Hungas turi penkis vaikus, didelį namą ir važinėja nauju automobiliu. Viename jo viešbutyje dirbančių vietinių moterų alga per mėnesį siekia vos 120 JAV dolerių. Jos neturi laisvų dienų ir darbuojasi po 12 val. Taip – 365 dienas per metus.
Paklausus Hungo, ar nereikėtų kartais duoti darbuotojoms laisvadienį, šis tik nusijuokia ir numoja ranka: „Visi Vietname taip gyvena. Jos pripratusios.“
Nors Pietryčių Azija dažnai vadinama šypsenų pasauliu, tačiau, žiūrint į sunkiomis sąlygomis dirbančias ir varganą atlygį gaunančias moteris, akivaizdu, kad šypsenomis jos nesišvaisto.
Restorane jos aptarnauja vakariečius, kurių pietūs neretai kainuoja daugiau negu jų dienos uždarbis. Jos nekalba angliškai, todėl susirasti geresnį darbą Vietname daug šansų neturi.
Paklausus Hungo, ar nereikėtų kartais duoti darbuotojoms laisvadienį, šis tik nusijuokia ir numoja ranka: „Visi Vietname taip gyvena. Jos pripratusios“
Thu tik dvylika metų, tačiau ji jau dirba padavėja ir atlieka kitus pagalbinius darbus viešbutyje. Mergaitė nelanko mokyklos ir uždirbtus pinigus neša į bendrą šeimos biudžetą.
Prieš keletą metų mokyklą buvo priverstas mesti ir jos brolis.
Tokių istorijų, kai nerūpestinga vaikystė ir mokyklinis suolas iškeičiami į darbą, Azijoje apstu. Po pietų, kai viešbučio restorane užsakymų sumažėja, visos penkios darbuotojos sugula į didelę lovą ir užmiega. Po valandos viskas vėl prasideda iš naujo.
Vietnamo ir apskritai Azijos viešbučiuose įprasta, kad juose dirba ir gyvena visa šeima. Ir tik kartkartėmis prie apgyvendinimo įstaigos sustojantis visureigis atskleidžia, kas čia tikrasis šeimininkas. Socialinė nelygybė Vietname matoma plika akimi: gatvėse važinėja arba nauji automobiliai, arba motoroleriai. Vidurio čia nėra.
Vietnamas – viena sparčiausiai besivystančių Pietryčių Azijos šalių. Turizmo infrastruktūra čia plečiasi su kiekviena diena. Šiaurinėje šalies dalyje esanti Sa Pa panaši į vieną didelę statybų aikštelę, kurioje ant kiekvieno kampo maišomas cementas, darbuojasi kranai ir sukasi tūkstančiai darbininkų.
Socializmas kapitalizmo veidu
Vietnamo Socialistinė Respublika – toks oficialusis šios šalies pavadinimas. Beveik kiekvienoje gatvėje galima pamatyti plevėsuojančias vėliavas su penkiakampėmis žvaigždėmis ir kūjo bei pjautuvo simbolika. Vietname yra ir darbo liaudį vaizduojančių paminklų, ir net Lenino monumentų.
Visgi socializmu Vietnamas nekvepia. Šalies miestuose akys raibsta nuo gausybės vakarietiškų prekės ženklų, prabangių automobilių ir didžiulių prekybos centrų. Plika akimi matoma pajamų nelygybė byloja, kad Vietnamas išgyvena savitą kapitalizmo versiją.
Tikriausiai visi yra girdėję apie Vietnamo karą, kurio įvaizdžiai itin gausiai išsibarstę populiariojoje kultūroje. Hošimino karo liekanų muziejuje galima sužinoti nemažai apie šio karo eigą. Jei būčiau amerikietis, tikriausiai pasijusčiau nejaukiai, nes kiekvienas eksponatas byloja apie JAV vyriausybės žiaurumus šiame krašte. Netgi vietinis gidas leidžia sau netaktiškai pajuokauti: „Jeigu tarp jūsų yra amerikiečių, prašau manęs nežudyti.“
Tačiau istorija lieka istorija. Vietnamiečiai mielai lankosi „KFC“ ir „McDonald’s“ bei kopijuoja vakarietišką gyvenimo būdą. Keistas šis kontrastas su muziejuose pasakojamomis istorijomis. Net už Vietnamo vizą mokama doleriais, kuriais taip pat galima lengvai atsiskaityti ir daugybėje kitų vietų.
Šalies prezidento garbei – mauzoliejus
Vietnamas yra viena iš keturių pasaulio valstybių, kuriose vyrauja vienos partijos socialistinė sistema, tad komunistų partijai šalyje priklauso visa valdžia. Rinkimuose į parlamentą gali dalyvauti tik su komunistų partija susijusios arba jos palaikomos partijos.
Koks socializmas be vado kulto? Ho Ši Minas buvo Vietnamo komunistų revoliucijos lyderis. Jam vadovaujant šalis išsilaisvino iš Prancūzijos jungo ir atgavo nepriklausomybę. Vietnamo pietuose esantis Saigono miestas jo garbei net buvo pervadintas Hošiminu. Nors senasis pavadinimas vis dar plačiai naudojamas tiek vietinių, tiek ir vakariečių.
Šalies sostinėje įkurtas Ho Ši Mino mauzoliejus, kuriame norintieji pamatyti Vietnamo lyderį priversti laukti eilėje valandą ar daugiau. Jo statybas įkvėpė Lenino mauzoliejus Maskvoje. Norėdami patekti į vidų lankytojai turi dėvėti kojas dengiančius rūbus. Negalima laikyti rankų sukryžiuotų arba kišenėse bei kalbėti. Ho Ši Mino atvaizdas taip pat puikuojasi ant visų dongo banknotų.
Nors didieji Vietnamo miestai alsuoja kapitalizmo dvasia, socialistinis šalies fonas smarkiau jaučiamas nedideliuose kaimeliuose. Gal todėl, kad jie atrodo įstrigę laike. Čia įprasta matyti jaučiais žemę ariančius vietinius, iki pusės blauzdų purve įbridusius vyrus ir vaikus, sodinančius ryžius, ar tradiciniais rūbais apsirengusias moteris su pjautuvais rankose, nešančias ant nugaros didžiulius pluoštus žolių.
Pabaigai
Vos Vietname prisėdi ant suoliuko kokiame nors parke, tuoj prisistato vietiniai moksleiviai ar studentai, pasiryžę patobulinti savo anglų kalbą.
Po kurio laiko tie pokalbiai įgrista, nes juos visada lydi tie patys klausimai: ar tu vedęs, ką dirbi, iš kur tu, kokia tavo religija ir pan.
Sykį pora studentų paklausia, ką studijavau. Filosofiją, atsakau. Nežinodami šio žodžio reikšmės, jie atsidaro telefone žodyną ir rodo man klausdami: ar čia tai, ką tu studijavai?
O filosofija ten pirmiausia apibrėžiama kaip marksizmo-leninizmo doktrina, o tai mane gerokai prajuokina. Štai kur, pasirodo, slepiasi vietnamietiško socializmo daigai.
