Aušra, vaišindama pietumis – vištienos kepsniu su daug daržovių, neslepia – kaimiškos užeigos ji nenorėjo. Tad „Green Street Cafe“ erdvės nė iš tolo kažko tokio neprimena. Čia šviesu, erdvu, sienų nepuošia mediniai vežimo ratai ar seni indai iš kaimo trobų.
Dvi dienas dirba padavėja
Ji pati bent dvi dienas per savaitę sukinėjasi tarp klientų – priima užsakymus, išnešioja patiekalus. Sako, kad mėgina įsiminti nuolat užsukančių klientų pomėgius ir pageidavimus, todėl neretą gali nustebinti iš anksto žinodama, kokios kavos jis pageidaus, ar atnešti duonos prie sriubos ir pan.
Ši kavinė atsidarė pernai rugpjūčio 1-ąją, tad įpročiai čia tik formuojasi. „Šitoje vietoje kažkada stovėjo toks medinis kioskelis, prie kurio irgi visi stodavo. O mano vyro tėtis kažkada labai norėjo – vis užsimindavo, kad šitoje vietoje reikėtų kavinės, nupirko čia žemę, o aš visą laiką sakydavau, kad ne ne ne, į naują balą nelipsiu, aš mėgstu komforto zonoje išlikti, labai baisu. Be to, visą gyvenimą dirbau su popieriais. Netikėtai tėtis mirė ir vyro misija buvo įgyvendinti jo paskutinį norą. Pastatė ir įmetė mane“, – nusijuokia Aušra.
Pati ji čia atitekėjo iš Vilniaus rajono, Pagirių, dabar šeima gyvena Palukny, augina tris vaikus.
Aš visą laiką sakydavau, kad ne ne ne, į naują balą nelipsiu, aš mėgstu komforto zonoje išlikti, labai baisu.
„Pradžia buvo sunki. Reikėjo ir dokumentus susitvarkyti, ir dizainą pritaikyti. Architektas pykosi su baldininku, nes vienas matė vieną viziją, kitas – kitą. Tada kreipėmės į trečią, mums padėjo jauna dizainerė, pati užaugusi trijose kavinėje ji pasiūlė šitą variantą, suprasdama, kad mums reikia gražios erdvės, o ne karčemos ar kažkokios užeigos. Pabandėme tokį projektą, kad vaizdas būtų instagraminis, kaip dabar sakoma, kad žmonės čia atėję bandytų fotografuotis“, – humoro nestokoja kavinės šeimininkė.
Ne greito maisto užeiga
Ji prisipažįsta, kad teko pačiai daug ko išmokti – tarkim, pradėti domėtis augalais, nes pamačius apželdinimo sąmatas pasidarė baisu ką nors samdyti. Ir patiekalais teko domėtis, ir aptarnavimo kultūra – turėjo tapti vadove, mokėti prieiti, konfliktus raminti ir t.t.
„Dirbti nori jaunimas, o jiems atrodo viskas labai lengva – atėjai, padavei ir viskas. Bet mes su Mario norime kurti tokią aplinką, kad pažintume savo klientus, mes su jais bendraujame, mes žinome, ar jie važiuoja į ligoninę ar iš ligoninės, apie šeimą. Nuo pradžių mano nusiteikimas buvo, kad tvarka ir malonus bendravimas“, – sako Aušra.
Žinoma, atsiranda klientų, kurie nelinkę atvirauti ir iš karto pareiškia atvažiavę tik greitai pavalgyti.
„Bet aš visada klausiu – kas yra tas „greitai“? Mes ne greito maisto užeiga. Mes norime sveiko maisto. Štai atvyko vienos parduotuvės vadovė ir sako, kad išbandė vienos įmonės šaldytus Kijevo kotletus, idealiai skanūs. Bet mes nenorime šaldytos produkcijos pardavinėti! Gal prarandame tuos klientus, kurie labai skuba, bet visą laiką paaiškiname, kad jie nevalgys šaldyto produkto.
Tą mėsytę dabar išdaužysime, ją susuksime ir pateiksime, kai iškeps. Būna klausimų – kaip greitai makaronai bus? Kai vieną kartą šį klausimą uždaviau savo virėjoms, tai virėja manęs ir paklausė: „Aušra, o jūs namuose verdate makaronus?“ Tad ir klientams panašiai pasakau, nes mes neturime ryte išvirtų makaronų“, – apie darbo principus pasakojo kavinės šeimininkė ir vadovė.
Bet aš visada klausiu – kas yra tas „greitai“? Mes ne greito maisto užeiga. Mes norime sveiko maisto.
Jos manymu, galbūt kiekvienam reikėtų pagalvoti apie tai ir šiek tiek stabtelėti – lėčiau pavalgyti irgi bus maloniau.
Savininkas – italas?
