Anais laikais naujakurių žygiai amerikietiškosios svajonės link trukdavo ilgas savaites ar net mėnesius. Mums pasiekti Auksinę valstiją prireikė mažiau nei 11 valandų, skaičiuojant laiką, praleistą ore pakilus iš Londono.
Didžiąją Britaniją nuo Pietų Kalifornijos skiria 8750 kilometrų – didžioji dalis jų Atlanto vandenynas, o likusi – Kanada ir JAV. Oro kelias driekiasi virš Grenlandijos, todėl jei skrendate dieną galite bent iš aukštybių pasidairyti į tas apledėjusias Danijos valdas.
Iš Londono į Kaliforniją kasdien kyla bent tuzinas lėktuvų, aviakompanijos nuožmiai konkuruoja dėl keleivių, todėl rasti pigesnių bilietų šia kryptimi lengviau, nei, tarkime, į Las Vegasą ar kokį Sietlą. Tiesa, vos kelios kompanijos gali pasiūlyti bilietą aplink pasaulį. Vienos tokių – „Air New Zealand“. Pasirinkę kivius šiai kelionei nesigailėjome nė karto, nors skrydžių buvo daug, ir beveik visi – labai ilgi.
Naujoji Zelandija – labai skirtinga nuo Lietuvos, tačiau kai kur panašumų yra. Tai – nedaug gyventojų turinti šalis, pamišusi dėl nacionalinio sporto – regbio. Šįmet kiviai laimėjo jų šalyje vykusį pasaulio čempionatą ir iki šiol negali atsigauti nuo pergalės svaigulio. Nacionalinės avialinijos daug prisidėjo prie šios karštinės: rinktinės „All Blacks“ garbei netgi nudažė vieną „Airbus“ lėktuvą juodai ir sukūrė šmaikštų vaizdų klipą apie saugumą skrydžio metu.
Bet svarbiausia – ši kompanija išties rūpinasi savo keleiviais. Tai gali jausti skrisdamas net ekonomine klase, kuri daugeliu atžvelgiu pranoksta kai kurių avialinijų verslo klasę. Iš Londono į Los Andželą skraido nauji „Boeing 777“ laineriai, kuriuose avialinijų pageidavimu išmontuotos paskutinės penkios eilės, kad keleiviai turėtų daugiau vietos. „Air New Zealand“ nėra pigi aviakompanija, tačiau išpardavimų metu pasitaiko stebuklų. Pasinaudojome vienu jų. Apie kainas ir išlaidas – vėliau. Dabar pasakysiu tik tiek, kad bilietus aplink pasaulį pirkome 10 mėnesių prieš kelionę.
Auksinė valstija
Antrasis kelionės taškas – Los Andželas – pasitiko katastrofiškomis eilėmis imigracijos tarnybos salėje ir stebėtinai mandagiu pareigūnų elgesiu. Tą jų prielankumą sieju per ankstesnius vizitus JAV pase paliktomis žymėmis ir jų skaitmeninėje sistemoje jau seniai dūlančiais mano pirštų atspaudais. Toliau – maloniai šiltas Kalifornijos vakaro dvelksmas ir tipiškas ledinis šaltis į viešbutį vežančiame autobuse.
Laikrodžius teko atsukti aštuonias valandas atgal, o tas ketvirtadienis mums truko net 32 valandas.
Skrisdamas į Vakarus turi susitaikyti su prailginta dienos versija ir laikytis kuo ilgiau nemiegojęs. Šiuo atveju laikrodžius teko atsukti aštuonias valandas atgal, o tas ketvirtadienis mums truko net 32 valandas. Į priekį keliaujant pridėtos valandos bus nubrauktos vėliau, kai kirsime tarptautinę datos liniją, bet mums kol kas tai nerūpi: laukia platūs Kalifornijos keliai ir nedidelis žygis San Francisko kryptimi.
