„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kaip vyko evakuacija po Černobylio avarijos: vieni išvežti prievarta, o Tatjanai teko dalintis patalpa su vištomis

1986 metų balandžio 27-oji buvo diena, kai prestižinį, jauną ir turtingą tuometinės Sovietų Sąjungos miestą Pripetę ištiko pabaiga. Jos pradžia prasidėjo prieš pusantros paros, tai yra tada, kai Černobylio elektrinėje įvyko pasaulio istorijoje dar neregėta atominė katastrofa – sprogo branduolinis reaktorius. Būtent tiek laiko praėjo nuo jos iki elektrinę aptarnaujančio Pripetės miesto gyventojų evakuacijos. Per pusantros paros Pripetės miestas tapo miestu vaiduokliu ir atominės apokalipsės pavyzdžiu.
Tatjanos klasė 1985 m. ir kaip mokykla Černobylyje atrodo dabar
Tatjanos klasė 1985 m. ir kaip mokykla Černobylyje atrodo dabar

Praeitose pasakojimo apie Pripetę dalyse apžvelgėme, kaip miestas gyveno iki avarijos ir jos metu. Šįkart pažiūrėsime, kas atsitiko su miestu iškart po gyventojų evakuacijos.

Viskas vyko labai greitai. Balandžio 27-osios naktį buvo suprasta, kad radiacinė situacija tik blogėja, ir priimtas sprendimas evakuoti miestą. Gyventojams buvo liepta pasiimti būtiniausius daiktus ir 14.00 eiti į lauką, kur juos turėjo surinkti šimtai tam reikalui skirtų autobusų. Taip ir įvyko. 16.30 val. daugiau nei 40 tūkstančių miesto gyventojų jau buvo išvežti.

Žinant, kaip lėtai sovietų institucijos reagavo į avariją ir kaip ilgai viešai neigė pavojaus mastą, gyventojų evakuacija buvo įvykdyta žaibo greičiu. Dar ryte pabudę ir eiliniam sekmadieniui pasiruošę miestiečiai vakarop jau buvo nežinia kur. Mieste liko tik mokslininkai ir su avarijos likvidavimo darbais susiję specialistai.

Tiesa, nors Pripetė ir buvo evakuota, informacija apie katastrofos mastą vis dar buvo slepiama, ir visai netoli esančiame milijoniniame Kijeve nelabai ką žinoję žmonės gyveno kasdienį gyvenimą – mieste buvo vykdomos eilinės gegužės 1-osios demonstracijos, nors tuo metu žmonėms buvo geriau būti viduje.

Pripetiečiams suteikta informacija išsamumu taip pat nepasižymėjo. Jiems buvo pasakyta, kad evakuacija yra laikina ir po trijų dienų žmonės galės grįžti. Turbūt todėl evakuacija praėjo be didelės panikos ar chaoso. Manau, jei žmonės būtų žinoję, kad namus palieka visam laikui, viskas taip lengvai ir greitai praėję nebūtų. Mūsų šio pasakojimo ciklo herojės, tuo metu dešimtmetės Tatjanos šeima, gyvenusi Lesios Ukrainkos gatvėje, buvo viena iš tų evakuojamųjų. Tatjana prisiminė, kad diena buvo labai karšta, žmonės į oranžinius „Ikarus“ autobusus susėdo lengvai apsirengę, tikėdami, kad tuoj grįš namo. Sakė, kad dauguma žmonių autobusuose sėdėjo ramūs ir laukė, kas čia bus toliau.

