Būtent šios tarybos teikimu Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus, siekdamas pabrėžti, pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimuisi XIII–XIV a., lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės formavimosi ir stiprinimo procesui, knygnešystei, Lietuvos tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui 1918 metais, paskelbė Sūduvos metais. Ne Suvalkijos, o Sūduvos. Sūduviai tikisi, kad plačiau apie tai prakalbus, daugeliui taps suprantamas istorinis šio vardo svoris.
Suvalkijos (Sūduvos) regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Rima Vasaitienė yra ir Zanavykų muziejaus direktorė. Nors muziejus pagal savo pavadinimą orientuotas į zanavykų kraštą, Zanavykiją, apimančią Šakius, Kudirkos Naumiestį, Griškabūdį (o tai tik šiaurės Suvalkija (Sūduva), regiono pietūs jau priskiriami kapsams), ekspozicijos pasakoja plačiau. Žvelgiant istoriškai giliau, dabartinis zanavykų kraštas buvo tiesiog Sūduva. Tad pažintis su zanavykais praveria ir Sūduvos gelmes.
Zanavykų muziejus įsikūręs įvairia kultūrine veikla garsėjančio restauruoto Zyplių dvaro vežiminėje. Tad vienu metu puiki proga aplankyti atgimusį kultūros paveldo objektą – dvarą, muziejų, o jame išsiaiškinti ne tik regiono vardų kilmės istorines peripetijas, bet ir labiau suvokti šio krašto išskirtinumą.
„Zanavykų vardas naudojamas tik nuo XIX a. antros pusės, – pasakoja muziejininkė Vilma Stanikienė. – Pirmiausia visus atvykusius iš toliau domina, kas tie zanavykai, klausia, gal su grybais kažkaip susiję. Sakome, kad tikrai ne. Mes esame nuo slaviško žodžių junginio za Novoj – už Novos (Nova – upė Šakių rajone). Lietuviškai turėtume būti vadinami užnoviečiais.“
Prieš 1870 metų „Geografija“ jau žinojo sūduvius
Baltų tautos šiose žemėse gyveno seniai, tačiau sūduvių kraštas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) atiteko tik po Žalgirio mūšio, 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taikos sutartį. Kaip pabrėžia R.Vasaitienė, šiemet minima Sūduvos krašto susigrąžinimo 600 metų sukaktis.
„Sūduvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas graikų geografo, astronomo Klaudijaus Ptolemėjaus (naujesnė adaptuota versija – Ptolemajus) apie 150 mūsų eros metais parašytame aštuonių tomų veikale „Geografija“. Aprašant baltų gentis prie Sarmatijos (Baltijos) jūros istoriniame šaltinyje įvardyti sūduviai (sudinai, soudinoi), galindai, sėliai ir kiti, – pasakoja R.Vasaitienė.
– Vėliau kryžiuočiai irgi minėdavo sūduvių kraštą – terra Sudorum, Sudovia, Sudowenses, Sodowite.“
K.Ptolemėjus (gimęs apie 90 m. – miręs apie 168 m.), rašydamas savo veikalus, rėmėsi keliautojų ir pirklių pasakojimais. Tad neabejotinai Sūduva yra žymiai senesnis, tikresnis krašto pavadinimas. Suvalkijos tada niekas nežinojo.
Lietuva Sūduvos neteko po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo. Sūduva buvo atskirta nuo Lietuvos. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystei, o Napoleonui užkariavus Prūsiją, iš Lenkijos išvijus Rusijos kariuomenę ir įsteigus Varšuvos kunigaikštystę, Užnemunė 1807–1815 m. priklausė šiai kunigaikštytei.
Napoleono I civilinis kodeksas čia galiojo nuo 1807 iki 1940 m. Po Napoleono žlugimo kraštas įėjo į Rusijos imperijos Suvalkų guberniją (kartu su dalimi Lenkijos teritorijos). Dėl to prigijo sinonimiškai artimas Suvalkijos pavadinimas. Istorinis Sūduvos vardas buvo pamirštas ilgam.
Suvalkija – sentimentai LDK Suvalkams?
Vis dėlto žinant, kad dabartinis Lenkijos Suvalkų miestas nuo XIV a. iki 1795 m. priklausė LDK, baltų tautos šioje vietovėje gyveno jau nuo 9 tūkstantmečio prieš mūsų erą, atlaidžiau norisi žiūrėti ir į Suvalkijos pavadinimą.
