Štai, pavyzdžiui, Kolumbijoje Nepriklausomybės diena minima kiekvienų metų liepos 20-ąją. Tą dieną 1810-aisiais šalyje susiformavo pirmoji tautinė taryba, kuri stojo į kovą su Ispanijos viešpatavimu. Su tokiais Lotynų Amerikos herojais kaip Simonas Bolivaras priešakyje, mūšis po mūšio 1819-aisiais kolumbiečiai apgynė savo nepriklausomybę ir paskelbė Nepriklausomą Didžiosios Kolumbijos valstybę. Nepriklausomybės dieną kolumbiečiai mini rengdami nacionalinius festivalius, kuriuose skamba tradicinė tautinė regiono šokių muzika ir dainos. Pagrindinė visų šalies minėjimų ir švenčių tema ir detalė – valstybinė vėliava. Su ja atliekama labai daug apeigų, panašių kaip ir Jungtinėse Valstijose.
Tuo metu Pakistanas Nepriklausomybės dieną mini kiekvieną rugpjūčio 14-ąją. Ši diena šalyje paskelbta nedarbo diena, pagerbiama vėliava, vyksta koncertai, į dangų šaudomi fejerverkai. Nuo XIX a. vidurio Pakistano teritorijas nukariavo Britų Indija, užimdama Sindhą, Pandžabą ir daug vėliau – vakarines teritorijas. Valdant britams, būsimąjį Pakistaną sudarė daug smulkių feodalinių valstybėlių. Tačiau 1947-aisiais regione vyko išsivadavimo nuo Britų imperijos kovos. Tuo metu Britų Indija buvo padalinta. Į naujai sukurto Pakistano sudėtį pateko daugiausia musulmonų apgyvendintos britų Indijos dalys, o induistų ir kitų grupių apgyvendintos dalys, taip pat daugiausia islamiškas Kašmyras atiteko dabartinei Indijai. Dėl to kilo iki pat dabar tebesitęsiantis Kašmyro konfliktas.
O Indija Nepriklausomybės dieną mini rugpjūčio 15-ąją. Anglijos kolonizacijai Indijoje buvo priešinamasi nuolat – žymiausias 1857-ųjų sipajų sukilimas. Po šio sukilimo Indijoje ėmė stiprėti nepriklausomybės judėjimas. 1947 m. rugpjūčio 15-ąją Indija paskelbė visišką nepriklausomybę ir tapo demokratine respublika. Šią dieną visoje didžiulėje šalyje iškeliamos valstybinės vėliavos, vyksta šventiniai paradai. Didysis minėjimas ir šventė vyksta sostinėje Naujajame Delyje, kur šalies premjeras iškilmingai iškelia valstybinę vėliavą virš Raudonojo Forto, kur ir buvo paskelbta nepriklausomybė nuo Britų imperijos. Stovėdamas šioje istorinėje vietoje šalies ministras pirmininkas kasmet pasveikina tauta ta pačia sveikinimo kalba. Po nepriklausomybės paskelbimo Indija kariavo keturis karus su savo kaimynais. 1999 m. Indija mobilizavo ir permetė savo karines pajėgas į Kašmyrą, siekdama išstumti musulmonų teroristus (kartais vadinami partizanais, nes jie siekia Kašmyro nepriklausomybės), remiamus Pakistano.
Tuo tarpu Suomija savo autonomiją paskelbė 1917-ųjų liepos 14-ąją, o tų pačių metų gruodžio 6-ąją – nepriklausomybę. Būtent šią dieną suomiai mini savo valstybingumo šventę. Pagrindinė vėliavos iškėlimo ceremonija vyksta sostinės centre esančioje Tähtitorninmäki aikštėje. Valstybinė televizija bei kitos informacinės žiniasklaidos priemonės visą dieną rodo ištraukas iš kino juostos „Nežinomas kareivis“, sukurtos remiantis suomių rašytojo Väinö Linna's novele. Daugelis suomių Nepriklausomybės dieną mini uždegdami dvi žvakutes savo languose, taip prisimindami svarbius istorinius įvykius ir tylos protestą prieš Rusiją. Apskritai tariant, šiauriečiai suomiai Nepriklausomybės dieną mini kur kas kukliau nei aukščiau minėtos šalys.
Savo ruožtu sudėtingo likimo ir istorijos valstybė Meksika savo Nepriklausomybės dieną mini iš rugsėjo 15-osios į rugsėjo 16-ąją. Ji vadinama „Grito de Dolores“ vardu, ir pagerbia garsųjį Miguel‘į Hidalgo y Costilla, kuris garsių 1810-ųjų kovų už nepriklausomybę metu būtent šią naktį kreipėsi į tautą su savo garsiąja prakalba. Nepriklausomybės dienos minėjimai visuomet prasideda tradicine varpų skambinimo ceremonija, kurią pradeda šalies prezidentas, iškilmingai kreipdamasis į tautą lemtingos Hidalgo prakalbos žodžiais. Visą sekančią dieną šalyje vyksta spalvingi paradai bei linksmybės.
O štai Izraelio Nepriklausomybės diena (Yom Ha'atzmaut) minima 1948-ųjų gegužės 14-ąją. Jungtinės Tautos 1947-ųjų lapkritį padalino Palestiną į dvi dalis: 55% jos skirdami žydams, o 45% – arabams. Jėruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio neturėtų valdyti nei Izraelis, nei arabai. Tačiau Palestinos arabai bei aplinkinės arabų valstybės su šiuo padalijimu nesutiko, nes mažumą gyventojų sudarantys žydai turėjo gauti didesnę dalį teritorijos. Prasidėjo trintis. Tačiau Izraelis 1948-ųjų gegužės 14-ąją vis dėlto paskelbė savo nepriklausomybę. Kitą dieną po to aplinkinės arabų valstybės paskelbė Izraeliui karą, kurį Izraelis laimėjo, tuo pačiu užimdamas dalį žemių, pagal JTO padalijimo planą skirtų arabams, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija). Vis dėlto, Izraelio žydai kasmet labai iškilmingai ir išdidžiai mini Gegužės 14-ąją. Skamba daug oficialių kalbų, pagerbiama vėliava, vyksta maršai ir paradai. Be to, uždegama tradicinė žydų dvylikos žvakių žvakidė. Kiekviena žvakė simbolizuoja vieną iš dvylikos Izraelio kankinių, žuvusių už šią valstybę ir tautą. Kasmet uždegti šių žvakių prašoma dvylikos garbingų valstybės veikėjų, dirbančių šalies labui bei garsinančių valstybę.
Vos perskridę Viduržiemio jūrą patenkame į Graikiją, kurioje žmonės kovo 25-ąją švenčia „du viename šventę“ – išmintingi graikai sujungė Nepriklausomybės dieną su Arkangelo Gabrieliaus Apsireiškimo diena. Linksmai, triukšmingai ir net pompastiškai graikai švenčia šią dieną. Šalyje vyksta daugybė religinių ir valstybinių minėjimų, eisenų ir paradų. Taip sutapo, jog pagal ortodoksų bažnyčios kalendorių Arkangelas Gabrielius graikams apsireiškė būtent kovo 25-ąją (pagal graikų kalendorių). Būtent tą dieną 1821-aisiais graikai sukilo prieš juos valdžiusią Osmanų imperiją ir paskelbė nepriklausomybę, nors ją sunkiai kovodami pasiekė tik 1829 m. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo 1947 m.
