Kuo toks reikšmingas Sarnatas? Pasirodo, būtent šiame kukliame miestelyje, miškelyje, kuriame dabar yra zoologijos sodas, nušvitimą patyręs Buda pasakė pirmąjį savo pamokslą ir tapo naujos religijos pradininku. O visai netoliese gimė labai svarbus džainizmo religijos pranašas, taigi Sarnatas yra ir budistų, ir džainų piligrimystės centras.
Budistams tai apskritai yra viena švenčiausių vietų pasaulyje. Tai paaiškina, kodėl šioje mažytėje gyvenvietėje yra net 37 budistų šventyklos. Beveik kiekviena šalis, kurioje išpažįstama ši religija-filosofija, turi čia savo „atstovybę“, taigi Sarnate galima rasti įvairiausių budizmo šventovių – nuo kiniškų ir korėjietiškų iki tailandietiškų ir tibetietiškų.
Vadinasi, toks istorine ir kultūrine prasme reikšmingas miestelis turėtų traukti minias turistų ir klestėte klestėti? Keista, bet taip anaiptol nėra. Tikriausiai šalimais esantis daug didesnis garsusis ir fotogeniškasis Varanasis „susišluoja“ visus turistus, kurie į Sarnatą užsuka beveik vien tik su ekskursijų grupėmis, greit apibėga svarbiausius lankytinus objektus ir ilgiau neužsibūna. Taigi iš esmės Sarnatas yra tipiškas ramus Indijos kaimelis, kurio gyventojams, regis, nė motais, kokių istorinių lobynų pašonėj jie gyvena.
Ką būtina pamatyti Sarnate? Tikrai ne visas 37 šventyklas – dauguma jų nedidukės ir niekuo neypatingos, greičiau simbolinės. Kiek įdomesnės – tibetiečių, prie kurios svečius pasitinka ryškiai ištapyta spalvota freska ir vietnamietiškoji, su dideliu rožiniu Buda ir įmantriai drožinėtais mediniais vartais.
Tai, kas traukia ir piligrimus, ir turistus, visų pirma yra Dhamek stupa – milžiniškas aptrupėjęs 1500 metų senumo statinys archeologinės radimvietės viduryje, apsuptas vienuolynų griuvėsių. Prie jo nuolat meldžiasi vienuolių būriai.
Visai netoliese – žymiausia miestelio šventykla Mulagandhakuti Vihara, šalia jos – ir legendinis medis, po kuriuo, kaip teigiama, meditavo ir savo pirmąjį pamokslą apie budizmo tiesas pasakė Buda.
Jei smalsu daugiau sužinoti apie rytietiškas religijas, verta užsukti į kitapus gatvės esančią Šri Digambar džainų šventyklą. Joje sužinome, kad džainizmas – labai sena, dar iki induizmo egzistavusi religija. Ji labai asketiška, džainų vertybės – neturtas, nepataikavimas kūno geiduliams ir, svarbiausia, ahimsa principas – nepakenkti jokiai gyvai būtybei.
Džainai nevalgo nei mėsos, nei kiaušinių ir savo gyvenimo būdu stengiasi kiek įmanoma vengti skaudinti ir išnaudoti gyvūnus bei apskritai visus gyvus padarus. Įeinant į šventyklą reikalaujama nusiimti visus odinius aksesuarus – diržus, papuošalus, palikti už durų odines pinigines ir pan., nes oda juk – nužudytų gyvūnų kūno dalis. Į galvą ateina palyginimas su dabar labai išpopuliarėjusiu veganizmo judėjimu, kurio atstovai taip pat visais būdais saugosi, kad nekenktų gyvūnams. Džainams tai – nuo vaikystės diegiama filosofija, kurios jie skrupulingai laikosi.
Vaikštant po miestelį tolėliau nuo lankytinų objektų tampa akivaizdu, kad iš turizmo Sarnatas turtų nesusikrovė – daugumos gyventojų buitis tokia skurdi, kad mažiau keliavusius ir prie indiškos kasdienybės vaizdų nepratusius svečius gali priblokšti – sunku patikėti, kad taip gyvenama XXI-ajame amžiuje...
Neasfaltuotose gatvelėse su ožkomis lanksto purvini, basi, pusnuogiai vaikai, paprastučiai maži žmonių nameliai atrodo suręsti bet kaip ir viduje neturi jokių mums įprastų patogumų. Daugelis gyventojų neturi vandentiekio ir vandens gauna iš specialiai visame miestelyje šen bei ten įrengtų gręžinių – ir vyrai, ir moterys, ir vaikai iš jų pumpuoja vandenį į kibirus ir nešasi namo.
Maistas neretai gaminamas molinėse krosnelėse. Laisvalaikiu vaikėzai dulkėtuose laukuose tarp šiukšlių žaidžia kriketą, o juos stebi puslaukinės karvės ir ožkos. Žmonės skurdūs, bet svetingi ir dosnūs – sveikinasi, smalsiai žvilgčioja, kalbina laužyta anglų kalba.
Užklaustos kelio moterėlės pasisiūlo mane palydėti, visą kelią kažką energingai pasakodamos savo kalba, o prie namo ant molinio ugniakuro ryžius skrudinanti mergina ištiesia man jų pilną saują: „Paragauk, labai skanu!“
Sarnate praleidžiame keturias dienas, ir kasdien mūsų viešbutyje po kelis kartus per parą dingsta tai vanduo, tai elektra, o kartais – abu vienu metu! Įprastas dalykas, anot mūsų šeimininko. Vakare be elektros belieka tamsoje klausytis iš visų šventyklų pasklindančių mums nesuprantamų, bet svajingai nuteikiančių švelnių giesmių ir kaip tikriems budistams visokius sutrikimus vertinti ramiai ir medituoti apie gyvenimo prasmę...