Keliaujantiems į Islandiją viskas prasideda nuo lėktuvo skrydžio, kuris man pasirodė kitoks nei ankstesni. Tiesioginis skrydis iš Vilniaus trunka 4 valandas, tačiau įdomiausia yra tai, kad pakilus naktį ir skrendant virš Atlanto vandenyno po truputį ima švisti. Švinta ne dėl to, kad artėja rytas. Švinta, nes vasarą Islandijoje išnyksta naktis.
Reikjavikas: šimtatūkstantinis miestas, kuriame durys nerakinamos
Visi keliaujantys po Islandiją ilgesniam ar trumpesniam laikui apsistoja šalies sostinėje Reikjavike. Mano kelionė taip pat prasidėjo būtent nuo šio miesto. Reikjavijakas su savo 120 tūkst. žmonių populiacija yra didžiausias Islandijos miestas, kuriame susipina provincialus gyvenimo stilius ir naujausios pasaulio technologijomis. Tai – miestas, kuriame visi vieni kitus pažįsta ir nerakina namų durų. Čia nėra dangoraižių, o prabangiausi namai ne itin skiriasi nuo tų, kuriuose gyvena paprasti miestelėnai. Visi namukai mažyčiai, dažniausiai spalvoti ir tradiciškai apkalti skarda. Paskutinysis faktas mane itin stebino. Turtingoje Europos valstybėje namai apkalti paprasčiausia dažyta skarda? Vėliau išsiaiškinau, kad taip daroma praktikos sumetimais. Skarda gerai saugo nuo stiprių vėjų, o ir šiaip islandai žino, kad bet kuriuo momentu gali išsiveržti ugnikalnis užliesiantis viską lava, tad investicijos į nekilnojamą turtą nėra vertingos.
Įdomu tai, kad daugelyje barų ir klubų yra draudžiama fotografuoti, nes juose dažnai lankosi pasaulinio garso įžymybės. Žmogus, bandantis įsiamžinti su savo herojumi, gali būti išspirtas lauk iš baro ir niekada nebeįleistas atgal.
Nepaisant paplitusios gana paprastos architektūros miestas yra labai modernus, jame nuolat atsiranda naujų meninių instaliacijų, pilna gatvės pasirodymų, daug dėmesio skiriama kultūrai. Gerai išvystyta susisiekimo ir komunikacijos infrastruktūra, o banko kortelėmis galima atsiskaityti net miesto viešajame transporte. Mieste pilna barų, naktinių klubų, tad kiekvienas gali išsirinkti tai, kas jam labiausiai patinka. Juose dažnai koncertuoja įvairaus žanro muziką atliekančios grupės, tačiau visgi populiariausi išlieka vietiniai islandų atlikėjai, tokie kaip Jonsi, Bjork, Hjaltan, Dikta, Sigur Ros, Tilbury.
Įdomu tai, kad daugelyje barų ir klubų yra draudžiama fotografuoti, nes juose dažnai lankosi pasaulinio garso įžymybės. Žmogus, bandantis įsiamžinti su savo herojumi, gali būti išspirtas lauk iš baro ir niekada nebeįleistas atgal. Vienas trūkumas, su kurio netenka susidurti Lietuvoje, tai jog naktinis gyvenimas darbo dienomis baigiasi pirmą valandą nakties: būtent tada užsidaro didžioji dalis barų, o vakarėlius tenka pratęsti namuose.
Pamišę dėl baseinų ir vandens
Neatsiejama Islandijos ir kiekvieno islando gyvenimo dalis yra baseinai, kurių pilna visoje šalyje. Net mažiausi miesteliai turi savo baseinus. Baseinai itin švarūs, dažnai valomi, šalyje pilna geoterminio vandens, kuriuo jie pripildomi, tad net vėsiu oru galima maudytis po atviru dangumi. Panašu, kad islandų atskirtis leido jiems išlikti arčiau gamtos ir natūralių žmogiškų poreikių – islandai nesigėdija nuogo kūno. Tai, kad persirengimo patalpose žmonės vaikšto visiškai nuogi, ir net nesiruošia prisidengti rankšluosčiu daugeliai turistų kelia nuostabą, priverčia pasijusti nejaukiai. Tuomet supranti, kad Vakarų Europoje deklaruojama žmonių laisvė ir lygybė Islandijoje traktuojama kiek kitaip.
Baseinuose islandai leidžia laisvalaikį ir savaitgalius su šeima, susipažįsta su naujais žmonėmis, o po maudynių tradiciškai užsuka į šalia esančias ledų krautuvėles, pasigardžiuoti ledais. Pastarieji net iš tolo neprimena klasikinių itališkų.
