Kaimo gyventojų Joniškio rajone statyta koplyčia iki šiol nesiliauja žavėti

Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“

Štai liaudies architektūros formų Jakiškių Šv. Ignaco kapinių koplyčia (Joniškio r.) glūdi vieno lankomiausių Šiaurės Lietuvos dvarų pašonėje. Istorinius pastatus teskiria bemaž kelios minutės žingsniavimo, tačiau koplyčia yra kiek tolėliau, tad nežinančiam dažnai taip ir lieka rymoti neaplankyta.

Jakiškių Šv. Ignaco kapinių koplyčia (Joniškio r.)

+3

Ši medinė koplyčia jau daugelį metų stovi ant mirusiųjų antkapiais apsipylusios kalvos, į kurią visus nulydi siaura beržų alėja.

Manytum, kad amžinojo poilsio vieta turėtų alsuoti lemties trumpalaikiškumo tvankuma, bet ne... Tai – tarytum mažas kaimas, kuris savaip gyvena, beveik nekinta.

Galbūt senieji kaimo gyventojai kažkaip panašiai jautė šio žemės lopinėlio ypatingumą. Būtent šiai vietai jie pasirinko patikėti savo maldas, todėl kalvos centrinėje dalyje pastatė vieną gražiausių liaudies architektūros kūrinių regione.

Manoma, kad ne kartą restauruota medinė koplyčia galėjo iškilti XIX a. antroje pusėje.

Ados Alejūnaitės nuotr./Jakiškių Šv. Ignaco kapinių koplyčia (Joniškio r.)

Dažnai šis sakralinės paskirties statinys įvardijamas dviem pavadinimais – kaip Jakiškių arba Maironių Šv. Ignaco kapinių koplyčia.

Nors dabar akis traukiantis pastatas ir dunkso Maironių kaimo pakraštyje, turbūt teisingiau jį būtų priskirti Jakiškiams. Pasirodo, Maironiai tuoj švęs tik savo jauną 100 metų jubiliejų (kaimas įkurtas 1922 m.). Iki tol šios žemės priklausė Jakiškių dvarui.

Taigi, koplyčia senesnė už Maironių kaimą, kuriame yra.

Pastato išorė išsiskiria malksnomis dengtu valminiu stogu, dailiu bokšteliu, puošniais langais bei arkinėmis durimis. Įdomus akcentas dūbso šalia pastarųjų... Tai – dubenuotasis akmuo. Gal kitados čia buvo žiemgalių šventvietė?..

Nedaug teišlikę prisiminimų apie Jakiškių kapinių koplyčią. Turbūt pats svarbiausias faktas – ją pastatė paprasti kaimo žmonės.

Būtent gabių kaimo žmonių dėka iki XX a. iškilo dauguma Lietuvos medinės architektūros statinių. Anuomet kitos statybinės medžiagos bei įrankiai buvo labai brangūs, tik medienos trūkumu lietuviai skųstis negalėjo. Dėl šios priežasties medinės liaudies architektūros tradicijos buvo puoselėjamos ir perduodamos iš kartos į kartą.

Ar ne genialumas čia – paprastume?..

Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“