Būčiau galėjęs miegoti, kiek noriu, jei ne tie prakeikti kompresoriai, kurie pradėdavo burgzti nepadoriai anksti ir pažadindavo mane. Nuo to laiko išsiugdžiau neapykantą šitoms velnio mašinoms.
Mianmaro kurorto Čaungtos viešbutyje grįžau į anuos gūdžius devyniasdešimtuosius. Po viešbučio langais stovėjo net ne vienas, o du kompresoriai, kurie burzgė taip, kad vibravo mano lova, o valgant šakute nepataikydavau į burną, tarsi chroniškas alkoholikas. Jų garsas buvo toks, kad kalbant su bendrakeleiviais turėjau skaityti iš lūpų, taip darkart turėdamas išklausyti jų pašaipų, kad man su klausa negerai.
„Nieko sau kurortas“, – galvojau širsdamas. Čia taip vietiniai supranta poilsį. Staiga stojo tyla. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, pagalvojau, kad apkurtau. Bet ne, pasirodo porą kartų per dieną tie kompresoriai visgi yra išjungiami. Tačiau tada tam pačiam laikui dingsta ir elektra. O jei dingsta elektra, vadinasi, išsijungia ir kondicionieriai. Kai lauke beveik 40 laipsnių karščio, tai nėra nuostabus dalykas. Žodžiu, kad nebūtų per geras gyvenimas, gali rinktis – ar gražiu nori būti, ar protingu. T.y. ar kęsti karštį, ar kurtinantį garsą.
Tačiau Čaungta visgi turi, ką pasiūlyti užsieniečiams. Ką? Garbę ir šlovę. Beveik per trijų dienų viešnagę mačiau gal dešimtis tūkstančių veidų, bet nė vieno balto. Mes buvome vieninteliai užsieniečiai daugiatūkstantinėje minioje ir pagal jos reakcijas supratau, kad užsienietis Čaungtoje yra toks pat dažnas kaip ir birmietis Kėdainiuose.
Čia dėmesys tau yra maksimalus. Tik skirtingai nuo kitų pasaulio kraštų, jis nėra įkyrus. Birmiečiai gerai išauklėti ir kuklūs, kad tą dėmesį išreikštų kokia nors intensyvia forma. Didžiausias jų dėmesio mums demonstravimas buvo šypsena. Mums šypsojosi visi.
Į tolesnes draugystes jie galbūt nesileido dėl to, kad angliškai birmiečiai kalba sunkiai. Tie, kurie save laiko kalbančiais, daro tą taip neaiškiai, kad aš nieko nesuprantu. Drąsuolių, norinčių pakalbinti užsieniečius, atsiranda mažai, todėl lieka gražiai šypsotis.
Tačiau jei pats drąsiausias iš minios išdrįsta paprašyti nusifotografuoti kartu, maišas prakiūra, ir bemat susiformuoja srautas kitų norinčių. Tada tampi Tomu Cruise'u ar kokiu panašiu veikėju, prie kurių rikiuojasi eilės. Visgi, palyginti su eilėmis prie mamos Sigutės, eilutės prie manęs ir Vyto buvo nykštukinės. Mama buvo populiariausia to laiko Čaungtos gyventoja.
Per dviejų savaičių viešnagę Mianmare vis stebėjausi vietiniais. Per visą kelionės laikotarpį nebuvo nė vieno bandymo iš mūsų kaip nors pasipelnyti. Reikėjo laiko priprasti prie fakto, kad vietiniai visiškai nepretenduoja į tavo pinigus. Pirmąją savaitę įtariai žiūrėjau į kiekvieną, priėjusį prie manęs, vis laukdamas, kada galiausiai pasiūlys ką nors nusipirkti. Tačiau to nesulaukus pavyko atsipalaiduoti ir mėgautis dėmesiu. Ir stebėti vietines tradicijas.
Pramogos, per kurias laisvai liejasi ne limonadas
Birmiečiai per šventes smarkiai geria. Kai naktį pamačiau prie manęs artėjančius kelis jaunus girtus vyrus, pradėjau dairytis į kokią tarpuvartę – reikės smukti. Bet jie tik paprašė bendros nuotraukos, atsisveikino ir nuėjo savais keliais. Ir taip visur Mianmare. Dominuojanti šalyje budizmo religija turbūt lemia tai, kad birmiečiai yra labai taikūs. Net ir apsvaigę nuo alkoholio.
Bet geriausias Mianmaro epizodas mūsų laukė grįžus į Jangoną. Tai paskutinė Naujųjų metų šventimo diena ir tuomet vykstantis vandens festivalis.
