Po ankstesnių išbandymų miltinių patiekalų ir saldėsių dietomis šios Kalėdos buvo dar viena proga patikrinti, kaip ilgai ištempsiu prie stalo. Jas sutikome pas draugo tėvus Pietų Italijoje. Kelias dienas galėjau ruoštis – pietums, kaip priklauso, būdavo makaronų, daržovių (kurias bent mano pažįstami italai, reikia pasakyti, ruošia nelabai įspūdingai), duonos, daug sūrio, vaisių ir dar kas nors saldaus. Vakarienės meniu – panašus. Italijos mastais – gana kuklu.
Artėjant Kūčioms draugo ėmiau klausinėti, ką jie valgo ir kokios tradicijos. Ne tiek dėl to, kad gaučiau papasakoti apie savas (juk taip smagu girtis kuo nors lietuvišku), kiek norėdama išsiaiškinti, ar neteks badauti. Prie sotaus maisto jau pripratęs skrandis nuogąstavo, kad katalikai iki kaulų smegenų ir Kūčių stalui ruošis atsakingai. KIEKVIENUOSE namuose, kuriuos aplankiau per porą savaičių, garbingiausioje vietoje žiburiuoja, čiurlena ir visaip kitaip dėmesį traukia prakartėlė, o Kalėdų atributikos – lubas siekiančiomis eglėmis, staltiesėmis ir servetėlėmis, žvakėmis, Kalėdų Senelio ir angelų figūrėlėmis – kiekiu italai turbūt lenkia pačius amerikiečius. Štai tikroji Marijos žemė. Jei santūriau religingi lietuviai taip kruopščiai ruošia 12 simbolinių patiekalų – nieko pernelyg prabangaus ar riebaus, ko tikėtis iš italų? Gal jie tik Kalėdų dvasia būna gyvi?
Naivuolė… Pirmu ženklu, kad stipriai suklydau, buvo pietūs Kūčių dieną – mama nieko nebegamino, tik pašildė, kas buvo likę po vakar. Reiškia, net ji ruošė šeimą kažkam rimto. Vakarienė turėjo prasidėti apie 21 val. Lietuviai buvo baigę ne tik valgyti, bet ir burtis. Pietiečiai nei burtais, nei kukliais valstietiškais patiekalais neužsiima. Kūčios – tiesiog proga surengti šventinę vakarienę. Skirtumas – ne tik tas, bet ir pasiruošimas. Lietuvoje dažna šeimininkė pluša virtuvėje iki paskutinės minutės. Draugo mama kone viską sugebėjo paruošti popiet (nors tai – prastas įprotis, nes dauguma patiekalų stalą pasiekė šalti, o šilumėlė būtų stipriai pagerinusi skonį) ir likus porai valandų klestelėjo į fotelį paskaityti. Bet po valandžiukės pašoko ir ėmė nekantriai vaikščioti po kambarį: „Na, kur tie svečiai..“
Vakarienės atvyko jos sesuo su vyru. Prie vėlyvo maisto nepratusiam mano skrandžiui pasisekė – prie stalo susėdome kiek anksčiau. Ir prasidėjo… Užkandžiams – kokių penkių rūšių sūriai (Italijoje be jų neįmanoma), alyvuogės ir aštuonkojo salotos (Kūčioms valgoma žuvis, bet kam apsiriboti pūgžliais, jei galima patiekti jūros gėrybių – Pietų Italijoje tai yra menka problema). Tada – orkaitėje kepti moliuskai su džiūvėsiais ir sūriu (draugo mama džiūvėsius deda, kur reikia ir kur nereikia, todėl jau įprato man palikti kampelį be jų).
Toliau eilėje – ryžių, bulvių, moliuskų ir cukinijos apkepas riso, patate e cozze (daržovei itališkame pavadinime vietos nebeliko). Ryžius galiu valgyti nuo ryto iki vakaro, o bulvės man – tik balastas skrandžiui, taigi, radau dar vieną kampą specialiai man. Apkepui buvo toli iki makaronų al dente (nepervirtų). Ir jis buvo gausiai pagardintas aliejumi. Italai iš ryžių moka ruošti turbūt tik rizotą.
