Augustinas: „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų JAV žemėlapyje kai kurias šių institucijų netgi žymėsime svarbiausiu ženkleliu, rodančiu, kad jos lengvai gali sužavėti ne tik Amerikos lietuvį, bet ir turistą iš Lietuvos ar nelietuvių kilmės amerikietį.“
Balzeko muziejus – kad amerikiečiai suprastų: „Lietuva – ne liga“
Aistė: „Mano jaunystėje kai kurie žmonės galvojo, kad Lithuania yra liga“ – savo bute Čikagos dangoraižio viršūnėje interviu mums pasakojo Stanley Balzekas, didžiausio lietuviško muziejaus už Lietuvos ribų įkūrėjas. „Todėl aš įsteigiau muziejų.“
Augustinas: „Jis buvo verslininkas, prekiavo automobiliais. Uždirbtus pinigus investavo į meno, dirbinių kolekcijas, tarp jų – lietuviškas. Ir pastarąsias kolekcijas surinko į muziejų. Tą patį, į kurį iki pat šiol, sulaukęs 94 metų amžiaus, kasdien važiuoja dirbti. Jį įsteigė jau prieš daugiau nei 50 metų: JAV įprasta, kad prasigyvenęs verslininkas skiria dalį savo turto ir jėgų prasmingai veiklai, kone visi geriausi muziejai šitaip įsteigti.
Pirmąkart Balzeką išvydome jo muziejaus renginyje: iš Lietuvos atvykęs muzikologas Darius Kučinskas pristatė lietuviškas pianolų juostas, išleistas JAV XX a. pradžioje. Atėjo toks guvus senelis, pašoko su vaikštyne ir, paklausęs paskaitos, eina link durų. „Kaip jis grįš?“ – sunerimusi klausė viena lankytoja. „Aišku, kad pats parvairuos“ – atsakė Balzeko pažįstami.
Parako jis dar turi, nestokoja ir idėjų: jam svarbiausia, sakė, atrasti ryšį tarp JAV ir Lietuvos. Jis nėra imigrantas – imigravo dar jo tėvai prieškariu – todėl jis, Amerikos pilietis nuo gimimo, turi supratimą apie JAV kultūrą ir teisę, turi ryšių su įtakingais politikais ir daug geriau kalba angliškai nei lietuviškai. Jis siūlo keliones į Lietuvą lietuvių kilmės amerikiečiams, kurie nemoka lietuviškai ir nėra ten buvę, siūlo jiems atrasti savo kilmę muziejuje sukauptoje nekrologų kolekcijoje ir stato tiltus dar daugeliu būdų.“
Aistė: „Ir apskritai, vienas pagrindinių dalykų, skiriančių JAV lietuvius nuo Lietuvos lietuvių – graži senatvė. Kiek daug Amerikoje sutikome aštuoniasdešimtmečių, devyniasdešimtmečių kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, vairuoja, keliauja, susitaria su mumis susitikti elektroniniu paštu ir paskui seka „Facebook!“
Jaunimo centras – lietuvybės išlikimo užtaisas
Augustinas: „Kitokios nuotaikos tvyrojo Čikagos Jaunimo centre. Įspūdingą pastatą su Vyčio mozaika, su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę, sukūrė daugiausiai dipukai – pabėgėliai nuo Sovietų Sąjungos. Tai buvo – ir iki šiol yra – tikras gabalėlis Lietuvos, kur veikia Lietuvos muziejai (ypač didelis akcentas – laisvės kovoms), lituanistinė mokykla, renginių salė, lietuvių Jėzuitų vienuolynas ir koplyčia, o tikriausiai svarbiausia – didžiausias lietuvių archyvas užsienyje.
Archyvai nėra „Tikslas – Amerika“ tikslas, tačiau kai Kristina Lapienytė ir Indrė Antanaitytė mus pavedžiojo po Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, pamaniau, kad visai norėčiau ten praleisti keletą dienų: tiek dokumentų, knygų mane sudomino. Kol kas tik persifotografavome senas bažnyčių nuotraukas: paprasčiau suprasti, kas kur stovėjo, jei jau prarastos negrįžtamai, nugriautos.
Pagrindinis skirtumas nuo Balzeko – Jaunimo centre vyrauja vien lietuvių kalba. Jis skirtas visų pirma ne lietuvybe besidomintiems amerikiečiams, bet patiems lietuviams, jų vaikams, kad nepamirštų „senosios Tėvynės“, jos didingos ir liūdnos istorijos.“
Vaišės Šaulių namuose ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis
Augustinas: „Dėl lietuviškiausio Čikagos fasado titulo Jaunimo centro Vyčio mozaika labiausiai konkuruotų su Šaulių namais, padabintais Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Kadaise tame pastatėlyje rinkdavosi 1000 šaulių, bet jie pamažu išmirė. Laimė, organizaciją atgaivino nauji atvykėliai: jų – keliasdešimt. Šaulių namai priklauso vienam jų Linui Marganavičiui – nusipirko, nuomoja ir meksikiečių šventėms, tai padeda išsilaikyti. Bet kartu naudojasi ir šauliai, vyksta lietuviški renginiai.“
Aistė: „Šauliškų vaišių gavome paragauti ir mes – tai buvo tikriausiai vienas maloniausių „Tikslas – Amerika“ pasitikimų. Išties tądien gyvenome pusbadžiu, Čikagoje lietuviškų vietų šitiek, kad pavalgyti tikrai nebuvo laiko, tad šauliai mus tikrai išgelbėjo“.