Asm.archyvo nuotr./Tatjana vaikystėje
Asm.archyvo nuotr./Tatjana vaikystėje

Autobusas, kuriuo važiavo Tatjana, savo keleivius nuvežė į, berods, už 30 kilometrų nuo Pripetės esantį Poleskojės kaimą, kuriame jie turėjo būti apgyvendinti. Tatjana pasakojo, kad apgyvendinimas nebuvo sklandus, nes organizatoriai buvo numatę tik kaimą, bet ne konkrečias nakvynės vietas, todėl tiesiog atvykę prašė kaimiečių priglausti Pripetės gyventojus. Ne visi buvo sukalbami, bet dauguma sutiko priimti išvežtuosius. Likimo ironija – šiek tiek vėliau tas pats Poleskojės kaimas, nustačius 30 kilometrų zonos ribą, irgi buvo evakuotas. Tad tie patys nesutikusieji priimti žmonių irgi buvo priversti išvykti.

Tiesa, Poleskojės istorija nuo Pripetės šiek tiek skiriasi, nes čia ne visi žmonės sutiko evakuotis, todėl buvo išvežti prievarta. Juos galima suprasti – kaime daugiausia gyveno pensininkai, kuriems palikti namus, kuriuose gyveno visą gyvenimą, buvo daug baisiau nei patikėti nematomos, negirdimos ir nejaučiamos radiacijos pavojumi. Todėl kiek vėliau, nepaklusę draudimams, žmonės į Poleskojė sugrįžo gyventi savavališkai. Jie buvo praminti „samosiolais“.

Sako, į Poleskoję nelegaliai grįžo apie tūkstantis žmonių. Jiems, žinoma, tą padaryti buvo daug paprasčiau nei Pripetės gyventojams, nes Pripetė juk buvo miestas. Ką veiksi nelegaliai grįžęs į apleistą daugiabutį, kuriame nėra nei elektros, nei vandens, o pats miestas yra tuščias? Tuo tarpu Poleskojės kaimiečiai galėjo laikyti karvę, kiaulę, vištų, augintis daržoves ir semti vandenį iš šulinių. Sako, kad radioaktyviame grunte daržovės didesnės auga. Skaičiau, kad milicija iš pradžių tuos „samosiolus“ gaudė, bet anie vis sugrįždavo, todėl galiausiai spjovė ir paliko juos ramybėje. Net ir pensijas atnešinėti pradėjo.

Poleskojės istorija nuo Pripetės šiek tiek skiriasi, nes čia ne visi žmonės sutiko evakuotis, todėl buvo išvežti prievarta.

Dar skaičiau paaiškinimą, kad Poleskojės gyventojams buvo sunkiau palikti namus nei pripetiečiams, nes kaimas skaičiavo savo kelių šimtų metų istoriją, ir žmonės buvo prisirišę prie savo šaknų. Jie, ypač senukai, negalėjo taip paprastai išvykti. Sakė, kad geriau mirsiantys nuo radiacijos sukeltų ligų savo namuose nei iš namų ilgesio svetimoje vietoje. Tuo tarpu Pripetė avarijos dieną skaičiavo tik septynioliktuosius savo egzistavimo metus, ir pilnamečiai jos gyventojai visi be išimties buvo atvykėliai. Jie nebuvo spėję stipriai prisirišti prie savo miesto. Taip, gyventi Pripetėje buvo gera, patogu ir skalsu, tačiau tas dvasinis prisirišimas prie vietos, kuris kartais būna stipresnis už materialųjį, dar neegzistavo.

Taip tie „samosiolai“ ir gyveno Poleskojė, kol išmirė. Sako, kad net dabar kaime tebegyvena keli senukai. Sunku paaiškinti faktą, kodėl jie dar gyvi, matyt, ne visoms zonos vietoms radiacinis užterštumas smogė vienodai stipriai.

V.Mikaičio nuotr./Černobylis
V.Mikaičio nuotr./Černobylis

Tatjanos šeimą į savo trobelę priėmė gyventi viena močiutė. Tatjana pasakojo, kad tai buvo vienas nemaloniausių jos gyvenimo epizodų, nes teko gyventi siaubingai nešvarioje aplinkoje ir dalintis patalpa su vištomis. Ko norėti, juk šeima buvo miestiečiai, pratę prie visų miesto patogumų. Ir ne bet kokio, o vieno geriausiai prižiūrimų miestų visoje Sovietų Sąjungoje. Taigi, šeima, suvokusi, kad po trijų dienų į Pripetę grįžti nepavyks, praleidę kaime savaitę išvažiavo pas gimines į Kijevą su viltimis grįžti į Pripetę vėliau.