Dar vienas „žuviškas“ patiekalas – didžiulė sepija, įdaryta džiūvėsių (juk sakiau!) ir plakto kiaušinio mišiniu. Laimė, jis lengvai atsiskiria nuo moliusko, tad nereikėjo valgyti. Sepija buvo puiki – kiek per sūri (jūros vandens poveikis), bet dosniai aplieta pomidorų padažu. Galiausiai ant stalo atgulė tikra žuvis – kažkoks ežerio giminaitis, keptas su cukinijomis ir migdolais. Dar vienas gardus patiekalas – lietuvės šeimininkės galėtų juo pakeisti miltuose apvoliotus ir marinate paskandintus žuvies gabalaičius.
Toliau – riešutų sesija. Pagal tradiciją lazdyno, graikiški ir žemės riešutai patiekiami kevaluose. Kai draugo pusiau juokais paklausiau, ar šeimininkai tikisi begliaudydami suvalgyti mažiau, ar tiesiog mėgsta šiukšles ant stalo, jis tik gūžtelėjo pečiais – taip reikia. Šalia – kaštainiai, kuriuos galima valgyti neskrudintus (skonis – lyg rūkyto kumpio, puikus pasirinkimas vegetarams, kuriems kartais norisi burnoje pajusti mėsos skonį), ir kitokie, jau išlukštenti kaštainiai.
Artėjant prie pabaigos – desertai: šokoladiniai saldainiai ir cartellate (lyg sausainiai, lyg pyragėliai, į kurių tešlą primaišoma alyvuogių aliejaus, anyžių, migdolų, o galiausiai apliejama medumi ar specialiu vynuogių padažu vincotto – tiek skirtingų skonių užgožia vienas kitą). Galiausiai pasirodo vaisiai (jie ir sūris buvo bene vieninteliai, kurių skonį ir ką su jais daryti supratau). O prieš vidurnaktį mama iš dėžės ištraukė Kalėdų pyragą panetonne, pilną razinų ir cukruotų džiovintų vaisių (jei būtų be pastarųjų ir ne vidury nakties po neįmanomo maisto kiekio, būtų tikrai skanus).
Kalėdinis stalas toks pat gausus
Pirmą Kalėdų dieną – atsakomasis vizitas pas draugo mamos seserį pietums. Lietuviai po kuklios Kūčių vakarienės išsikepa antį ar žasį, o italai nesivargina galvoti apie kitokį ar kuklesnį meniu. Vienintelis skirtumas – plaukiojančius keičia vaikštantys.
Užkandžiams – sūris (prie įprastų draugo dėdė man palinksminti ištraukė aitraus skonio rikotos), keli griežinėliai dešros, alyvuogės, tešloje kepti artišokai (pagaliau pasirodė daržovės!) ir – turbūt specialiai man – ridikėlių dubenėlis. Tuomet – bulvių apkepas ir ryte aliejuje kepti cukinijų griežinėliai (neragavau nei vieno, nei kito). Bene skaniausi buvo ausyčių formos makaronai oriechette su pomidorų padažu ir sūriu (man, nes kiti gavo su mėsos kukuliais).
Tuomet lioviausi valgyti, nes teta atnešė keptos jautienos su dešrelėmis vakarykščiame sepijos pomidorų padaže (iš smalsumo atsignybiau gabalėlį jautienos – ji irgi buvo gardi, bet po makaronų nebelindo). Antras mėsos patiekalas – suktinukai. Garnyrui – aliejuje marinuotos paprikos ir aliejuje kepti ropės lapai (šiaip – kartoko skonio, šilti ir pagardinti bent kokiu prieskoniu būtų nieko).
