Žinote, kokia yra didžiausia problema? Milijonas nepagrįstų baimių.
Baimė pasiklysti, baimė nesusikalbėti, baimė, kad neturi šalia savęs ramsčio, baimė gyventi su nepažįstamais, panika, kad apvogs, baimė patekti į nesaugų rajoną, baimė užsikrėsti kokia liga, baimė, kad nukris lėktuvas ar nuvirs traukinys, baimė, kad vienas neturėsiu ką veikti. Visa tai yra pagrindinės priežastys, dėl ko žmonės nekeliauja vieni arba išvis kojos nekelia iš savo šalies.
Esminis dalykas yra ne pati keliavimo baimė, o kažkuri jos dalis. Sąžiningai sau atsakius, kodėl viena ar kita situacija kelia baimę, padės suprasti, kad iš bet kurios padėties yra išeitis. Svarbu, kaip aš į tai reaguosiu. Man kelis kartus buvo atšaukti arba sustabdyti traukiniai į ir iš Prancūzijos dėl ten vykstančių transporto darbuotojų streikų bei praūžusios audros. Turėjau du pasirinkimus: panikuoti ir stresuoti arba susitaikyti ir sugalvoti, ką čia tuo metu nuveikus. Pasirinkau taikesnį – antrą variantą.
Asmeniniai daiktai yra tik fizinė nuosavybė
Iš visų daiktų, kuriuos turėjau susidėjusi į kuprinę, pamečiau tik kojinių porą ir veido kremą. Tiesiog palikau juos kažkuriuose svečių namuose.
Manęs klausia, kaip aš saugau savo asmeninius daiktus? Kaip jų nepametu, kur dedu, kai iš šešiaviečio, moterų pilno kambario einu praustis į vonią? Ar traukiny nešuosi su savimi kuprinę, kai einu praustis į ten esantį vonios kambarį (tolimųjų reisų traukiniuose yra prausyklos ir net dušai)?
Jeigu kalbėčiau apie piniginę vertę, tai brangiausi mano kelionėje turėti daiktai buvo kelioninis dėvėtas kompiuteris už 160 Eur, kelioninis dėvėtas fotoaparatas (vertė apie 150 Eur), dėvėtas telefonas („Huawei 10“), banko kortelė, 100 Eur grynais.
Bet turbūt didžiausią vertę turėjo vienintelė popierinė knygutė – mano pasas. Visa kita – elementarūs, kasdienai reikalingi daiktai: rūbai, higienos priemonės. Tai, ką susidėjau į kuprinę, parodžiau savo pirmajame šios kelionės video:
Paniškos vagių ir pametimo baimės atsikratau, kai savo galvoje susidėlioju vertybių prioritetus ir leidžiu jiems susigulėti. Taip pat nuolat kelionėje turiu sau apie tai vis priminti ir priminti.
-
Mano kuprinėje yra tik daiktai. Jeigu jie ir pradings – kas blogiausio gali atsitikti? Neturėsiu kuo apsirengti, išskyrus tai, ką vilkiu dabar, neturėsiu higienos priemonių? Neturėsiu kompiuterio? Na ir kas? Galėsiu įsigyti. Arba juk nieko tokio tuos pačius drabužius dėvėti kelias dienas. Nakčiai išsiskalbus – ryte jau jie bus išdžiūvę.
-
Nuraminu save atsakymais į šiuos klausimus: kaip mano kelionė pasikeis, jeigu ką nors pamesiu ar pavogs? Ar nuo to sumažės kelionės nuotykių? Kelionės komfortas galbūt ir sumažės, bet jokiu būdu ne nuotykiai, nauji atradimai, pažintys su žmonėmis, ryšių užmezgimas ir įspūdžiai iš svetimų miestų bei gamtos.
-
Jeigu ką ir paims iš mano kuprinės – būtiniausius dalykus galėsiu nusipirkti.