Tai istorinis etninės Lietuvos miestas, kartu su Užnemune po trečiojo ATR padalijimo atitekęs Prūsijai, paskui Napoleono įkurtai Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 m. – Rusijos imperijai. Pagal Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį 1920 m. liepos 12 d. Suvalkai buvo priskirti Lietuvai, tačiau po daugiau nei mėnesio lenkų kariuomenė išstūmė Lietuvos kariuomenę ir miestas atiteko Lenkijai.
Tad nors Sūduva senesnis krašto pavadinimas, suprantamas ir Suvalkijos vardo šalininkų noras išlaikyti Suvalkijos vardą. Jo galbūt nereikia sieti vien su cariniais laikais bendru buvimu Suvalkų gubernijoje. Suvalkija ir suvalkais vietos žmonės ėmė save vadinti nostalgiškai prisimindami buvusias lietuviškas žemes ir vis dar save siedami su lietuvišku Suvalkų miestu, XIX a. buvusiu svarbiu Lietuvai kultūros centru.
V.Stanikienė tikisi, kad šiais metais, kurie paskelbti Sūduvos metais, bus surengta ne viena konferencija ir diskutuojama šiuo klausimu. Anot jos, nors Sūduva etniškai artimesnis pavadinimas, istorikai vien taip vadinti neleidžia.
„Neverta laužyti iečių. Žodis kalbos nepapjauna“
Įdomu, ką apie pavadinimų naudojimą mano iš Šakių rajono kilęs kalbininkas, politikas Arvydas Vidžiūnas.
„Aš esu gimęs Gelgaudiškio parapijoje, netoli Nemuno Šakių rajone. Diskusijos, ar vadinti Suvalkija, ar Sūduva, vyksta jau seniai. Esu kalbininkas nuo 1980 metų, kai įstojau į Vilniaus universitetą. Tos aistros man žinomos, – pasakoja A.Vidžiūnas.
– Turiu pasakyti, kad mano stebėjimais ir mano matymu, Šakių rajone, kur gyvena zanavykai, – Griškabūdis, Paluobė, Sintautai, Naumiestis ir link Nemuno – Sūduvos vardą girdėdavau tik vadovėliuose ar iš mokytojų lūpų. Mums buvo Suvalkija. Ir ta Suvalkija žmonių kalboje liko.
O Marijampolės kraštas – visiška Sūduva. Ten ir sovietiniais metais futbolo klubas buvo „Sūduva“, ir gamyklų, ir mokyklų pavadinimai – Sūduva, ir laikraštis tokiu vardu. Tas autentiškas baltų genties vardas Marijampolės krašte yra likęs.
Aš, kad ir kaip klausydavau ir klausdavau savo krašte, niekada Sūduvos negirdėjau. Kaip pamenu, 1999 metais, kaip Vytauto Landsbergio pavaduotojas esu pasirašęs įsakymą, kad Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme būtų įteisinti abu pavadinimai – Suvalkijos ir Sūduvos.“
Aš, kad ir kaip klausydavau ir klausdavau savo krašte, niekada Sūduvos negirdėjau.
Kaip priduria A.Vidžiūnas, jis dar dirbdamas Vilniaus universitete iš kitų kalbininkų yra girdėjęs, kad praėjusio amžiaus 7 ar 8 dešimtmetyje buvęs toks susitarimas tarp kalbininkų, tautosakininkų, etnologų – visur oficialiai vartoti Suvalkijos pavadinimą.
„Negaliu pasakyti, kokiais sumetimais, – sako jis. – Nors autentiškesnis, senoviškesnis, garbingesnis pavadinimas yra Sūduva, bet niekaip negali paneigti kelių šimtų metų istorijos nuo 1867 metų, kai kalba priėmė suvalkiečių vardą, kilusį iš Suvalkų gubernijos. Man atrodo, – suvalkas, suvalkietis turi net tam tikrų kitų, mentalitetą atspindinčių, linksmesnių ir spalvingesnių reikšmių nei sūduvis. Bent man taip atrodo.“
Kalbininkas A.Vidžiūnas atlaidžiai žiūri ir į slavišką pavadinimą – zanavykas.
„Jau sovietiniais metais jis buvo naudojamas, taip pat tokiu pavadinimu buvo futbolo ir dar gal kažkoks klubas. Mes dabar sąmoningai vartojame šį pavadinimą, kaip atspindintį tapatybę, – teigia A.Vidžiūnas.
