Nenustebkite, jei taksistas atsisakys užmokesčio
Iraniečiai turi nerašytą paprotį – privalo pasiūlyti, o tu privalai atsisakyti. Geriausiai tai iliustruoja susidūrimas su taksistu. Kelionės pabaigoje jis numojo ranka į mano atlygį, neva „tiek to, nereikia“, tačiau antrąkart įdavus pinigus, jie su šypsena buvo paimti.
Kiek kitaip su kasdieniu bendravimu. Turistas Irane yra egzotika, tad pakalbėti su juo ar pakviesti į svečius, yra savotiškas garbės reikalas. Užsukau į mažą kavinę ir ten dirbusiu vaikinuko pasiteiravau, kur galėčiau rasti artimiausią kirpyklą. Jis netik detaliai nurodė kelią, bet galiausiai šoko iš už prekystalio, uždarė užeigą ir palydėjo į vietą. Tiesa, iškart po to nesiskubino grįžti, o gerą valandą prabuvo drauge, vėliau įsodino į autobusą ir tik tada tęsė savo kasdienį darbą.
Svečiuose – galybė keistų klausimų ir kontrabandinis alkoholis
Svečiuose taip pat teko pabuvoti. Kadangi atskirai gyventi ganėtinai brangu, visi, nuo jauniausio iki seniausio, glaudžiasi po vienu stogu. Vos įžengus kviečiama ant kilimo, kuris klojamas staltiese ir kraunamas valgiais. Tėvai bei seneliai angliškai nemoka, tad maloniai šypsosi, o vaikai nuolatos smalsauja. Girdėjau pačių įvairiausių klausimų – ar tiesa, ką apie vakarų pasaulį rodo televizija, ar tikrai gatvėse nesusituokusios porelės gali vaikščioti susikibusios už rankų, ar tėvai dėl to nė kiek neširsta ir pan.
Turtingesni šeimininkai prie vaišių būtinai pridės degtinės ir alaus. Alkoholis, aišku, kontrabandinis ir jo gauti ganėtinai sunku, tad taip parodoma ypatinga pagarba svečiui.
Nuolatos šurmuliuojančiuose parkuose pietauja visa šeima
Esu išmaišęs nemažai šalių, tačiau tik čia susidūriau su parkų tradicija. Žydinčių teritorijų apstu net dykumų miestuose. Juos galima drąsiai vadinti traukos centrais, nes čia renkamasi giminėmis – ant žolės tiesiami pledai ir klojamas atsineštas maistas, vyresnieji šnekučiuojasi, paaugliai klauso muzikos, o vaikai nenuilstamai žaidžia aplink.
Ši tradicija gaji net milžiniškame Teherane. Glaudžiausi ten pas vieną merginą. Savaitgalį atvyko jos mama, visi kėlėmės kone šeštą valandą ryto ir traukiniu geras dvi valandas judėjome į atokiau esančią oazę, kad drauge papusryčiautume.
Lyg ant delno šią tradiciją galima stebėti vidurio Irane įsikūrusiame Isfahane. Jį per pusę dalina Zajandės upė, turinti net 11-ka nuostabių tiltų. Yra net tokių, kurių amžius siekia 400 metų. Na, o aplink viskas žaliuoja. Galima sakyti, pagal vandenį driekiasi vienas, didelis, nuolatos šurmuliuojantis, parkas.
Ko nepapasakojau, bet bent trumpai noriu paminėti:
- Jei jūsų rytai neprasideda be kavos, ištiks lengvas šokas, nes geriausia, ką pasiūlys – tirpi kava.
- Kone 60% gyventojų jaunesni nei 30 metų. Sakoma, karo metu didėja gimstamumas, jei šis teiginys teisingas, tuomet tai viską paaiškina.
- Čia bent trumpam pasijusite milijonieriais, tad pasiruoškite talpią piniginę. Už vieną litą gausite šiek tiek daugiau nei 10 tūkst. Irano rialų.
- Šventyklose moterys ir vyrai meldžiasi atskiromis grupėmis.
- Visos gatvės įvardintos dviem kalbom – angliškai ir vietine.
- Daugiau įspūdžių rasite ankstesniuose ciklo straipsniuose.
Kelionių į Iraną ekspertai: kelioniuakademija.lt
