Nors paprastai už jas niekas nebaudžia, buvo tokia vieta, kur per daug įsišėlę studentai galėdavo „pailsėti“.
XIX a. Vokietijos pietvakariuose įsikūrusiame Heidelbergo mieste veikė unikalus kalėjimas, į kurį buvo siunčiami studentai, nepaisę viešosios tvarkos ar elgesio normų.
Heidelbergo studentų kalėjimas (vok. Studentenkarzer) buvo įkurtas 1780 metais. Nuo 1823 iki 1914 metų studentai ten buvo kalinami už smulkius nusižengimus. Tuometinė miesto valdžia negalėjo bausti elgesio nuostatų pažeidėjų, o studentai savo girtuokliavimu ir šėlionėmis naktimis vis labiau drumstė miesto gyventojų ramybę. Taigi, atsižvelgdama į augančius civilių skundus, mieste veikusio universiteto taryba pati priėmė sprendimą, leidžiantį taikyti teisėtą bausmę savo studentams.
Suėmimas – tik pateikus studento pažymėjimą
Kadangi „kalėjimas“ priklausė universitetui, „nusikaltėlio“ suėmimas buvo kiek neįprastas. Dėl tariamo nusižengimo studentą gatvėje galėdavo suimti uniformuotas pareigūnas. Tačiau prieš tai kaltininkas privalėdavo parodyti savo studento pažymėjimą tam, kad įrodytų, jog jis tikrai priklauso Heidelbergo universitetui. Įvykis tuomet būdavo perduodamas universiteto tarybai, kuri svarstydavo studento likimą. Pirmiausia – ar yra pagrindo jį kviesti į universiteto tarybos posėdį.
Jeigu per posėdį studentą pripažindavo kaltu, jo laukdavo atitinkama bausmė, kuri būdavo priimama pagal nusižengimo sunkumo laipsnį. Paprastai nusikaltę studentai karceryje praleisdavo nuo 24 valandų iki 4 savaičių. Kuo sunkesnis nusikaltimas – tuo ilgesnis laikas vienutėje.
Dažniausiai jaunuoliai į studentų kalėjimą patekdavo už girtuokliavimą, dalyvavimą nelegaliose fechtavimo rungtynėse, triukšmingą dainavimą miesto skersgatviuose. Regis, jaunieji „profesoriai“ jausdavo didelę silpnybę ir naktiniams reidams, ir įvairioms keistenybėms. Viena iš smagiausių studentų naktinių pramogų – per miesto centrą vaikytis iš gardų paleistas žviegiančias kiaules.
Išlikę užrašai apie studentų prasižengimus rodo, kad jaunimėlis buvo kaip reikiant kūrybingas. Jie, jei neerzindavo gyvulių, tai užgauliodavo vietinį pareigūną. Studentai elgdavosi kiek neišmintingai ir prisigalvodavo visokiausių būdų trikdyti budinčio policininko darbą. Jiems nepritrūkdavo drąsos pasišaipyti iš pareigūno pajamų šaltinio, mėgdžioti jo išdidžią eiseną arba su medžio šaka jam nuo galvos numauti kepurę.
Tiesa, tokie dalykai būdavo prilyginami aukščiausiam prasižengimo laipsniui ir įkliuvę studentai kalėjime praleisdavo mėnesį.
Keistasis kalėjimas buvo įkurtas senojo Heidelbergo universiteto pastato apačioje. Tačiau tokia šalta ir drėgna patalpa pasirodė pavojinga kalinių sveikatai. Dėl šios priežasties kalėjimas buvo kelis kartus perkeltas iš vienos vietos į kitą – vis ieškota tinkamesnės (ir sveikesnės) aplinkos.
Patekę į kalėjimą studentai turėdavo progą pajusti tikrą kalinio gyvenimą. Pavyzdžiui, pasakojama, kad pirmosiomis įkalinimo dienomis prižiūrėtojai jiems duodavo tik duonos ir vandens. Apgyvendinto korpuso aukšte nebuvo tiekiamas vanduo, todėl studentai jo turėdavo atsinešti iš lauko arba iš patalpų, kur ruošė maistą.
Vieninteliai kamerose esantys baldai buvo metalinės lovos su užtiestu šiaudiniu čiužiniu ir keletas stalų su kėdėmis. Jei norėdavosi patalų, reikėdavo atseikėti nemažą sumelę pinigų. Ne visi sau tai galėdavo leisti...
Laikui bėgant, skirtingi kalėjimo kambariai gavo pavadinimus: „Palais Royale“ („Karališkieji rūmai“), „Sollitude („Vienatvė“), „Sansscouci“ („Be rūpesčių“). Pats mažiausias kambarys buvo pavadintas „The King‘s Throne“ („Karaliaus sostas“).
Pakliūti į kalėjimą – garbės klausimas
Nepaisant asketiškos aplinkos, palyginti su įprastu kalėjimu, studentų kalėjimas buvo kur kas malonesnis. Tai labiau priminė sugriežtinto režimo bendrabutį. Jaunieji prasikaltėliai tokiame kalėjime galėdavo laisvai aplankyti greta kalinčius bičiulius, eiti į paskaitas. Būdavo, kad net kieme gaudavo alaus išgerti, jei norėdavosi. Skirtumas tik toks, kad išeiti už pastato ribų buvo draudžiama.
Baigiantis XIX a., studentų kalėjime praleidžiamas laikas sutrumpėjo, o ir pats apsilankymas tokioje įstaigoje daugumai akademinės bendruomenės narių tapo savotišku garbės reikalu. Net šaunumo įrodymu.
Todėl dalis studentų pradėjo specialiai nusižengti, kad tik ten patektų. Būdavo ir gudruolių, kuriems viešnagė kalėjime pasirodydavo puiki proga išsisukti nuo egzaminų ir įkyraus paskaitų lankymo.
Laisvalaikio praleidimo būdas – piešimas ant sienų
Ką veikdavo „kaliniai“? Pramogų netrūkdavo. Būsimieji mokslininkai daug savo laiko praleisdavo žaisdami kortomis arba dekoruodami pastato sienas, laiptinę, lubas. Kaip matyti iš iki šiol išlikusių piešinių, dažniausios temos buvo bičiulių profilio siluetai, herbai, įvairių studentų asociacijų monogramos, įkalinimo data ir bausmę pašiepiantys komentarai. Kadangi meno užsiėmimams specialiai dažų niekas neduodavo, tekdavo jų susirasti patiems. Ir čia išradingumo „kaliniams“ netrūko. Pavyzdžiui, juodiems dažams pasigaminti jie naudodavo žvakės arba krosnies suodžius.
Vėliau studentai neretai įsinešdavo dažus su savimi – atrodo, kad daugumai buvo nepaprastai svarbu įsiamžinti ir ant kalėjimo sienų palikti savo piešinį ar bent jau užrašą.
Šiandien į Heidelbergo universiteto kalėjimą studentai gali patekti tik kaip turistai. Jis atvertas visuomenei, ir kiekvienas norintis ten gali užsukti bei iš arti pamatyti, kaip atrodė vokiečių studentų kasdienybė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Įėjimas į muziejų kainuoja vos 3 eurus.
Koks įspūdis? Tik į įžengus į pastato vidų, akį patraukia grafičiai, vokiška poezija ir išlikę studentų inicialai. Ant sienų nėra net mažiausio tarpo, kuris nebūtų užpildytas tam tikrais užrašais ar piešiniais. Tai ypatingas „dekoras“, leidžiantis lankytojams geriau suprasti tuomet gyvavusio studentų kalėjimo istoriją.
