Šiandien dvaro gyvybę palaiko tik entuziazmas
Bagdoniškio dvarui pasisekė, nes kai kurių Rokiškio rajono dvarų likimas buvo kur kas liūdnesnis. Iš 1989–1991 m. rajone inventorizuotų 27 dvarų šių dienų sulaukė tik 19, kitus sunaikino laikas.
Pasisekė ir todėl, kad Bagdoniškio dvarui „ištikimybę prisiekė“ ūkininkas Antanas Kazlauskas.
1993 m. nuosavybės teises į jį atgavo trys Mykolo Romerio dukros: Jadvyga Vitkauskienė, Konstancija Romerytė ir Žarmena Zakarevičienė. 2013 m. du pagrindinius dvaro pastatus ir dalį žemės jos pardavė Kriaunų krašto ūkininkui A. Kazlauskui, kuris joms ir iki tol padėjo tvarkytis apleistoje dvarvietėje.
A.Kazlauskas užsimojo atgaivinti Bagdoniškio dvarą ir ėmėsi tikro Sizifo darbo – griūvančius senuosius pastatus rekonstruoti savo rankomis ir lėšomis. Rezultatai jau matyti: iškirsti beverčiai krūmokšniai ir aptvarkyta aplinka, oficina, o senajame rūme pradėti gražių senovinių arkinių rūsių atstatymo darbai. Čia jau atliktas drenažas, įvesta elektra, sutvarkyta kanalizacija, išvalytas senasis sodas, tvenkinys, sutvarkytas senasis tiltas, lauko virtuvė. A. Kazlauskas vardija laukiančius darbus – toliau tvarkyti rūsį, kad būtų ku
r priiminėti į dvarvietę atvykstančius smalsuolius, atnaujinti fasadinę pastato sieną. „Taip norėtųsi, kad dvarvietė atgautų bent dalį buvusio vaizdo ir taptų panaši į tikrą dvarą. Dabar – vis dar griuvėsiai“, – sako ūkininkas ir priduria, kad norint įvertinti, ką jis jau nuveikė, reikėjo pamatyti, kaip viskas prieš tai atrodė.
„Rūsy vandens buvo iki kelių, dabar atliktas drenažas, šiukšlių – maišais išvežiau, visi kaminai buvo išgriauti, turbūt kas pinigų ar kokių vertingų paslėptų daiktų ieškojo, buvo tikras sąvartynas, visur šabakštynai, daugybę beverčių krūmokšnių išnaikinau“, – sako A. Kazlauskas, rodydamas dvarvietės valdas.
Iš senųjų pastatų likę beveik visi, tik jų būklė tikrai vargana. A. Kazlauskas žino, kas kur buvo Romerių laikais, rodo į Mykolo Romerio kabineto langą antrojo aukšto mansardoje, rodo į tiltelį, jungiantį gyvenamąjį namą su virtuve, yra išlikę ir nuotraukų, kuriose ant jo turėklų parimęs profesorius su studentais. Mosteli ranka ir į seno sodo liekanas, tvenkinius, ir į horizonte atsiveriančius gražius vaizdus, kuriais taip žavėjosi profesorius. Žvelgdamas į tolius, prisimeni, kaip poetiškai M. Romeris savo dienoraštyje rašė apie Bagdoniškio vėjus, peizažus ir nebereikia bandyti patikėti ta realybe – ji prieš akis.
Viską, ką uždirba, atiduoda dvarui
Ne viskas taip paprasta – kartais nesėkmės užpuola viena po kitos. Maža to, kad praėję metai ūkininkauti buvo ypač nesėkmingi – dėl liūčių A. Kazlausko laukuose liko nenuimta nemažai derliaus, nenukulti 37 ha, ištiko dar viena bėda: tvirtinant ir restauruojant rūsius, išgriuvo senoji 4 metrų pastato siena. Teks įdėti dar daugiau darbo ir pastangų. Aišku, ir lėšų. Tačiau ūkininkas sako, kad net neskaičiuoja, kiek jau išleido dvarui gaivinti.
