Solidaus amžiaus vyras į sporto keliones vyksta jau keliolika metų. Viena pirmųjų kelionių buvo į Švedijos sostinę, Stokholmą, kur 2003 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo istorinę pergalę – pelnė aukso medalius.
„Visa tai išvysti savo akimis buvo nuostabu!“ – įspūdžių iki šiol nepamiršta pašnekovas. Tačiau ši kelionė S.Adomaičiui įsiminė ne tik dėl to. Tąkart į Stokholmą jis atvyko su būriu pirmakursių studentų visiškai nežinodamas, kur miegos. Taip susiklostė, kad kartu su pinigų niekada neturinčiais studentais jis nakvojo kavinėje.
„Jaunimas buvo nuostabus. Jie ne tik priėmė mane kartu nakvoti, pasiūlė miegmaišį (patys jais buvo pasirūpinę iš anksto, o aš neturėjau). Jie man pasiūlė panešti daiktus – bet aš pajuokavau, kad dar nesu toks senas, jog reikėtų pagalbos“, – pirmosios kelionės akimirkas atsiminė pašnekovas.
Prisiminimuose apie tą kelionę išliko ir keletas keistų dalykų – pavyzdžiui, tai, jog krepšininkai kovojo neįprastoje tokio lygio varžyboms sporto salėje. „Pradžioje ten net švieslentės nebuvo. Tik prieš finalą atsirado“, – prisiminimais dalinosi sporto aistruolis.
Vėliau vykdamas paskui Lietuvos krepšininkus – tiek vyrus, tiek dar tik sportininkų kelią pradedančius jaunuolius – jis lankėsi Lenkijoje, Turkijoje, Prancūzijoje – pastarojoje buvo ir pernai rudenį.
Nors iš visų kelionių parsivežė stiprių emocijų ir įspūdžių, vis dėlto labiausiai jam įsiminė Serbijos sostinė Belgradas: „Tuo metu mes, kaip ir dauguma kitų sirgalių, gyvenome viešbutyje „Maskva“. Mane nustebino tai, jog aplink jį buvo „mestos“ didžiulės pareigūnų pajėgos. Nesumeluosiu – visą viešbutį buvo apsupę kaukėti „omonininkai“.
Autobusus, vežusius turistus į varžybas, lydėjo tarnybiniai automobiliai su švyturėliais. Tačiau bet kas iš viešbučio gyventojų galėjo laisvai išeiti į miestą be jokių „apsauginių“. Taip ir likome nesupratę, kam reikėjo tos parodomosios apsaugos prie viešbučio ir lydint į varžybas?“.
Kaip susikalbėti užsienyje, mokant pasakyti tik „yes“ ir „no“
Į sporto keliones kaunietis dažniausiai leidžiasi vienas arba su sūnumi.
Nesu abstinentas, išgeriu. Bet tik ne tokiose kelionėse. Labiausiai dėl to, kad noriu šviesia galva dalyvauti. Bet, kadangi būnu blaivas, matau, kokie lietuviai ateina į varžybas...
Jis neslepia nemėgstantis didelių lietuvių sirgalių kompanijų. Turi griežtą nuomonę ir apie pseudo sirgalius bei alkoholio vartojimą tokių kelionių metu.
„Nesu abstinentas, išgeriu. Bet tik ne tokiose kelionėse. Labiausiai dėl to, kad noriu šviesia galva dalyvauti. Bet, kadangi būnu blaivas, matau, kokie lietuviai ateina į varžybas...
Yra ir tokių, kuriuos aš vadinu pseudo sirgaliais: jie važiuoja palaikyti sportininkų tik į finalines varžybas. T.y. perka keliones ir bilietus tik tuomet, kai kvepia medaliais. Nemėgstu tokių – sportininkus reikia palaikyti visada“, – atviravo sporto sirgalius.