– Zanavykų kraštas – tai Suvalkijos ar Sūduvos dalis, maždaug Šakių rajonas. Nors iš tikrųjų tai lenkiškas pavadinimas – za Novy, už Novos, zanovai. Jis neturi kultūrinės prasmės, bet tai etnografizmas, vieno kito istoriko pavartotas. Tiesiog smagu turėti tokį žodį.
Tas pats ir su Suvalkija. Tai nėra klaidingas pavadinimas. Aš manau, kad neverta laužyti iečių ir zanavykų keisti zanoviais arba užnoviais, neverta atsisakyti dabar ir Suvalkijos pavadinimo. Su kalba kitur darosi daug prastesnių, sudėtingesnių dalykų, kur ji degraduoja. Žodis paprastai kalbos nepapjauna. Juo labiau, kad šis žodis jau turi kultūrinę atramą.“
„Suvalkijos pavadinimą mums primetė Rusijos caras“
Kraštotyrininkas, visuomenininkas, Sūduvos istoriją tyrinėjantis Vytautas Gaulia iš Marijampolės įsitikinęs kitaip.
„Kai aš 1952 m. įstojau mokytis į Kauno politechnikos institutą, vienas smetoninis profesorius mums išaiškino, kas yra Suvalkija ir kas – Sūduva. Nuo to laiko aš stengiuosi, kad šis vardas įaugtų, sugrįžtų, – sako V. Gaulia.
– Šiemet sukanka 600 metų, kaip Vytautas Didysis iš kryžiuočių atėmė didelę dalį Sūduvos žemių – nuo Prienų iki Gumbinės (dabar Gusevas Kaliningrado srityje). Tais laikais nebuvo gerų žemėlapių, tai sieną nustatė ties Kybartais. Dabar Sūduva iki Kybartų, o turėtų dar 30 km toliau tęstis. Man keista, kad Seimas, paskelbdamas šiuos metus Sūduvos metais, mini Melno sutartį, kuriai rugsėjo 27 d. sukanka 600 metų, tačiau niekur nekalbama apie K.Ptolemėjaus pirmą kartą paminėtą sūduvių vardą.
Matyt, mes neturime žmonių, kurie šitą reikalą „išvyniotų“ ir išgarsintų. Žemaičiai neseniai gyrėsi, kad jie pirmą kartą paminėti prieš 800 metų. O juk sūduviai pirmąkart paminėti prieš maždaug 1870 metų, žymiai anksčiau.“
Kaip pasakoja V.Gaulia, jam seniai buvo smalsu sužinoti, kas konkrečiai apie sūduvius buvo rašoma K.Ptolomėjaus veikale.
„Dar sovietiniais metais specialiai įsidarbinau į Marijampolės kalėjimą. Ten sėdėjo vienas tarybinis prokuroras, gavęs 10 metų. Jis Smetonos laikais buvo baigęs Berlyno universitetą, o jo bibliotekoje buvo matęs K.Ptolemėjaus veikalą, – sako V.Gaulia.
– Jis papasakojo, kad tame veikale skaitė, jog prie dabartinio Nemuno, netoli Sarmatijos jūros, gyveno dvi galingos tautos – sūdinai ir galindai. Galindai rinko ir iš kitų atiminėjo gintarą, vežė prie Viduržemio jūros parduoti. O didžiulė sudinų gentis užsiėmė gyvulininkyste, augalininkyste, ypač augino daug arklių. Tai aukštos kultūros žmonės, tačiau laisvalaikiu plėšikauja. Taip apie sudinus rašė K.Ptolemėjus.“
Kaip pabrėžia V.Gaulia, Suvalkijos pavadinimą mums primetė Rusijos caras. O pats Suvalkų miestas neseniai šventė tik 300 metų jubiliejų.
„Ilgai ten buvo paprasčiausia kryžkelė. Pro tą vietą iš Karaliaučiaus į Gardiną ir iš Kauno į Gardiną ėjo vieškelis. Toje sankryžoje sustodavo keliauninkai, ten pradėjo kurtis pabėgėliai iš dvarų, vienuoliai kamalduliai pastatė koplytėlę. Iš pradžių vietovė buvo vadinta Susvilki, paskui tapo Suvalkais“, – sako V.Gaulia.
Zanavykai kieti kaip akmenys, lengvai nepastumsi
Atitolstant nuo diskusijų apie krašto pavadinimą, Sūduvos kraštas turi kuo didžiuotis ir tai mielai daro Zanavykų muziejuje (fonduose saugoma apie 50 tūkst. eksponatų, iš kurių dažnai rengiamos besikeičiančios parodos).