„Viską, ką uždirbu, atiduodu dvarui. Ir nesigailėjau dėl to nė vienos dienos. Šis dvaras man skirtas. Čia aš atsigaunu, pasikraunu kūrybiškai, čia tokį džiaugsmą patiriu, kad viską atperka. Prisiglaudžiu prie senojo ąžuolo ir visos bėdos nutolsta, išnyksta“, – sako entuziazmo neprarandantis ūkininkas. Jis pastebi, kad daug čia atvažiuojančių žmonių tik kraipo galvą – atseit, tikrą beprotystę jis sugalvojo – iš griuvėsių dvarą prikelti.
Kam užkliuvo seni medžiai?
Vis dėlto vieno žmogaus pastangos kartais panašios į kovą su vėjo malūnais. A. Kazlauskas guodėsi, kad kaimynas, gavęs Kriaunų seniūno Arvydo Rudinsko leidimą, išpjovė septynis senus dvaro klevus ir uosius. Vieno uosio skersmuo buvo net 70 cm. „Sako, tai jau nebe dvaro ribos. Sako, reikėtų daryti naujus teritorijos geodezinius matavimus – bet kaip aš vienas viską savo pastangomis ir lėšomis padarysiu? Ir kaimynas neturi geodezinių matavimų, tai iš kur žinojo, kad medžiai nebe dvaro teritorijoje? Ir kam trukdė, kam užkliuvo tie seni, istoriją menantys medžiai? Į daugelį valdininkų kreipiausi, tai man liepta kreiptis į teismą arba nusiraminti, sako, kam čia be reikalo vėją keli, malkų turėsi. Bet aš nenusiraminau, tik supratau, kad iš valdžios tai jau jokios pagalbos nesulauksiu, niekam tokie dalykai nerūpi“, – pasipiktinimo neslepia A. Kazlauskas.
Labai gaila, kad senieji dvarai, savo klestėjimo laikotarpiu buvę pagrindiniais ekonomikos ir kultūros židiniais, mažai kam berūpi. Kaip ir Bagdoniškio dvaras, kurio istorija susijusi su viena iškiliausių ne tik mūsų krašto, bet ir Lietuvos asmenybių – Mykolu Romeriu. O juk galėtų šis dvaras tapti traukos centru.
Istoriją ilgiausiai kūrė Romerių giminė
Bagdoniškio dvaras nutolęs apie 30 km į pietryčius nuo Rokiškio. Išskiriamos dvi jo sodybos dalys – senoji ir naujoji, sukurta profesoriaus M. Romerio. Senąją dalį sudaro ponų namas, oficina, pieninė, rūkykla, kumetynas, sodo, ūkinių pastatų liekanos. Pastatų architektūroje dominuoja tradiciniai liaudiški bruožai. Naujajai sodybos daliai priskiriamas namas, virtuvė, svirnas, naujasis sodas bei tiltas.
Dvaro istorija žinoma nuo XVII a. vidurio, kai Kriaunų dvarą, kurį sudarė keli dvareliai ir palivarkai, valdė Rudaminos Dusetiškiai. Vienas iš palivarkų buvo Bagdoniškis. XVII a. pab. Kriaunų dvaro kompleksas su visais palivarkais kaip kraitis atiteko Kotrynai Rudaminaitei, kuri, ištekėjusi už Oginskio, 1714 m. nuo Kriaunų dvaro atskyrė Bagdoniškį ir jį pardavė.
Bagdoniškis ėjo iš rankų į rankas, kol 1786 m. nuosavybės teises į jį iš Tado ir Justino Višinskių už devynis tūkstančius lenkiškų auksinų nusipirko Steponas Dominykas Romeris, priklausantis kilmingai giminei, kurios šaknys siekia Saksoniją. Lietuvos žemes Romeriai pasiekė XVII a. Vienas iš jų buvo Livonijos ordino riteris, tačiau, sekuliarizavus ordiną, liko Lietuvoje. Susigiminiavo su vietos bajorais ir pradėjo naują giminės atšaką.
