Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Daug Lietuvos pakraščiuose, nykstančiuose kaimuose byra buvusių dvarų pastatų. Tikriausiai dažnam šmėsteli mintis – net jei ir kažkas visa tai sutvarkytų, kas norėtų į tokį užkampį atsibelsti...
Šį kartą Jums noriu papasakoti apie vieną nuošaliausių Lietuvoje – Ilzenbergo dvarą (Rokiškio r.).
Ilzenbergo dvaras pasiekiamas tik vieškeliu, jis yra ne tik rajono pakraštyje, bet ir ribojasi su Lietuvos-Latvijos siena.
Šios vietos atgimimas skiriasi nuo kitų naują gyvenimą pradėjusių dvarų sodybų – jame galima pamatyti tai, kas vyko prieš daugelį metų. Tai vienintelis dvaras Baltijos šalyse, kuriame veikia biodinaminis ūkis, t. y. ūkininkaujama remiantis natūralios žemdirbystės principais.
Paties Ilzenbergo dvaro istorija siekia daugiau nei pusę tūkstančio metų!
Pagal archyvinius duomenis dvaras minimas jau nuo 1515 m. Tuomet šį dvarą įkūrė Livonijos baronas B. fon Kersenbrokas. Žinoma, žmonės čia galėjo gyventi dar gerokai anksčiau, nes ant kalvos įkurtą sodybą iš dviejų pusių supa du gražūs Ilgio ir Apvalaso ežerai. Jei pro Ilzenbergą skristumėte lėktuvu, pastebėtumėte keistą sutapimą – Apvalaso ežeras savo forma primena Lietuvos kontūrus.
Per ilgus amžius dvarą valdė ne viena bajorų giminė, tačiau norisi pabrėžti tai, kad 1863 m. šią sodybą įsigijo vokiečių kilmės geležinkelių inžinierius N.N.Fuchsas. Būtent jis perstatė rūmus, kuriuos regime ir šiandien. 1896 m. dvare jau šeimininkavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras E.Dimša kartu su iš garsios Rumunijos politikų šeimos kilusia žmona L.Majoresku.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Ilzenbergo dvaras atiteko vietiniam kolūkiui, vėliau – Panevėžio „Ekranui“.
Buvo metas, kai Ilzebergo dvaro rūmai stovėjo tušti, o didžiulis parkas skendėjo piktžolių jūroje, iš kurios kyšojo ūkinių pastatų griuvėsiai. Kai tokį apleistą dvarą įsigijo dabartinis savininkas, vien įvairių leidimų ir kitų dokumentų tvarkymas užtruko 10 metų...
Džiugu, kad dabar Ilzenberge šurmuliuoja gyvenimas. Atstatyti visi akmens mūro statiniai (oficina, amatų namas, pirtis, arklidės, tvartas, svirnas, rūkykla), restauruotas rūmų eksterjeras, įrengtas prabangus klasicistinio stiliaus rūmų vidus, sutvarkyti autentiški XVIII a. skliautiniai rūsiai, lankytojams pritaikytas parkas, kuriame gausu senų medžių, tarp kurių ir 6,3 metrų apimties, maždaug 500-uosius metus skaičiuojantis ąžuolas. Beje, čia pat šaknis įleidę ir Stelmužės ąžuolo „vaikai“.
Dabar po parką galima pasivaikščioti 3 km ilgio takais, pasigrožėti gamta, dailiomis skulptūromis, architektūra, pereiti tilteliu per Ilgio ežerą ir patekti į legendomis apipintą Meilės salą. Vaikinai, nenustebkite, jei kokia mergina Jums įkyriai siūlys saloje ilgėliau parymoti...
Kaip minėjau, dvare veikia ūkis (čia galima įsigyti įvairių maisto produktų). Manau, kad iš Ilzenbergo dvaro ūkininkavimo patirties galėtų pasimokyti ir mūsų žemdirbiai: dvaro dirbamos žemės plotuose taikoma sėjomaina, augalai tręšiami tik organinėmis trąšomis, gyvuliai šeriami natūraliu pašaru.
Tik Ilzenbergo dvare galima pamatyti tarpusavyje derančią dvarišką atmosferą ir natūraliomis priemonėmis vystomą augalininkystę, sodininkystę, gyvulininkystę bei paukštininkystę. Tiesa, vos prieš truputį daugiau nei metus, šiame dvare buvo įveistas ir vienas šiauriausiai pasaulyje augančių vynuogynų.
Panašu, kad Ilzenbergo dvaras aplinkinėms vietovėms jau tapo „švyturiu“, kurio pavyzdžiu, tikiuosi, seks ir kiti...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