Tolesnių patiekalų galiu nebevardinti, nes viskas buvo lygiai kaip Kūčių vakarą. Tik daugiau sausainių, o vietoj panetonne gavome ledų torto (plombyras ir šokoladiniai ledai, kuriuos išlupau iš biskvito ir grietinėlės glėbio, buvo skani pietų pabaiga). Pajuokavau, kad italai niekada nebūtų sugalvoję džiazo, – gebėjimas improvizuoti bent virtuvėje jiems neduotas (mano moliuskų be džiūvėsėlių per Kūčias niekas kitas nevalgė, nes taip neįprasta). Draugo atsakymas buvo jau girdėtas: tokia tradicija.
Išbandymas skrandžiui tęsiasi
Trečia diena. Pietūs pas mus, dalyvaujantys asmenys – tie patys. Užkandžiai – sūris, alyvuogės, dešra, tešloje kepti artišokai. Paskui pasirodė virti ir su šiek tiek sūrio apkepti žiediniai kopūstai. Džiaugiausi – vėl daržovės. Be reikalo, nes viskas plaukė aliejuje ar svieste. Vietoj padorių makaronų su padažu draugo mama paruošė cicerata – buljone virtų… kažko. Italai juos vadina pasta, bet man lietuviškai vadinti makaronais liežuvis neapsiverčia. Panašiausia į leistinių sriubą, tik leistiniai atsirado ne per tarką, o buvo minkomi ir paskui ilgai trinami tarp rankų. Šioks toks laiko gaišimas, o skonis – toks pat. Laimė, aš turėjau nuo vakar likusių oriechette, kuriuos prieštaraudama savo įsitikinimams pasišildžiau mikrobangų krosnelėje. Italų manymu, makaronus reikia valgyti tik ką pagamintus, o paskui gali versti į šiukšliadėžę. Bet pašildytieji buvo dar geresni nei vakar.
Pora mėsos patiekalų – jautienos carne alla pizzaiolo (ital. mėsa pagal picos kepėją – kodėl toks pavadinimas, nežinojo net draugas; tiek išvaizda, tiek skonis priminė vakarykščius pietus, tik kitokiu pavadinimu) ir jau matyti suktinukai. Po „normalaus“ maisto eilė atėjo (kaip netikėta!) riešutams, kaštainiams, vaisiams, galiausiai – desertui. Šįsyk pasirodžiau ir aš – iš maišelio pribėriau kūčiukų ir pripjausčiau tinginio. Italai gavo pramogą spėlioti, iš ko jie pagaminti. Paragavo ir net pakartojo. O prieš tai dar gavo lietuviškos rugių duonos, kurią netikėtai sėkmingai iškepiau draugo mamos orkaitėje.
Valgymas kartu sustiprina ryšius
Gera žinia po tokio maisto maratono – nebereikia vakarienės. Bet trūkinėja socialiniai ryšiai – kai bičiulis vakare pakvietė paragauti mamos pyrago, atsisakėme. Jis savo ruožtu pasiskundė, kad per Kalėdas niekais nuėjo kelių mėnesių specialios mitybos programos rezultatai.
Jei kam nors iš mano gurmaniško reportažo pasirodė, kad esu išranki maistui ir nesuprantu itališkos virtuvės gėrio, pasakysiu: itališką virtuvę visiems giriu, kiek išmanau, bet kartais skoniškai ji būna bespalvė. Tiksliau kokių keturių spalvų: aliejaus, druskos, sūrio – mano liežuvis ne visada pagauna jo poskonius – ir pomidorų. Jais labai džiaugiuosi visuose patiekaluose. Dėl išrankumo teisybė – aš valgau, kad gyvenčiau, o gyvenu, kad valgyčiau skaniai.
P.S. Kad ir kiek kentėtų skrandis, Kalėdos Italijoje yra gerai – vien dėl saulės ir 14 laipsnių šilumos popiet, nors tai anaiptol nereiškia vasariškos šilumos.