Po S. D. Romerio mirties dvarą paveldėjo jo sūnus Mykolas Juozapas Romeris (1778–1852) ir Bagdoniškis tapo dar vienu plačios bajoriškos Romerių giminės lizdu.
Manoma, kad valdant Mykolui Juozapui Romeriui buvo pastatytas ponų namas (XVIII a. pab.–XIX a. pr.), oficina (XIX a. pr.), užveistas dvaro sodas. 1852 m. prieš mirtį M. J. Romeris padovanojo Bagdoniškį savo septynerių metų vaikaičiui Mykolui Kazimierui, kuris pusantrų metų likęs našlaičiu kartu su sesute augo senelio šeimoje.
M. K. Romeris (1845–1920) Bagdoniškį valdė 68 metus. Jo valdymo metu iškilo arba buvo perstatyti dauguma iki mūsų dienų išlikusių pastatų. Tai buvo dvaro suklestėjimo laikotarpis.
Profesoriaus Mykolo Romerio gimtinė
M. K. Romerio ir jo žmonos Konstancijos Tukallo-Romerienės šeimoje 1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškio dvare gimė aštuntasis Romerių giminės palikuonis, būsimasis profesorius ir teisininkas, valstybininkas ir visuomenės veikėjas Mykolas Pijus Paskalis Romeris. Jo gyslomis tekėjo mišrus ir kilmingas kraujas. Tėvas turėjo vokiečių bajorų kraujo, motina – Konstancija Tukallo – sulenkėjusių Vakarų Baltarusijos lietuvių bajorų palikuonė. Todėl Romerių šeimos dvare vyravo lenkiška dvasia, kalbėta lenkų kalba. Bajorai palaikė draugiškus santykius su vietos kaimelio gyventojais, tad puikiai kalbėjo lietuvių kalba, rytų aukštaičių tarme. Berniukas sutarė tiek su lenkų, tiek su lietuvių vaikais, bet, jausdamas abiejų tėvų giminės įtaką, buvo griežtai nusistatęs prieš carinę rusų okupacinę valdžią. Šis nusistatymas, nuolatinė kova už Lietuvos valstybę bei pilietinio sąmoningumo idėjų skleidimas M. Romerį lydėjo visą gyvenimą.
Profesorius Mindaugas Maksimaitis knygoje „Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus“ rašo, kad vaikystėje M. Romeris mėgo klaidžioti po gimtąsias Bagdoniškio apylinkes, bendrauti su vietos gyventojais, labai domėjosi ir rinko įvairiausius pasakojimus ir legendas apie garsųjį kraštietį kunigą Antaną Strazdą. Didžiulį poveikį jo dvasiniam pasauliui darė gimtųjų apylinkių grožis. Jis nuoširdžiai mylėjo šį kraštą, jo ilgėjosi ir jausdavo jam didžiulę nostalgiją.
Mirus M. K. Romeriui, jo penkios dukterys ir sūnus pasidalino Bagdoniškį į šešias dalis.
Niekada neprarado ryšio su gimtine
Profesorius M. Romeris teisę studijavo Peterburge, tobulinosi Krokuvoje, Paryžiuje, vėliau gyveno ir dirbo Kaune, Vilniuje, tačiau niekada nepamiršo Bagdoniškio dvaro, kuriame prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, į kurį jis visada grįždavo kaip į ramybės užutekį.
