Tad netrukus nusipirkome bilietus į vieną pusę po 190 Eur ir pradėjome planuoti kelionę. Abu žinojome, kad norime keliauti kiek įmanoma ilgiau, tad išėjome iš darboviečių.
Aš dirbau IT srityje, Ernesta – administracinį darbą. Prieš kelionę taip pat pardaviau mašiną, o Ernesta vasarą keletui mėnesių išvyko į Švedijos morkų ūkį užsidirbti pinigų kelionei. Konkretaus plano neturėjome. Bet po Kubos ketiname skristi į Meksiką (bilietai jau kišenėje). Tada leisimės į kelią po Centrinės Amerikos šalis.
Tačiau dabar – apie pirmąją stotelę ir pirmąją mudviejų aplankytą šalį – Kubą. Tai šalis – netikėtumas. Nuo jų ir pradėsiu.
Importinių prekių nedaug ir jos kelis kartus brangesnės
Važiuojant į Kubą reikia žinoti apie dvi valiutas – CUP (isp. moneda nacionale) ir CUC (isp. peso convertible). 1 CUC = 1 JAV dolerių = 25 CUP.
CUC yra turistų valiuta, kurią įvedė Fidelis Castro 1994 m. šalyje legalizavus JAV dolerio naudojimą. Vietiniai pasakojo, kad buvo daug kartų svarstyta palikti tik vieną valiutą, tačiau iki dabar situacija yra nepakitusi. Kubiečiai taip pat naudoja CUC, už juos perka būtiniausias higienos prekes, ypatingesnius maisto produktus, saldumynus.
Valstybėje yra atskiros tam skirtos parduotuvės, kuriose galima atsiskaityti tik CUC, brangiąja valiuta, kubietiškais pesais visų šių prekių ypatingai sunku rasti.
Tiesa, importuojamų į Kubą prekių asortimentas yra visiškai minimalus. Tarkime, jei reikia šampūno, tai visoje Kuboje gali rasti tik vienos rūšies šampūną, vieno kvapo, pakuotės. Ir taip yra su viskuo – pradedant higienos, buities prekėmis, baigiant maisto produktais: parduotuvėse yra vienos rūšies suris, kumpis, pienas, duona... Negana to, visos šios prekės kainuoja trigubai brangiau nei mūsų šalyje.
Kadangi labai mėgstu saldumynus, tai dažniausiai atkreipdavau dėmesį į kainų skirtumus konditerijoje. Pavyzdžiui „Nutella“ tepamas lazdynų riešutų kremas: pati mažiausia pakuotė Lietuvoje kainuoja 2 Eur, o Kuboje – 6 Eur, mažytis šokoladukas – 3 Eur. Tad, kad ir kaip beprotiškai norėdavau pajausti tą tirpstančio šokolado skonį burnoje, visiškai nekildavo ranka tiek kartų permokėti. Jau kelionės pradžioje supratau, kad manęs laukė ilgas mėnesio laiko saldumynų pasninkas.
Prieš kelionę į Kubą skaitėme kitų keliautojų blogus ir daugelis jų rašė, kad nepamirštume įsidėti dantų šepetėlio, nes net tokių dalykų Kuboje nėra kur nusipirkti. Galime visus nuraminti: Kuboje tikrai visko yra. Tik užtruks laiko surasti jums reikalingus daiktus ir jie greičiausiai kainuos kur kas brangiau nei mes įpratę mokėti.
Taupymo ABC: kalbėk ispaniškai ir valgyk kaip vietinis
Be to, savo kailiu patyrėme, kad Kuba gali būti labai brangi šalis keliautojui, kuris nė trupučio nekalba ispaniškai. Kita vertus, ji gali būti pati pigiausia šalis, jei surasite vietas ir pietausite (pusryčiausite, vakarieniausite), kur vietiniai žmonės valgo.
Mes pusryčiais dažniausiai išleisdavom 1,5 Eur dviems. Kava kainuoja 2 CUP (0.08 Eur), sumuštinis su kumpiu, keptu kiaušiniu ir sūriu kainuoja 10 CUP (0,40 Eur), sultys – 5 CUP (0,20 Eur).
Ananaso dydžio ir meliono geltonumo masės avokadai tekainuoja 5 CUP (0,20 Eur). Jie puikiai tinka pusryčiams su duona (batono kepalas kainuoja 4CUP (0,16 Eur)) užsigeriant espresso kavos puodeliu. Papajos vaisius kainuoja 15 CUP (0,6 Eur).
Tiesa, turiu pasakyti, kad žmonės Kuboje valgo ne patį sveikiausią maistą. Visose užkandinėse pasirinkimo variantai dažniausiai būdavo trys ar keturi: spagečiai su kumpiu ar sūriu (10 CUP = 0,4 Eur), pica su tuo pačiu kumpiu ir sūriu (10-20 CUP), sumuštiniai su kiaušiniu arba vėlgi tuo pačiu kumpiu ir sūriu ir vištiena su ryžiais ir pupelėm – apie 25 CUP.