Pasakodama apie zanavykus, V.Stanikienė pabrėžia jų šnektos išskirtinumą:
„Nors Jonas Jablonskis mūsų kalbos pagrindu sunormino lietuvių kalbą, mes tikrai turime savo ypatingą šnektą, dažniausiai vartojame dviskaitą, visada viską darome dviese, sakome „eikiva kavos išgerkiva; mudvi pasikalbėjova“. Muziejaus sukurtame filmuke lankytojus pasitinkanti išmani zanavykė sako, kad apie šio krašto žmones sakoma „Kieti kaip akmenys, lengvai nepastumsi“.
Zyplių dvaro vežiminėje įsikūręs muziejus, siekdamas atskleisti šio pastato paskirtį, eksponuoja tris vežimus – paprastą, atspindintį valstietišką kultūrą, karietą – dvaro kultūros pavyzdį, ir roges. Lankytojus sužavi registruoto arklio pasas. Kariuomenės tikslais tarpukariu būdavo surašomi visi arkliai, kad, reikalui esant, būtų paimti į kariuomenę.
Muziejuje gausu įvairių žemės ūkio padargų. Apskritai, į šį gerų žemių kraštą ūkio padargai greičiau ateidavo nei kitur Lietuvoje, tad čia yra ko pasižiūrėti. Šiame krašte 1807 m., net keliasdešimčia metų anksčiau nei likusioje Lietuvos dalyje, panaikinta baudžiava. Ūkininkų turtingumą išduoda ir kelių rūšių apavas. Eksponuojamas ir gorčius. Tai senovinis birių medžiagų matavimo vienetas. Vienas gorčius – 2,9 litro. Turintis taiklią akį nesunkiai atspėja tūrį.
Ūkininkų turtingumą išduoda ir kelių rūšių apavas.
Zanavykai didžiuojasi iš čia kilusiais šešiais signatarais. Jiems prieš metus muziejuje sukurtas interaktyvus žaidimas, jau pamėgtas ir vaikų, ir suaugusiųjų. Žaidimo tikslas – apvažiuoti signatarų tėviškes, susisodinti visus signatarus į automobilį ir nusivežti į Vilnių pasirašyti Nepriklausomybės akto. Žaidimo metu labiau susipažįstama su pačiais signatarais.
Muziejus taip pat pristato knygnešių kelią, kuriame pėdsakus įminė ir vienas žinomiausių knygnešių – iš Lukšių kaimo (kuriame įsikūręs ir Zyplių dvaras) kilęs kunigas Martynas Sederevičius (1829–1907), daugiausia platinęs religinę spaudą. Zanavykai didžiuojasi ir savo kunigais. Šis kraštas, anot muziejininkės, net vadinamas kunigų aruodu.
Vien iš Griškabūdžio parapijos suskaičiuojama daugiau kaip šimtas kunigų. Zanavykų krašte yra užaugę penki vyskupai – tai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Justinas Staugaitis (1866–1943), Pranciškus Būčys (1872–1951), Juozas Žemaitis (1926–2021), Juozas Preikšas (1926–2018), muziejuje yra jo padovanotų daiktų ekspozicija, taip pat Arūnas Poniškaitis (g. 1966).
Zanavykų vyrai pirmi ėmė puoštis kaklajuostėmis
„Mes skiriamės ir savo tautiniu kostiumu. Zanavykių prijuostės pačios gražiausios ir puošniausios, jas puošia tulpės-lelijos žiedas. Kruopštesnė audėja nepatingėdavo ant prijuostės 150–200 vienetų tulpių išausti, – stebina muziejininkė V.Stanikienė.
– Nė vienas kitas Lietuvos regionas savo tautiniame kostiume neturi ypatingo galvos papuošalo – karolinės. Tai iš karoliukų suverta karūnėlė. Karoliukus atsivežti galėjo tik šis turtingesnis kraštas. O zanavykų vyrai pirmi pradėjo juostis kaklajuostes.“
Zanavykų etnografiniame kampe – vygė, medinis vežimėlis kūdikiui ir autentiškai paklota lova. Lankytojai nusistebi, kad lova daug trumpesnė už dabartinės. Pasirodo, seniau žmonės miegodavo pusiau sėdomis, buvo manoma, kad lygiai gulėti galima tik karste.
„Vertingiausias ir vienas unikaliausių mūsų eksponatų – XVIII a. kraitlovis. Išskobtas medžio kamienas buvo naudojamas kaip dėžė savo austoms medžiagoms susidėti, taip pat kitam kraičiui. Šis iš tuopos išskobtas kraitlovis į muziejų atkeliavo iš Valiulių kaimo netoli Šakių, – pasakoja V.Stanikienė.
