Ramią mūsų kelionę laivu lydėjusi gidė Rasa prisipažino, kad pati nėra kilusi iš Pamario. Atvykti į keturių vandenų skalaujamą kraštą moteris nusprendė prieš kone dvidešimt penkerius metus. Gidė prisipažįsta, kad niekada to nesigailėjo – būtent čia atrado save, gyvenimą ir, aišku, įspūdingą kraštovaizdį.
Priklausomai nuo sezono ir jo intensyvumo, Rasai plaukti laivu per dieną tenka net po kelis kartus, tačiau moteris prisipažįsta, kad ši veikla niekada neatsibosta. Kitokia kas kartą pati gamta, ji priklauso nuo oro sąlygų, nuo metų laikų. Kitokia kas kartą ir kompanija, todėl vienodų kelionių tiesiog nebūna.
Rasa juokiasi, kad per šimtus kelionių kartojasi tik vienas dalykas, kuris iš tiesų kelia šypseną. Kai žmonės renkasi plaukimą laivu, visada galvoja, kad užteks kokios valandos – ką čia tame laive darysi, juk praplauksi greitai ir viskas, juokavo moteris. Tačiau taisyklė viena – ir tiek, kurie plaukia valandą, ir tiek, kurie grožisi gamta visas tris, kelionės pabaigoje sako „jau atvykome? Taip greitai?
Ir iš tiesų. Tą pajutome ir patys. Tik pradėjus kelione laivu Pamario vandenimis, dar kokį gerą pusvalandį mintyse sukasi buitiniai ir kasdieniai dalykai. Vėliau pradeda lėtėti laikas, pradedi girdėti paukščių klyksmus, pastebėti vieną kitą iš nendrių kyšantį snapelį, justi vandens gaivą. Apsidairai ir iš kelionės kolegų veidų matai, kad pajuto ir jie. Tai patvirtina ir pati Rasa. Maloniausia gidei, kaip ji pati sako, kelionės pabaigoje išvysti kur kas ramesnį žmogaus veidą, nerimą pakeitusią mąslią šypseną.