Svarbiausia šiose kelionėse, žinoma, sportas. Vis dėlto per daug metų S.Adomaitis susikūrė ir kitų tradicijų. Pavyzdžiui, kiekviename naujame varžybų mieste organizuojasi „apžvalgines ekskursijas“ – susipažįsta su miestu. „Stengiuosi rinktis tokias vietas, kur dar nesu buvęs. Tad norisi jas pažinti“, – sakė pašnekovas.
Beje, įdomi detalė – S.Adomaitis visiškai nekalba angliškai, tačiau tai netrukdo jam (net ir keliaujant vienam) surasti norimų objektų ir „pabendrauti“ su vietiniais. Kaip jis tai daro, vyras atskleidžia straipsnio viršuje esančiame filmuke. Svarbiausia, anot sporto sirgaliaus, nugalėti vidinius kompleksus.
Viskas, ko reikia, – specialiais ženklais išmarginti marškinėliai
Panaši idėja, kuri atrodo genialiai paprasta, atnešė sėkmę ir trims keliaujantiems draugams George'as, Stevenas and Florianas. Pernai jie sukūrė ir nuo tada pardavinėja marškinėlius, skirtus turistams.
Specialiais ženkliukais, pavyzdžiui, lėkšte su šakute, ugnimi, širdele, alaus bokalu ir ant tualeto sėdinčiu žmogumi, išmarginti marškinėliai padeda tuomet, kai keliautojas atsiduria šalyje, kurios vietinės kalbos nemoka ir jam nepavyksta su vietiniais susikalbėti jokia kita jam žinoma kalba.
„IconSpeak“ serijos gaminiai (be marškinėlių galima įsigyti ir kepurių, džemperių, pirkinių maišelių) išmarginti keliomis ar keliolika (iš viso naudojama 40) universalių sutartinių ženklų, kuriais keliautojas vietiniams gali „pasakyti“, ko ieško ir nori.
Įsivaizduokite, jog keliaujate motoroleriu po Vietnamo provinciją ir norite susirasti nakvynę, o vietinis vyrukas kalba savotiška anglų kalba. Tokia, kurios prasmę galite tik atspėti. Būtent tokiu atveju dėvimi „IconSpeak“ marškinėliai gali jus išgelbėti: tereikės bakstelėti pirštu į vieną iš juose pavaizduotų sutartinių ženklų (namuką) ir greičiausiai būsite palydėtas į vietą, kur galėsite pailsėti.
Šių produktų sumanytojai įsitikinę, jog svarbiausia produkto paprastumas:
„Tai paprasčiausi marškinėliai. Juose nėra nieko įmontuota, todėl juos galima skalbti taip, kaip visus įprastus marškinėlius. Vienintelis juos išskiriantis dalykas – universalūs ženklai“, – savo puslapyje rašo „IconSpeak“ produkcijos sumanytojai, save vadinantys „lunatikais“. Svarbiausias jų produktų tikslas – sulaužyti kalbos barjerą.
Tai paprasčiausi marškinėliai. Juose nėra nieko įmontuota, todėl juos galima skalbti taip, kaip visus įprastus marškinėlius. Vienintelis juos išskiriantis dalykas – universalūs ženklai
Nors dauguma keliautojų žavisi „IconSpeak“ produktais, kai kurie randa ir prie ko prikibti.
„Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gera idėja. Tačiau nenorėčiau tokių marškinėlių dėvėti, nes jie rėkia: “Aš esu turistams, nesuprantu jūsų kalbos!„. Bijau, kad tai mane paverstų vagių ir panašių personažų taikiniu“, – MegBee slapyvardį pasirinkusi skaitytojai po „IconSpeak“ idėją pristatančiu straipsniu, portale „BoredPanda“.
Jei ir jums ši idėja nėra priimtina, visada galima sekti lietuvaitės Agnės Kuncaitės pavyzdžiu ir prieš kiekvieną naują kelionę pramokti tos šalies, į kurią vykstate kalbos. Kaip tai padaryti greitai ir be didelių kančių? Agnė sako, jog tereikia didžiulio noro.
TAIP PAT SKAITYKITE: Prieš keliones savarankiškai kalbų besimokanti Agnė Kuncaitė: „Nė minutės savimi neabejoju“
