Keičiasi ir mūsų elgesys jau nuvykus į svečią šalį – jei anksčiau susidarydavome maksimalų pažinimo planą, tai dabar galime vykti svetur vien tam, kad gerai praleistume laiką ar apsipirktume.
Ne taip seniai lietuviai kelionėse paskui gidus eidavo su bloknotu ir šratinuku rankose. Dabar jau tik klausomės jų tiek, kiek įdomu ir telpa į galvą, o visa kita – kam?
Už gido pasakojimą ir informaciją, kurią galima susimedžioti internete, žymiai svarbesni tapo asmeniniai potyriai, atradimai, įspūdžiai ir juos ištransliuojantys socialiniai tinklai. Nes būti savimi pasidarė svarbiau nei būti teisingam.
Jei anksčiau į užsienį važiuodavome pasižiūrėti, kaip gerai galima gyventi, tai dabar važiuojame žiūrėti – kuo jų ir mūsų gyvenimas yra kitoks? Tampame kelionių patirčių, įspūdžių kolekcionieriais.
Keičiasi net mums seniau buvusi taip būdinga deginimosi paplūdimyje kultūra. Jei anksčiau sugebėdavome kaitintis saulėje iki vėžio raudonumo, tai dabar, laimei, esame informuoti apie odos vėžio kilmę. Todėl ir užsieniuose mieliau naudojamės nuo saulės saugančiais skėčiais.
Pagaliau lietuviai išmoko mokėti už tai, kas yra mokama. Anksčiau netrūkdavo tokių poilsiautojų, kurie lipdavo per tvoras tam, kad patektų į mokamą paplūdimį nemokamai.
Dabar jau susimokame tuos kelis eurus. Nes suvokiame, kad geras poilsis – brangesnis nei kaltės jausmas. Ir dar dėl to, kad mūsų atlyginimai per šiuos 25-erius metus jei dar ir neprisivijo bankrutuojančių graikų lygio, tai bent jau yra kažkur pakeliui.
„Seniai seniai“, prieš kokius 20 metų, išvažiuodami iš Prancūzijos ar Italijos, braukdavome ašarą. Būdavo gaila palikti tai, kas gražu – ten visur gėlės ir sutvarkyta, išpuoselėta aplinka, nes žmonės mandagūs, geri ir besišypsantys. O dabar mes jau džiaugiamės ir grįždami po atostogų namo – nes daugelis gyvename ne ką blogiau.