– Kraitloviai buvo naudojami ir kituose Lietuvos regionuose, tačiau mažai kur išliko. Kai atsirado staliaus įrankiai, dažai, masyvų kraitlovį pakeitė kraičio skrynios. Tad daug kur jie paprasčiausiai nukeliaudavo į ūkinius pastatus, į juos būdavo pilami grūdai arba tvarte šeriamos kiaulės. Todėl mes labai džiaugiamės, kad pavyko tokį rasti.“
Vertingiausias ir vienas unikaliausių mūsų eksponatų – XVIII a. kraitlovis.
Įdomūs zanavykų stubos eksponatai – moblis ir mangalis. Moblis – prietaisas dideliems audiniams lyginti, mangalis – mažesnis, mažesniems audiniams lyginti.
Pirmoji Lietuvoje moteris lakūnė – zanavykė
Žymių zanavyko krašto žmonių ekspozicijoje pasakojama apie pirmąją moterį lakūnę ir pirmąją moterį parašiutininkę Lietuvoje – Antaniną Liorentaitę (1906–2003). Aviacija ją uždegė vyresnysis brolis karo lakūnas, aviacijos pulkininkas Jonas Liorentas (1901–1991), įsisodinęs į lėktuvą ir pakilęs virš Kauno. Antaninos brolis Jonas kartu su Antanu Gustaičiu ir Romualdu Marcinkum 1934 m. apskrido Europą, aplankė 12 valstybių.
Antanina savarankiškai lėktuvu į orą pakilo 1932 metais, baigusi Lietuvos aeroklubą. Po metų, 1933 metais, kai Steponas Darius ir Stasys Girėnas perskrido Atlantą, Antanina gavo civilės lakūnės licenciją. Tuo metu Lietuva žavėjosi lakūnais, aviacija buvo labai prestižinis reikalas. Vienintelė tuo metu moteris lakūnė A.Liorentaitė 1936 metų vasarą Tauragėje pirmą kartą iš lėktuvo iššoko parašiutu. Šuolį kitais metais pakartojo Kaune ir Alytuje.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, po to persikėlė į JAV. Čikagoje gyveno iki mirties. Iš ten jos palaikai parvežti ir palaidoti gimtuosiuose Žvirgždaičiuose Šakių rajone. Ji nebuvo profesionali lakūnė (dirbo Kaune, centriniame pašte telefoniste), tačiau aistra skrydžiams Antaniną išgarsino. Suprantama, apie ją pradėta kalbėti tik Nepriklausomybės metais. 1993-iais, minint S.Dariaus ir S.Girėno „Lituanikos“ skrydžio 60-ąsias metines, Dariaus ir Girėno medaliu buvo apdovanoti pirmieji Lietuvos lakūnai, tarp kurių ir A.Liorentaitė.
Muziejuje eksponuojama keletas jos asmeninių daiktų (rankų darbo iš makaronų suverti karoliai, rankų darbo piniginė, stalinis laikrodis, lupa su jos inicialais), parvežti iš Čikagos. JAV A.Liorentaitė dirbo laikraštyje „Lietuvos balsas“, taip pat užsidirbdavo prižiūrėdama vieno milijardieriaus šunis.
Amerikoje A.Liorentaitė neskraidė, tačiau savo prisiminimuose apie šį savo pomėgį atsiliepia kuo gražiausiai. Nors ir nedaug uždirbdama, ji rinko ir siuntė paramą tokią pačią aistrą turintiems vaikams – rėmė Šakiuose Antano Unikausko įkurtą sklandymo mokyklą.
Muziejus iki šiol tyrinėja savo kraštą
Įdomus ir pats Zanavykų muziejaus pastatas – kultūros paveldo objektas – Zyplių dvaro vežiminė. Čia muziejus įsikūrė 2014 m. Kaip pasakoja muziejaus direktorė R.Vasaitienė, pastatas buvo iš pagrindų atnaujintas – uždengtas prie bendro dvaro pastatų ansamblio tinkantis skardinis stogas, restauruoti pamatai bei ištrupėjusios mūro sienos, viduje koreguotas karkasas, tačiau, kiek įmanoma, stengtasi išlaikyti tai, kas autentiška.