Būdami mieste islandai maudosi baseinuose. Tačiau vos gavę progą išvykti iš miesto, stengiasi nuvykti į karštąsias versmes. Viena iš tokių vietų yra 45 km nuo Reikjaviko nutolusios Hveragerdi karštosios versmės. Įpratusiems prie lietuviško vandens temperatūros, t.y. šalčio, sunku suvokti, kaip iš žemės gelmių gali sunktis verdantis vanduo. Toks karštas, kad islandai iškylaudami jame verda kiaušinius.
Hveragerdi upės ištakos yra kalno šlaite, kur iš žemės gelmių veržiasi verdantis vanduo, kalno papėdėje jis atvėsta. Nuo papėdės takeliu kylant į kalną vanduo vis šiltėja, tad pasiekus norimą temperatūrą galima pasinerti į visus šilto vandens teikiamus malonumus, atsisėsi ties upės slenksčiu ir jaustis kaip natūralioje sūkurinėje vonioje. Atsižvelgiant į tai, kad net ir vasarą Islandijoje gali būti šalnos, karštos upės ypač vilioja. Tiesa, verta priminti, kad islandai yra laukinės gamtos vaikai, tad, jei jau nuvykai į jų laukinę gamtą, privalai pripažinti jų taisykles ir į vandenį šokti visiškai nuogas.
Svajodama apie Islandiją savo sąraše pirmuoju numeriu buvau pažymėjusi geizerius. Nieko keisto, kad pirmu taikymu apsilankiau garsiajame Geisyr slėnyje, nuo kurio ir kilo bendras geizerių pavadinimas. Atmosferą gadino krūva turistų, stovinčių aplink, tačiau vaizdas vis vien paliko neišdildomą įspūdį. Geizerių, kaip ir žmonių, yra įvairių: vieni šoka į viršų nuolatos, kas dešimt minučių, kiti laukia dvidešimt ar daugiau metų, kad surengtų vieną, bet įspūdingą pasirodymą. Neturėjau daug laiko, tad nusprendžiau įsitaisyti prie to, kuris šoka dažniausiai. Įspūdinga stebėti geizerį, kuris tarsi žmogus gyvena savo gyvenimą. Stebint iš šalies vaizdas ir matant tik paviršių vaizdas atrodo kur kas paprasčiau nei yra iš tiesų. Iš pradžių vanduo kaupiasi požeminiuose kanaluose, renkasi į pagrindinę ertmę, panašią į gilią ir siaurą duobę.
Atrodo, kad niekas nevyksta, tačiau netrukus jis ima bręsti, vanduo ima kunkuliuoti ir galiausiai dėl susidariusio didelio slėgio į žemės paviršių pradeda kilti didžiulis vandens kupolas, kuris visiškai subrendęs iššoka į 20 metrų aukštį, pasirodydamas visu savo gražumu. Vandens purslai išsitaško į šalis, žmonės ploja, džiaugiasi, fotografuojasi, o geizeris ir vėl grįžta į savo pradinę poziciją, vėl kaupiasi ir vėl viskas iš naujo. Tokį vaizdą gali stebėti valandų valandas, nes kiekvieną kartą geizeris atgimsta kažkuo kitoks nei prieš tai buvęs. Norėtųsi pasilikti ilgiau, tačiau keliauti šaukia kiti Islandijos stebuklai.
Į gamtą – nakties prieblandoje
Mano akiai, pratusiai prie ramių lietuviškų upių, sunku suvokti Islandijos vandenų galybę. Visiška priešingybė karštosioms versmėms yra upės, tekančios tiesiai nuo ledynų, kurios griauna viską aplink, pavasariais užlieja ir nuplauna didžiulius plotus, pragraužia tvirčiausias uolienas ir yra tokios šaltos, kad į jas įžengti nenorėtų joks drąsuolis. Šių upių grėsmę ir didybę dar labiau sustiprina galingi vandens kriokliai, kuriantys vaivorykštes ir išmaudantys visus, kurie bando prisiartinti.
Didelį įspūdį paliko Gullfoss (Auksinis krioklys). Tai didžiausias krioklys, kurį teko matyti. Girdėjau, kad jis dar įspūdingiau atrodo žiemą. Tačiau ne ką mažesnį įspūdį paliko ir šiek tiek mažesni kriokliai, mat dieną smalsių turistų būrys neleidžia įsijausti į jų didybę, tačiau nakties prieblanda, visiška tyla ir tuštuma leidžia suvokti jų nepaprastą jėgą. Naktinės kelionės po Islandijos gamtą žavi tuo, kad niekuomet negali suprasti, koks yra paros metas: tave nuolat lydi paryčių prieblanda, kriokliai atrodo didesni, skardžiai statesni, draugai artimesni.