Žinoma, sakysite, galvoju nerūpestingai ir be priežiūros palieku savo daiktus? Toli gražu – ne. Visada prie savęs, ant pilvo turiu užsikabinusi juosmens rankinę (angl. fanny pack), kurioje yra 5 išlikimui svarbiausi dalykai: pasas, banko kortelė, pinigai, vairuotojo pažymėjimas (antras, ne taip svarbus asmens dokumentas), telefonas. Ją visada pasiimdavau kartu su savimi eidama į miestą, eidama į tualetą ar dušą traukinyje. Miegodama svečių namuose – taip pat tą mažą tašiuką pasidėdavau prie savo pagalvės.
Visose kitose situacijose savo daiktus palikdavau be jokios baimės. Šiek tiek atsargumo – nekenkia. Bet nereikia paniškai į visus žiūrėti lyg į potencialius vagis. Baimę anuliuoju ir save nuraminu logiškais atsakymais į pačias blogiausias galimas situacijas.
Net jeigu ir dingtų pinigai ar asmens dokumentai – šalyse yra ambasados, kurios pagelbsti tokiose situacijose.
TAISYKLĖ NR. 1
Daiktai yra tiesiog daiktai. Kelionės žavios dėl nuotykių, ne dėl daiktų. Nustok apie juos galvoti daugiau nei apie žmones.
TAISYKLĖ NR. 2
Iškilus problemai – ieškoti ne kaltininkų, o ją spręsti. Veiksmas nuima stresą. Pasaulyje nėra problemos, kuri neturėtų sprendimo.
Aš sau nuolat primenu šias dvi taisykles. Ir jos veikia. Taip yra pat dar vienas dalykas. Tikiu, kad ką pats sau šauksi – tą gali iš tiesų prisišaukti. Tad jeigu pasitikėsiu, paliksiu savo daiktus kambaryje prie kitų savo kambariokių – jos irgi manimi pasitikės.
Kai keliauju viena – trūkumų mažiau nei privalumų
Žmonės nebemoka būti vieni su savimi taikoje. Kelionėse šią savybę vėl pažadinu ir aktyvuoju. Turbūt normalu: jeigu esu solo keliautoja – tokiose kelionėse matau daugiau privalumų nei trūkumų. Tačiau atskleisiu abi medalio puses.
TRŪKUMAI:
-
Visada sprendimus turiu priimti viena. Nėra su kuo pasitarti, nėra kada ilgai galvoti ar tikėtis, kad už mane kas nors nuspręs. Už viską esu atsakinga viena pati.
-
Niekas nenufotografuos, turi prašyti svetimų arba naudoti selfie lazdą.
-
Ką nors įdomaus pamačiusi, niekam negali iškart pasipasakoti savo įspūdžių, pasidalinti juokeliais.
-
Niekas nepažadins ryte, kai norisi miego ir tingisi kur nors eiti.
-
Niekas nepadės perkant ar užsisakant maistą.
-
Jeigu pamiršau pasiimti iš namų kokį daiktą, pavyzdžiui, dantų pastą – negaliu iš nieko pasiskolinti.
-
Jeigu kažkas atsitiks – iš padėties turiu suktis pati.
-
Visas kelyje sutiktas žmonių emocijas turiu priimti tik aš viena. Pavyzdžiui, teko susidurti su keliomis ne itin maloniomis, net diskriminuojančiai kalbančiomis traukinių kasininkėmis. Tose situacijose nieko negalėjau paprašyti gauti reikiamą informaciją. Reikėjo tiesiog suimti save į rankas ir sužinoti tai, ko ten ir atėjau.
-
Negaliu kada užsinorėjusi kalbėti lietuviškai. Jeigu keliaučiau su kuo nors iš Lietuvos – bet kada galėčiau atsipalaiduoti ir tiesiog kalbėti savo gimtąja kalba. Išduosiu, kad po 5-tos kelionės dienos ne tik garsiai pasakyti žodžiai, o jau ir mintys pradėjo dėliotis anglų kalba. Bet galbūt tai nėra taip blogai?
-
Niekas neprižiūrės mano daiktų. Norint viešoje vietoje ar tiesiog traukinių stotyje nubėgti iki tualeto – turiu eiti su visa kuprine.
PRIVALUMAI:
-
Laisvė!