Grįžęs į dvarą, profesorius jame rasdavo sielos ramybę ir atilsį. Kaip jis pats teigė, Bagdoniškio apylinkių grožis – dauboti laukai, miškeliai, nedidelės pelkės ir ežerai – darė didžiulį poveikį jo dvasiniam pasauliui. Peizažas, atsiveriantis nuo dvaro į šiaurės rytus, skiepijo meilę Lietuvos kraštui, susitapatinęs su kraštovaizdžiu, jis jausdavosi susitapatinęs su Lietuvos visuomene. Jei likimas nublokšdavo toli ir ilgam nuo gimtojo krašto, M. Romeris jausdavęs skausmingą nostalgiją, tad atitrūkęs nuo darbų visada grįždavo į tikruosius namus.
Savo kolegai kartą jis rašė: „Ilsiuosi Bagdoniškyje. Ramu ir gera. Nėra jokių iškilmių, ceremonijų, kalbų. Pasiėmiau daug darbo, rašau knygą <…>, egzaminuoju studentus, kurie čia atvyksta, negalėdami Kaune savo eilės laukti <…>. Tad nenuobodu.“
Į Bagdoniškio dvarą M. Romeris studentus kviesdavosi laikyti įskaitų ir egzaminų. Studentai nepabūgdavo leistis į tais laikais sunkiai pasiekiamą dvarą – keliaudavo traukiniu iš Kauno į Obelius, su persėdimu Radviliškyje, o paskutinius septynis kilometrus įveikdavo pėsčiomis arba turintieji pinigų samdydavosi vežiką.
Bagdoniškio vėjai
Beveik visą gyvenimą M. Romeris kasdien detaliai ir kruopščiai smulkia rašysena rašė dienoraštį, manydamas, jog ateityje užrašai bus naudingi visuomenei. Yra išlikę keturiasdešimt didelių tomų, apimančių laikotarpį nuo 1911 m. iki mirties 1945 m. Leidyklos „Versus aureus“ išleistuose M. Romerio dienoraščiuose yra 1921 m. gruodžio 27 d. profesoriaus įrašas:
„Antradienis. Vakaras. Bagdoniškis. Sėdžiu savo kambaryje, viršuje. Tame kambaryje, kuris priklauso man jau dvidešimt kelerius metus; jo sienos matė, kaip augau, kaip iš berniuko virtau jaunuoliu, vyru – jaunu, subrendusiu, pagaliau dabar mato sulaukusį vidutinio amžiaus. Atvykus į Bagdoniškį, šis kambarys priklausydavo man. Viskas pasikeitė mano gyvenime – tik šis kambarys vis dar tas pat, tik jį vienintelį Bagdoniškyje atrandu ir jaučiu, kad jis labai savas. Čia šilta ir tylu. Už sienos girdėti vien vėjo, keliančio pūgas, siausmas. Vėjas šėlsta senųjų liepų ir jaunųjų uosių viršūnėse, o dejonės kamine suteikia žavesio šilumai ir mano vienišai širdžiai. Medžiai ošia, vėjas kaukia įsisukęs į laukus ir kažką švilpauja bandydamas prasibrauti vidun pro orlaidę. Klasikinis Bagdoniškio vėjas, kuris čia beveik niekados nenutyla! Viršutinis naujo Bagdoniškio namo sparnas, stovintis ant plokščios kalvos viršūnės krašto, po kuria driekiasi Kriaunų žemuma, Pokenės pelkės ir Sartų ežeras, atsisukęs tiesiai prieš vėją, kuris visada daužosi į namų sienas. Žiemos pūgos, virstančios nuostabiu uraganu, čia normalus reiškinys.“
Augino gulbes ir retus augalus
Tačiau ne visi brangino dvarą taip kaip M. Romeris. Tad keturios dvaro dalys buvo išparduotos, likusias dvi pasiliko profesorius ir jo sesuo Elvyra Miečkauskienė. Nepratęs ūkininkauti, profesorius pasitikėjo samdomu ūkvedžiu, todėl dvaro situacija prastėjo, reikėjo vis daugiau investuoti į naujų trobesių statybą. Šalia senojo dvaro M. Romeris pasistatydino medinį, raudonai dažytą gyvenamąjį namą su mansarda, dviem balkonais ir keturiomis kolonomis, puošiančiomis priekinį namo fasadą, taip pat – mūrinį raudonų plytų svirną, ledainę, rūkyklą. Namas buvo šildomas krosnimis, kurių puošnūs kokliai tapo interjero akcentu. Projektą šiam pastatui sukūrė profesoriaus giminaitis Stefanas Romeris.