Norint bent apgraibomis susipažinti su Kalifornija reikia bent trijų savaičių, o mes jai turėjome vos kelias dienas – veikiau skirtas prisitaikyti prie kino laiko ir sukaupti jėgų prieš tolimesnius skrydžius. Todėl išsinuomojęs automobilį ir maloniai nustebintas fakto, kad keliai šioje valstijoje nemokami patraukiau pakrante, pirmuoju keliu, vingiuojančiu pro Santa Moniką Malibu, Santa Barbarą, vėliau pasiekiančiu žavingąjį Monterėjų – ir galiausiai San Franciską. Apsižvalgymą po angelų miestą palikome vėlesniam laikui.
Bėk, Forestai, bėk
Jeigu kada būsite Los Andžele ir sėdėsite už automobilio vairo, elkitės panašiai kaip Lietuvoje – vairuotojai ten nekantrūs, nervingi ir linkę važiuoti 10-20 kilometrų greičiau nei didžiausiais leistinas greitis. Penkios juostos į vieną pusę, antra tiek – į priešingą. 100 km/h, 160 km/h, 0 km/h. Spūstis, laisvas kelias, vėl susigrūdimas – taip ir plauki kaip koks krešulys dramblio arterijoje kartu su tūkstančiais kitų metalinių trombų. Bet amerikietiška greitkelių sistema – tikras gėris, kai „įsikerti“ į esmę, o ji labai paprasta. Visi greitkeliai turi gerai pažymėtą išsukimų (exit) sistemą, o degalų gali prisipilti salose, įrengtose tarp priešingų juostų, neišklysdamas iš kelio.
Mes traukiame žemyn, Santa Monikos link. Ten, kur kadaise vietos baruose merginas iš proto varė Jimas Morrisonas su „Doors“ ir kur savo pašėlusio maratono po Ameriką idėją pasigavo Forestas Gampas. Statome „Toyotą“ palmės šešėlyje ir miname garsiojo Santa Monikos molo link. Vaizdelis – kaip Palangoje liepos viduryje, tik lietuvių mažiau. Minios traukia mediniu tiltu, Ramiojo vandenyno bangos skalauja apmaurojusius polius, o įmantrūs artistai kovoja dėl turistų dolerio. Vienas rodo įmitusią raudoną iguaną, o anas pasipuošęs milžiniškais akiniais ir klouno drabužiais kviečia vaikus nusifotografuoti.
Viską užgožia didžiulė parduotuvė „Bubba Gump“, prekiaujanti viskuo, kas tik gali būti susiję su filmu „Forestas Gampas“ ir jo personažais. Tolėliau – restoranai, kuriuose vaišinama iš jūros ištrauktais gyviais ir geru vynu. Saulėta, spalvinga, brangu. Taip, kaip mes ir įsivaizduojame Kaliforniją.
Šventoji Barbora ir Co
Malibu – Pietų Kalifornijos snobų ir žvaigždučių sankaupa. Gražu, miesčioniška, nuobodu. Čia nėra kas veikti, sukame Santa Barbaros link. Jei dar pamenate tą TV serialą, jo veikėjai vis nardė po baltomis arkomis ir mindė žalias vejas. Iš tiesų viskas taip ir atrodo: miestas – tarsi nukopijuotas nuo Pietų Ispanijos peizažo, bet ganėtinai skoningai. Balti namukai raudonais stogais, sienos, apžėlusios gebenėmis ir daug brangių automobilių. Išties miela vieta ant vandenyno kranto, todėl ir žemė kone brangiausia visoje Vakarų pakrantėje.
Toliau – panašūs reginiai ir ispaniškos kilmės pavadinimai. Goleta, Santa Maria, Arojo Grande. Dešinėje pagal kursą – kalnai ir vynuogynai, kairėje – vandenynas, skęstantis rūke. Gražu, bet dairytis nėra kada, reikia vairuoti.
Naktį praleidžiame kaimelyje, kurio pavadinimas išvertus skambėtų Kriauklių paplūdimys. Paplūdimio nėra – aukštos uolos, nuo kurių kriauklių įžiūrėti nepavyko. Bet saulėlydis buvo kruvinas, puikus. Kalifornietiškas.
 |
| Saulėlydis Nr2 |