Jo metu birmiečiai keturias dienas maudo vieni kitus vandeniu. Ir ne šiaip sau laistydamiesi, o surengdami tikrus vandens karus. Intensyviausi karai vyksta Jangone. Tuo metu į miestą suplūsta minios aplinkinių regionų gyventojų, norinčių dalyvauti šioje vandens fiestoje.
Buvau šiek tiek skaitęs apie vandens festivalį ir įsivaizdavau, kad miestelėnai kiek palaksto su vandens kibirėliais ir nusiramina. Bet tai, ką pamačiau, pranoko visus lūkesčius. Žmonės gatvėse susirenčia stacionarias pavėsines, kuriose prie ugniagesiams skirtų vandens hidrantų prijungia žarnas, paleidžia vandenį ir maudo visus, kas juda. Dėl gatvėse siaučiančių žmonių eismas vyksta vėžlio greičiu, todėl visi važiuojantys atviruose sunkvežimiuose yra išmaudomi iki paskutinio siūlo.
Kaip žinia, atviri sunkvežimiukai yra populiariausia šalies transporto priemonė. Tačiau juose važiuojantys nėra tik aukos. Dažniausiai jie ir patys būna apsirūpinę vandens atsargomis ir jomis atakuoja įsitvirtinusius gatvėje.
Didžiausios aukos yra motorolerių arba dviračių vadeliotojai. Jie būna išmaudomi be galimybės pasipriešinti, nes turi laikyti rankas ant vairo. Net piktai pažiūrėti negali, nes reikia į kelią žiūrėti. Gali tik garsiai keiktis, bet ir tai beprasmiška, nes taip sukelsi dar daugiau juoko savo skriaudikui ir rizikuosi užspringti nuo vandens čiurkšlės, paleistos tau į burną.
Mes Jangone į gatvę išėjome tarsi į paplūdimį, visus daiktus palikę viešbutyje. Jei tokios galimybės neturite, siūlau visus negalinčius sušlapti daiktus gerai užsandarinti. Ir net nesitikėti, kad kokiu nors būdu išvengsite vandens – tai yra neįmanoma.
Kad jūs matytumėte, kokį malonumą birmiečiui sukelia turisto išmaudymas! Turbūt panašiai kaip Artūrui Javtokui įmesti tritaškį iš centro paskutinę sekundę.
Tiesa, dėl savo taikaus būdo jie priartėja nedrąsiai ir mandagiai parodo, kad ketina tave apipilti. Tuomet geriausia atimti iš jo tą vandenį, apipilti jį patį ir taip kuriam laikui jį šokiruoti. Tačiau čia yra kova su vėjo malūnais. Anksčiau ar vėliau vis tiek būsi išmaudytas. Vanduo iš hidrantų yra nešaltas, jo beveik nejauti, bet kiti turi didžiules talpas vandens, pilnas ledo gabalų. Tas vanduo yra siaubingai šaltas! Bet kuo aš garsiau klykiau gavęs jo už apykaklės, tuo garsiau birmiečiai žvengė.
Vis dėlto linksmiausia dalis yra kartu su birmiečiais įsitraukti į vandens karus. Pirmiausia jie mus normaliai išmaudė, o po to patikėjo savo vandens laistymo amuniciją ir leido maudyti kitus. Reikia pasakyti, kad ši „vaikiška“ pramoga tokia užkrečianti, jog prarandama laiko nuovoka. Neturintys galimybės laistytis tiesiog šlapi šoka gatvėje, nes tranki muzika skamba visur.
Bet laisvai liejasi ne tik vanduo. Ir alkoholis liejasi laisvai. Kaip jau minėjau, nuo alkoholio birmiečiai neagresyvėja, o tiesiog būna linksmi. Gera nuotaika ir yra svarbiausias šventės akcentas.
Tai buvo puikus festivalis. Po kelionės man atrodė, kad būtent dėl to balandis yra ne blogiausias, o geriausias metas keliauti į Mianmarą. Pagalvokite apie tai ir jūs.
Na, o mes džiaugėmės ne tik dalyvavę šventėje, bet ir pamatę jos pabaigą. Ji reiškė, kad nuo rytojaus šalis grįš į normalų gyvenimą, o mes pagaliau galėsime pradėti normaliai keliauti.
Apie kelionę kolonijinius laikus menančiu patogiu, bet super lėtu Birmos traukiniu į šventyklų miestą Baganą – kitoje dalyje.