Ypatingą dėmesį profesorius skyrė aplinkai, jos gražinimui. Užveisė Lietuvoje retų augalų – maumedžių, sidabrinių eglių – sodą. Pats mėgo skiepyti ir prižiūrėti medžius. Savo trijų dukrų gimimą profesorius įamžino pasodindamas kiekvienai po obelį. Dvaro tvenkiniuose buvo auginamos gulbės, antys. Joms net buvo pastatytas nedidelis namelis. Per tvenkinius buvo permesti tilteliai. Kadangi tvenkiniai buvo skirtinguose aukštuose, jais nuolat tekėdavo vanduo, todėl jis visuomet būdavo švarus. Šalia tvenkinių specialiuose voljeruose akį džiugino ryškiaspalviai fazanai, perlinės vištelės.
Tačiau 1940 m. įvykiai pasiekė ir Bagdoniškį. Profesorius su šeima persikraustė į Vilnių, o netekęs šeimininkų dvaras ėmė sparčiai nykti, keliavo iš rankų į rankas. Čia veikė ir mokykla, ir biblioteka, net veterinarijos punktas. Nugriuvo namą puošusios kolonos, buvo sudaužyti puošnieji kokliai, užžėlė ir ilgai puoselėta aplinka.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 m. nuosavybės teises į jį atgavo trys M. Romerio dukros ir tik iš jų prisiminimų galima atkurti dvaro interjerą, nes nuotraukų neišlikę..
Interjeras ir buvę daiktai – tik dukrų prisiminimuose
Rokiškio krašto muziejuje saugomi istorikės Onutės Mackevičienės užrašyti M. Romerio dukrų Jadvygos, Konstancijos ir Žermenos prisiminimai apie dvaro interjerą, patalpas. Iš prisiminimų galima sužinoti, kad pirmajame aukšte per visą namą ėjęs ilgas koridorius. Durys į kairę vedusios į miegamąjį, kurio melsvai dažytas sienas puošė dukrų portretai. Iš miegamojo durys vedė į geltonai dažytą vaikų kambarį.
Taip pat pirmame aukšte buvęs didelis valgomasis su puošniu ąžuoliniu bufetu. Valgomajame stovėjęs profesoriaus biustas ir kabėjęs didžiulis paveikslas – Edvardo Romerio drobė „Obelių turgus“. Maistas į valgomąjį buvo tiekiamas iš virtuvės, įrengtos šalia pagrindinio rūmo specialiai pastatytame atskirame pastate. Pastatus jungė arkinis tiltelis. Taip pat namas turėjo verandą, kurios stiklai buvo puošti gotiškais vitražais.
Antrajame namo aukšte, mansardoje, šiaurės rytų pusėje, M. Romeris turėjo įsirengęs savo kabinetą – tai buvo grynai jo karalystė. Iš kabineto buvo galima patekti į didelį balkoną – atsiverdavo nuostabūs lygumų vaizdai.
Iš profesoriaus kabineto taip pat buvo galima pakliūti į vadinamąją „Protėvių galeriją“. Joje buvo sukaupti Romerių giminės dailininkų – Alfredo ir Edvardo Jono – tapyti darbai.
Profesorius buvo sukaupęs ir vertingą biblioteką, deja, nei jos, nei daugumo daiktų neliko. Profesoriaus šeimai 1952 m. buvo liepta skubiai išsikraustyti iš dvaro, todėl šeimininkai paliko beveik visus daiktus, taip pat – ir biblioteką. Nei daiktų, nei bibliotekos likimas nėra žinomas.
Projektą iš dalies remia