Pati Aušra sako, kad gamindama ji ir namuose paprastai rinkdavosi kokius nors itališkus skanumynus, lepindavo artimuosius jūros gėrybėmis. Kaip prisipažįsta, ji ne lietuviškų patiekalų mėgėja, nors kavinėje tokioje vietoje esą eksperimentuoti per daug nesiryžtanti. Tik fone skamba itališka muzika, o už baro ir tarp klientų sukinėjasi italas Mario.
„Dažnai klientai Mario sako: pasakykite žmonai, kad jau atneštų. Arba atvažiuoja vyrai ir aš jau suprantu, kad jie buvę, tada sako man – o jūsų vyras šiandien nedirba? Tada aš galvoju – hmm, iš kur jie mano vyrą pažįsta? Paskui antras sakinys būna – italas! Aš niekada neprisistatau, kas esu, mes arba galime bendrauti, arba ne, statusas čia nieko nereiškia. Būna kažkaip ir nemalonu, aš stengiuosi išsisukti, nes paklausę, ar ne šeimininkė būsiu, tada apsidariau, kiek žmonių aplink, nusišypsau ir sakau – šiandiena taip“, – juokdamasi pasakoja Aušra.
Būna klausia – o savininkas jūsų tai italas? Tada aš atsisuku ir sakau: kiek žinau, tai vietos lenkas mane yra įdarbinęs.
Jai antrina ir Mario: „Klientai dažnai sako, kad graži kavinė, linkėjimai žmonai.“
Abu juokiasi – labai dažnai tiesiog šypsosi tai girdėdami, net nebeaiškina, nors kartais Aušra ir patikslina: „Būna klausia – o savininkas jūsų tai italas? Tada aš atsisuku ir sakau: kiek žinau, tai vietos lenkas mane yra įdarbinęs.“
Iš Sicilijos per Druskininkus į Paluknį
Mario daug laiko praleidžia prie baro – gamina kokteilius, kuriuos lankytojai jau pamėgo. Jis puikiai kalba lietuviškai, Lietuvoje gyvena jau ne vienerius metus (lankytis čia pradėjo dar 2006 metais, kai Vokietijoje susipažino su tuomete gyvenimo drauge lietuve), nors yra kilęs iš Sicilijos. Ilgai dirbo Druskininkuose, tačiau pasikeitus gyvenimo aplinkybėms persikėlė į Alytų, iš ten ir važinėja į Paluknį.
Abu vadina grynu atsitiktinumu, kad susitiko ir dabar kartu dirba. Aušra sako netikėjusi, kad galės pasamdyti tokį profesionalą, o Mario prisipažįsta, kad skelbimą dėl darbo rado internete, o ši rami vieta jam labiau prie širdies nei Vilniaus Senamiestis.
Mano bulvių košės jūs tikrai nevalgytumėte, – skambiai juokiasi Aušra. – Midijas, aštunkojus man daug lengviau pagaminti.
Aušra sako, kad pagrindiniai jų klientai – važiuojantys pro šalį. Paluknyje irgi yra jaunimo, jaunų šeimų, kurie čia ateina ir dieną papietauti, ir vakarienės ar pavakaroti penktadienį. Tačiau nemažai ir tokių, kurie labai domėjosi kavinės statybomis, bet vėliau nė karto neapsilankė.
„Turime ir tokių, kurie savaitgaliais išvažiuoja į sodybą, kur nors už Vilniaus, tai užsuka desertuko, geros kavos važiuodami penktadienį, sekmadienį grįždami irgi užsuka“, – sako Mario.
Kainos – tarp Alytaus ir Vilniaus
Krikštynos, komunijos, jubiliejai čia irgi vyksta – vieni užima visą kavinę, kiti tiesiog rezervuoja kelis staliukus. Gyvos muzikos vakarai kol kas gausiai lankytojų nepritraukė, bet vis dėlto nei Aušra, nei Mario neatsisako ateityje kažkokių renginių čia turėti.
Anot Mario, kažkada reikia pradėti ir dirbti, kad pritrauktum jaunus žmones. O kad vis dėlto kai kurie renginiai populiarūs, parodė Valentino diena – vos per kelias dienas suorganizuotas vakaras su ypatingu meniu sugundė žmones, kurie užpildė visus staliukus
Paklausta apie kainas, Aušra sako, kad mėginama laviruoti tarp Alytaus ir Vilniaus kainų. „Užsieniečiams mūsų kainos juokingos. Manau, kad esame per viduriuką. Labai didelių kainų tikrai neužsikelsi čia“, – įsitikinusi Aušra.
Vis dėlto bulvių košės ir kotletų savo meniu ji sako irgi nesiūlanti: „Mano bulvių košės jūs tikrai nevalgytumėte, – skambiai juokiasi Aušra. – Midijas, aštunkojus man daug lengviau pagaminti.“