Daržovių kubiečiai dažniausiai nevartoja, nors tikrai turi begales jų. Jei prie vištienos ko nors papjaustydavo, dažniausiai tai būdavo keli agurko ar avokado griežinėliai.
Kaip ir vietiniai greit įpratome visą maistą „užgerti“ refresco – gazuotu arba negazuotu gėrimu, panašiu į gaivą. Jo kaina – apie 2 CUP. Taip pat čia populiarios vaisių (mango, tamarindo, ananasų) sultys, kainuojančios apie 3 CUP. Nesunkiai radome ir pieno kokteilių, kurių kaina – apie 5 CUP, t.y. 0,2 Eur.
Pilstomas alus čia buvo pats pigiausias, kokį mums teko gyvenime gerti, ir kainavo (5 CUP = 0,2 Eur). Be abejo, teko ragauti ir kubietiško romo, kuris buvo pats skaniausias ir pigiausias – 0,7 l butelis kainuodavo 6 Eur.
Nakvoti – pas kubiečius „ant sofos“
Kuboje pigiausia yra apsistoti pas vietinius žmones. Tokias vietas surasti nėra sunku, jos vadinamos casa particular. Visos casos (namai) yra pažymėtos mėlynos spalvos inkaro ženkliuku. Dažniausiai turistams jau gatvėje yra siūloma apsistoti tai vienoje, tai kitoje vietoje, o atvykus į turistiškesnį miestą, būrys casų nuomininkų pasitinka atvykstančius autobusus ir puola turistus.
Vyrauja didžiulė konkurencija, vos ne kas trečias gyventojas yra išsipirkęs licenciją, leidžiančią nuomoti kambarį turistams. Nuoma vietiniams yra tikras išsigelbėjimo šaltinis, nes kubiečių vidutinė mėnesinė alga yra vos 28 Eur. Mums tai sunkiai įsivaizduojama suma. Lyginant mėnesinę algą ir nakvynės kainas turistams, kainos absurdiškos. Pavyzdžiui: vieno dviviečio kambario nuoma nakčiai kainos svyruoja nuo 10 – 30 Eur, priklausomai nuo vietos.
Rasti pigesnę casą nėra lengva, dažniausiai tekdavo ilgai sukti ratus, kol rasdavome pigiausią variantą. Blogiausia tai, kad kubiečiai yra visiškai nelinkę į derybas, dažniausiai pasakydavo kainą, o tada jau tu pats sprendi – tinka tau ar ne.
Kurį laiką manėme, kad hosteliai Kuboje neegzistuoja, tačiau vieni keliautojai pasidalino atradimu, jog Havanoje yra vienas super pigus „Hamel hostelis“, kuriame nakvynė žmogui kainuoja 5 Eur. Labai nudžiugome ir planavome ilgesniam laikui apsistoti jame, tačiau atvykus paaiškėjo, kad nėra laisvų vietų visą mėnesį. Tad vėl teko leistis į kasdienines nakvynės paieškas.
Kubos sostinėje Havanoje užtrukome ilgiausiai, kol suradome pigesnę casą, jau buvome visiškai išsekę nuo karščio ir su skaudančiomis nugaromis nuo kuprinių svorio. Visi nuomininkai, lyg susitarę, groja viena dūdele: nuoma 20 – 30 CUC ir ne mažiau. Kadangi už nakvynę buvome suplanavę mokėti po 5 CUC, sunkiai taikstėmės su ta mintimi, kad reiks sumokėti 20 CUC.
Tačiau dar keletą kvartalų apėję radome užsislėpusią casą už 15 CUC. Vėliau visos kelionės po Kubą metu už nakvynę dviviečiame kambaryje mokėdavom 10 – 15 CUC.
Vietiniai draugiški turistams
Gyvendami su vietiniais sužinojome daugybe naudingų dalykų, kurių patys tikrai nebūtume atradę. Pavyzdžiui, vietas, kuriose lankosi tik vietiniai, kuriose galima atsiskaitinėti kubietiškais pesais, o ne turistine brangiąja valiuta.
Vietiniai nepaprastai paslaugūs, jie nuvesdavo į vietines daržovių ar vaisių parduotuves, kurios yra įsikūrusios pas žmones namie, kur nėra jokios iškabos, o tiesiog reikia pabarbenti į langą ir štai prieš tavo nosį pačios pigiausios daržovės ir vaisiai, kurie kainuoja centus.
Deja, toks svetingumas ir paslaugumas egzistuoja tik neturistiniuose miesteliuose, o ten, kur daug turistų, žmonės jau yra sugadinti pinigų. Iš pirmo įspūdžio atrodo, kad viskas nuoširdu, bet galiausiai po viskuo slypi vienoks ar kitoks pasiūlymas: pigiausių cigarų, turo ar taksi paslaugų.