ar tempų nereikia taikytis, keliautojas pats sprendžia, kur vyks, ką veiks ir tariasi pats su savimi. Jei kyla dvejonių, galima pasikonsultuoti su vietiniais. Jei nuobodu, galima pasikalbėti su svečių namuose ar restorane sutiktais kitais keliautojas.
Iš tikro bastūnas niekada ir nebus vienas, nebent specialiai sumanys išmėginti atsiskyrėlio dalią. Per kelionę nevalingai ir neplanuotai pritraukti kompaniją lengviau, nei keliaujant poroje ar su draugais. Vienišas keliautojas labiau atkreipia ne tik pirmoje pasakojimo dalyje minėtų apsimetėlių ir aferistų, bet ir nuoširdžių žmonių dėmesį. Pasmalsavę ir sužinoję, kad svetimšalis atvyko čia vienas, jie jį apgaubia globa.
Beje, galite atlikti eksperimentą. Svetimame mieste vieną sykį su draugais ar šeima, kitą kartą – vienas su žemėlapiu rankose ieškokite jums reikiamo adreso. Greitai įsitikinsite: geranoriškai nusiteikę praeiviai patys neprašyti prie vieno pasimetėlio prieis dažniau nei prie būrio klaidžiotojų.
Naujos, niekaip nesurežisuotos ir netikėtos pažintys irgi dažniau užsimezga maklinėjant vienam. Jei prieš 11 metų nebūčiau viena iš Varšuvos pro Maskvą skridusi į Kiniją, nebūčiau apytuščiame lėktuve susipažinusi su tuomet dar tik kilusia į populiarumą mongolų popmuzikos žvaigžde. Šeremetjevo oro uoste dainininkas, laukdamas skrydžio į gimtąjį Ulan Batorą, keikė kaimynus kinus, mane įkalbinėjo verčiau vykti į Mongoliją ir greičiau gimdyti vaikus. Penkios valandos praskriejo kaip pusvalandis.
Tada pirmą kartą rimtai pagalvojau, kad visai norėčiau aplankyti tų savo gimtąja žeme taip besididžiuojančių klajoklių stepes. Įdomiausia, kad kai ten galų gale nuvykau, šią pažintį jau buvau pamiršusi. Prisiminiau ją tik priešpaskutinę kelionės dieną ir pasižadėjau kitą kartą viešint Čingischano krašte būtinai susirasti ir pakalbinti dabar jau surimtėjusį garsų atlikėją.
Per tas keliones į Aziją išsisklaidė iliuzija, kad geografiškai artimesniuose kraštuose turi būti saugiau.
Saugumas priklauso ne nuo fizinio atstumo, o tos kultūros išmanymo, emocinio ryšio su ja ir, svarbiausia, nuo realios padėties bei nusikalstamumo tendencijų.
Tarkime, aš svetimesnė jaučiuosi Briuselyje ar Paryžiuje nei Stambule. Sutemų apgaubtame Šanchajaus Nandzingo prospekte man kur kas jaukiau nei naktinio Milano centre, į kurį tamsiuoju paros metu išlenda gaujos treninginių, peiliais apsikarsčiusių žemynų perėjūnų.
O po to, kai arčiau mūsų lygumų esančią Žemės dalį užplūdo nauja sulaukėjusių migrantų karta ir Vokietijai nepavyko nuo pasaulio iki galo nuslėpti visos informacijos apie padažnėjusius europiečių išžaginimo ir pažeminimo atvejus, jau galima tik spėlioti arba retoriškai klausti: kur blyškiaveidėms turistėms dabar saugiau klajoti – Kelne ar Delyje, Hamburge ar Honkonge?