Augustinas: „Aišku, tų pasitikimų Čikagoje buvo daug – kas dvi valandas po naują pašnekovą ar pašnekovus. Reikia spėti išklausinėti, kas svarbu. Štai aplankėme „Draugas“ laikraščio (seniausio pasaulyje, einančio nuo 1909 m.) redakciją, kurioje gali jausti to lietuvių aukso amžiaus atmosferą, štai lietuvių Marijonų vienuolyną, štai Dariaus ir Girėno paminklą. Visko nė neišvardysi.“
Čikagoje lietuviai kuria ir naujas lietuviškas vietas
Augustinas: „Daugelyje JAV lietuvių bendruomenių, kurias aplankė „Tikslas – Amerika“, lietuvių paveldas eina dviem keliais.
Tas paveldas, kurį prižiūri senstančios bendruomenės, neišnaudojančios dabartinio laikmečio privalumų (savanoriaujančio jaunimo, paramos iš JAV ir Lietuvos valdžios institucijų, turizmo ir interneto teikiamų galimybių, lietuvių kilmės amerikiečių noro atrasti savo šaknis, eilinių amerikiečių domėjimosi mažumų kultūromis ir paveldu), pamažu nyksta ir – jei niekas nepasikeis – gali būti pasmerktas.
Tas paveldas, kurio prižiūrėtojai sugeba bent dalimi šių galimybių pasinaudoti – laikosi.
Tačiau beveik niekur visose šiaurės rytų ir vidurio vakarų JAV nematėme, kad būtų rimtai kuriamos naujos nekomercinės lietuviškos vietos, institucijos. Dabartinių imigrantų tam per mažai, o buvusių imigrantų bangose lietuvybė dažniausiai išsilaikė iki pirmos mišrios santuokos (tik maža dalis tokiose gimusių vaikų užsiima lietuviška veikla ir suaugę; nė vienas iš mūsų pagalbininkų nebuvo žmogus, kuriam lietuvis būtų buvęs tik vienas senelių). Taigi geriausiu atveju tie keliasdešimt ar keli šimtai aktyvių kiekvieno miesto lietuvių stengiasi išsaugoti tai, ką sukūrė tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių buvusių prieš juos.
Bet Čikagoje aktyvių lietuvių tiek, kad kuriasi ir naujos lietuviškos organizacijos, pakankamai didelės, kad turėtų savo patalpas. Pirmoji „kūrėja“, su kuria susipažinome, – Audra Adomėnas: jos „Lithuanian Archives Project“ savanorės skaitmenina įvairius lietuviškus dokumentus, garso įrašus, daro prieinamus internete. Paskui – Jonas Platakis, kaip tik įrenginėjęs Amerikos lietuvių šlovės galeriją, kad lietuviai galėtų didžiuotis saviškiais: ten bus pagerbiami labiausiai nusipelnę JAV lietuviai. JAV tokios šlovės galerijos be galo populiarios: „Tikslas – Amerika 2017“ lankėme krepšinio šlovės galeriją (kur yra įrašyti Sabonis, Marčiulionis), šiemet pravažiavome pro rokenrolo šlovės galeriją. Platakis, pats istorijos mokytojas, rūpinasi ir tuo, kad amerikiečiai sužinotų Lietuvos istoriją, mokykloms dalina Rūtos Šepetys knygas „Tarp pilkų debesų“, kad JAV vaikai išmoktų apie sovietinį genocidą.
Tiesa, nė viena šių įstaigų neveikia tradiciniuose lietuvių rajonuose. Į istorinius lietuvių rajonus patys lietuviai pataria neiti – žmonės ten pasikeitė, situacija suprastėjo. Tačiau mūsų nuomone ten apsilankyti ne tik verta, bet ir būtina: nes didžioji lietuviškosios Amerikos istorijos didybė – būtent lietuvių rajonuose, kad ir buvusiuose. Bet apie tai – kitame straipsnyje.“
Šį straipsnį parašė ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018” dalyviai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė. Ekspedicijos metu sudaromas interaktyvus internetinis lietuviško paveldo JAV žemėlapis www.tikslasamerika.lt ir pildoma lietuviško paveldo užsienyje enciklopedija www.gabaleliailietuvos.lt. Projektas „Tikslas – Amerika“ – LR Vyriausybės kanceliarijos Šimtmečio iniciatyvų konkurso laimėtojas.
Ekspediciją galite sekti ir pirmieji apie žemėlapio bei enciklopedijos straipsnių paskelbimą sužinoti „Facebook”: www.facebook.com/gabaleliailietuvos.