Muziejus nesitenkina vien eksponatais, organizuoja ekspedicijas, leidžia leidinius. Leidinys „Zanavykų krašto metaliniai kryžiai, 2016“ aptaria Šakių rajono seniūnijų kapinių įvairių tipų ir laikotarpių metalinius paminklus, atkreipiamas dėmesys į išlikusius XIX a. II p. – XX. a. I pusės lietus iš ketaus ir kaltinius kryžius.
Pirmą kartą kryždirbystės tematikai skirtoje literatūroje aptariami ir sovietmečiu statyti vamzdiniai kryžiai bei iki šių dienų populiarūs kaltiniai granitinių stelų papildiniai. Kartu su dr. Inga Nėniene 2016–2018 m. vykusioje ekspedicijoje Zanavykų muziejaus iniciatyva sukauptas gausus nuotraukų rinkinys. Ekspedicijos metu aplankyta 21 Šakių dekanato bažnyčia.
Muziejaus išleistas leidinys „Tekstilės lobiai Zanavykų krašto bažnyčiose“ pristato XIX–XX a. Zanavykų krašto bažnyčių tekstilės paveldą, besisiejantį su vietinėmis kaimo audimo ir rankdarbystės tradicijomis. Čia parodomi įvairūs altorių užtiesalai, kilimai, takai, šarvonės, calūnai, rankšluosčiai, staltiesės, vėliavos, juostos ir kt., aprašomi jų išvaizdos ypatumai, atlikimo technikos, puošybos būdai, pagaminimo laikotarpiai.
2019–2020 metais vykusi ekspedicija „Zanavykų kaimo architektūra“ užfiksavo sodybų pastatus, detales, interjerų fragmentus, kiemų erdves, smulkiosios architektūros elementus, o metų pabaigoje išleistas leidinys. Leidinius galima įsigyti muziejuje.
Zanavykų muziejuje nuolat rengiami ir įgyvendinami tradiciniai edukaciniai užsiėmimai, orientuoti į zanavykų kultūrą, buitį, amatus ir skirti įvairaus amžiaus ir socialinėms grupėms. Organizuojamos konferencijos, profesionalaus ir mėgėjiško meno parodos, „Tradicinių amatų dienos“, „Margučių margintojų šventės“, Muziejų nakties akcijos, Aktyviai ir išradingai įsijungiama į Lietuvos muziejų kelio renginius, didelio susidomėjimo sulaukia edukacinė duonos šventė „Su savo duona visur rasi suolą“.
2019 metais didelio susidomėjimo, žiniasklaidos dėmesio ir gražių atsiliepimų sulaukė Sankt Peterburgo Valstybiniame Religijos istorijos muziejuje pristatyta muziejaus fondinė paroda „Tekstilės lobiai Zanavykų krašto bažnyčiose“. Parodoje buvo eksponuojami 56 unikalūs XIX–XX a. Zanavykijos krašto kaimo moterų rankų darbo tekstilės dirbiniai.
Zanavykų muziejaus darbuotojai, viešėdami Sankt Peterburge, užmezgė glaudžius ryšius su Duonos muziejumi. Ermitaže vykusioje Europos kalbų dienai skirtoje mugėje pristatė Zanavykų muziejaus edukacines veiklas. Bendradarbiaujama su Slovėnijos Velenje muziejumi, Lietuvos nacionaliniu, dailės, savivaldybių muziejais, įgyvendinami projektai, keičiamasi parodomis.
Parodoje buvo eksponuojami 56 unikalūs XIX–XX a. Zanavykijos krašto kaimo moterų rankų darbo tekstilės dirbiniai.
„Zanavykų muziejus nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. įgyvendina projektą „Amatų keliu Šakiai – Budry“ finansuojamą Interreg V-A Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo programos lėšomis. Projekto lėšomis baigiamas suremontuoti muziejui priklausanti pastatas, o veiklomis siekiama didinti kultūrinį ir gamtos paveldą turizmo srityje „Šakiai-Budry“ abipus sienos, užmezgant bendradarbiavimą tarp Zanavykų muziejaus ir Budry savivaldybės“, – pasakoja muziejaus direktorė.
Kaip sako R.Vasaitienė, muziejus, rengdamas ekspedicijas, ieškodamas eksponatų, juos ir tyrinėja. Fonduose saugomas archyvas – etnografiniai eksponatai, numizmatika, rankraščiai, dokumentai, fotografijos – visa tai turi būti ištyrinėta. Tokie iškeliami per parodas, o dabar keliami ir į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą, į kurią dedami sukaupti, inventorizuoti, aprašyti ir suskaitmeninti kultūros paveldo objektai.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