Žinia, nei anksčiau, nei vėliau į Pripetę jie nebegrįžo. Po pusės metų gyvenimo pas gimines jie Ukrainos sostinėje gavo butą ir suprato, kad Pripetę turi pamiršti visam laikui. Tatjana sakė, kad ji ir po to dar tikėjosi kažkokio stebuklo, bet tai jau buvo tuščios vaiko viltys. Be to, jiems dar pasisekė, kad gavo galimybę įsikurti Kijeve, nes dalis Pripetės gyventojų, neturėjusių kur po avarijos prisiglausti, buvo įkurdinti visai šalia Černobylio zonos ribos paskubomis pastatytame Slavutyčiaus mieste ir toliau dirbo tebeveikiančiuose ČAE blokuose iki pat elektrinės uždarymo. Dabar Slavutyčiaus gyventojai kenčia nuo didelio nedarbo, alkoholizmo ir radiacijos sukeltų ligų. Mieste aukštas didelis gyventojų mirtingumas.

Tatjanos tėtis
Tatjanos tėtis

Tiesa, Tatjanos tėtis į Černobylį buvo grįžęs. Bet ne gyventi, o likviduoti avarijos padarinių. Bet tą darydamas jis gyveno ne savo namuose Pripetėje, o bendrabutyje Černobylyje kartu su kitais likvidatoriais. Dvi savaites jis dirbo elektrinėje, po to gaudavo dvi savaites atostogų grįžti pas šeimą į Kijevą, po kurių vėl vykdavo į Černobylį kovoti su atominės katastrofos padariniais. Beje, jis dabar gyvas ir sveikas gyvena Kijeve ir džiaugiasi anūkais.

O kaip gi Pripetė? Sulig tuo momentu, kai išvažiavo gyventojai, Pripetei reikalai ėjosi vis prasčiau. Kai kuriems miestiečiams po evakuacijos buvo leista trumpam grįžti į savo butus brangiausiems ir neužterštiems radiacija daiktams susirinkti. Na, bet ką jau tu, žmogau, ten susirinksi atvažiavęs? Kiti, sakė, atvyko, padūsavo ir susirinko tik fotografijas ar kitas gyvenimą rojuje liudijusias smulkmenas.

Toliau miestu užsiėmė avarijos likvidatoriai. Kai jau buvo suprasta, kad žmonės čia negrįš ne tik greitai, bet apskritai niekada, likvidatoriai ėmėsi darbų – buvo nukasamas radioaktyvus gruntas, išvežami radioaktyvus daiktai, naikinami naminiai gyvūnai. Pro gyventojų buto langus likvidatoriai mėtė radiacija užterštus baldus, kitus daiktus ir juos išveždavo.

V.Mikaičio nuotr./Universalinė parduotuvė dabar
V.Mikaičio nuotr./Universalinė parduotuvė dabar

Ne visur tą reikėjo daryti, nes kaip bebūtų keista, nemažai Pripetės butų apskritai išvengė užteršimo, nes buvo palikti uždarytais langais, ir radioaktyvios dulkės į butus tiesiog neprasiskverbė. Ir dabar kai kuriuose Pripetės butuose radiacijos lygis yra labai žemas ir netgi tinkamas žmonėms gyventi.

Likvidatoriams baigus darbus, Pripetę ėmė lankyti blogi žmonės ir daryti blogus dalykus. Apie tai ką jie bei laikas padarė su miestu, mes sužinosime kitoje dalyje, pasivaikščioję po dabartinę Pripetę. Taip pat sužinosime, ką pamatė Tatjanos sesuo šią vasarą apsilankiusi savo bute Lesios Ukrainkos gatvėje 3-ajame mikrorajone.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“