-
Geriau pradedi save pažinti, savo emocijas. Vieną dieną galiu būti linksma, kitą – liūdna, trečią išdaigininkė ir t.t. Niekam neturiu įtikti. Ir suprantu, kad kintančios emocijos – normalu.
-
Galiu susidaryti maršrutą tokį, kokį tik noriu. Jį bet kada keisti.
-
Susipažįstu su daugiau turistų, vietinių žmonių, nei tai padaryčiau keliaudama su savo kompanija. Tai didina pasitikėjimą savimi. Nes tiesiog savo kompanijoje ir būčiau. Buvo net 4 kartai, kai apsistojus svečių namuose iš karto pradėjo megztis kalba su kambariokėmis ir išėjome kartu patyrinėti apylinkių. Užsimezgė kontaktai su žmonės iš Peru, Argentinos, Ispanijos, JAV, Malaizijos, Anglijos, Skandinavijos, Italijos, Prancūzijos ir t.t. Su kai kuriais iš jų apsikeitėme kontaktais. Taip atsiranda ryšiai su visu pasauliu.
-
Galiu pasakoti savo istorijas nepažįstamiesiems be jokio teisimo ir išankstinio manęs vertinimo.
-
Keliaujant su kažkuo – kompanijoje visada atsiranda, kas greičiau pavargsta, kažkur nori ar nenori eiti. Vienas nori to, kitas ano. Mano viena kolegė tokias keliones vadina „bambeklių šou“. Daugiau laiko sugaištama kompromiso ieškojimui nei apylinkių apžiūrėjimui. Juk „LAIKAS YRA MŪSŲ VALIUTA“ – 4-ajame mano kelionės video sakė Ispanijoje sutiktas Juozas.
-
Lengviau randu nakvynę visur! Svečių namuose, lietuvių bendruomenėse, Couchsurfing. Juk ir jūs gyvendami svečioje šalyje mieliau priimtumėte nakvynei vieną keliautoją, o ne 5 draugus ar įsimylėjėlių porelę?
-
Lengviau planuoti finansus. Galiu nueiti į pigaus maisto parduotuvę ir kavinę. Niekas manęs neteis, jeigu nuspręsiu taupyti ir pasirinksiu pačius pigiausius dalykus. Prieš nieką nereikia vaidinti, kad „aš galiu tai sau leisti“.
S.Galdikaitės nuotr./Pietūs vienam AustrijojeGaliu kiek tik noriu ir kur noriu daryti nuotraukas, video ir t.t. Nereikia jausti spaudimo, kad kažkas manęs laukia ir žiūri raginančiu žvilgsniu. Galiu tiesiog stovėti ir mėgautis, nes pati esu savo laiko šeimininkė.
-
Aplankau ir pamatau tai, ką iš tikrųjų noriu pati tą dieną. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, iš vakaro suplanuoju, kad rytojaus dieną eisiu prie katedros. Atsikeliu ryte ir jaučiu, kad noriu ne į katedrą, o prie ežero tarp kalnų. Būdama viena – taip ir padarau. Su kompanija – būtų barnių dėl nuomonės keitimo. Galiu keisti sprendimus pagal esamą emocinę būseną, nesitaikydama prie kompanijos nuotaikų.
TAISYKLĖ NR. 3
Būti gerame santykyje su pačiu savimi. Kai esi emociškai stabilus – bloga solo kelionė tiesiog neįmanoma.
Gyvai apie kitų šalių kultūras ir keliones ant scenos pasakoju Pasaulio kultūrų klube. Čia kiekvienas vakaras yra skirtas konkrečios kultūros pristatymui 5-iais žmogaus pojūčiais: klausa, uosle, rega, skoniu, lytėjimu. Kovo 7 d. (Moters dienos išvakarėse) visas vakaras bus skirtas vienai iš mano mylimiausių kultūrų – Italijai.
Daugiau apie solo kelionės detales kalbu paskutiniame savo kelionės Lietuva–Gibraltaras–Lietuva traukiniais VIDEO. Už videomontažą dėkoju Kęstučiui Petkevičiui.
