Žiema Niujorke gali būti gana kontrastinga. Tuo teko įsitikinti vos per kelias dienas. Įprastai čia temperatūra vasarį sukiojasi aplink nulį ar nedidelį pliusą, tačiau šiemet vasario 9 d. netikėtai termometro stulpelis šoktelėjo net iki +16 šilumos, išrengdamas visus niujorkiečius ir kviesdamas pademonstruoti trumparankovius marškinėlius.
Tiesa, šis džiaugsmas buvo keistai sumišęs su nerimu, mat jau kitą dieną buvo laukiama stiprios pūgos.
Ir nors žiema iš esmės Niujorke nėra naujiena, tačiau didesnis šaltis ir sniegas šiam miestui vis dar gana didelė problema. Dar šiltosios dienos vakarą aplink miestą ėmė dūgzti sniegą valantys automobiliai, visur skambėjo perspėjimai ruoštis „baisiajam rytojui“. O dalis metro traukinių darbą baigė gerokai anksčiau jau iš vakaro. Dėl visa ko.
Vaikštinėdama dar pavasariškomis gatvėmis gavau žinutę, kad atšauktas ir mano skrydis į Majamį. Iš viso jų buvo atšaukta tūkstančiai – iš visų aplinkinių oro uostų. Artimiausias siūlomas išskridimas – po dviejų dienų! Na, kad jau viltis iškeisti sniegą į saulę sutirpo, teko nusiteikti solidariai išgyventi šią amerikonišką žiemos apokalipsę. Dėl visa ko užsukau ir į parduotuvę, kur jau driekėsi eilės su perpildytais pirkinių krepšiais.
Ir... bum! Ryte dangus iš tiesų pradėjo maišytis su žeme, įsukdamas Niujorką į tamsų, ledinio šaižančio vėjo ir stiprių gūsių pūgos sūkurį.
Mums Lietuvoje toks vaizdas nebūtų didelė staigmena, o ir temperatūra netokia jau baisi – vos 7 laipsniai šalčio. Tačiau, reikia pripažinti, kad žvarba į kūną čia smelkiasi neįtikėtinai stipriai, o aplink tykšo kažkokios keisto ledo balos. Mieste viešinti draugė atsiuntė žinutę: „Jaučiuosi kaip kokioj Aliaskoj! Pas mus tokios pūgos šiemet nebuvo...“.
Nebuvo ir čia, todėl ėmė ir staiga sustojo viskas. Miestas, kuris niekada nemiega, buvo paralyžiuotas. Uždarytos mokyklos, sustabdyta dalis metro traukinių, daugybė niujorkiečių liko dirbti namuose, atšaukti net didžiausi renginiai. Išvilioti iš namų dar bandė Brodvėjaus teatras, siūlydamas bilietus su didžiule nuolaida. Tačiau nejudėjo beveik niekas. Tik vienas kitas pasimetęs paštininkas ar koks šalčio nebijantis ekstremalas.
Nerimą sėjo ir televizija, kuri blyksėjo gąsdinančiais sniego vaizdais, pasakojo oro uostuose įstrigusių amerikiečių istorijas (ir vėl kaip iš filmų!), o miesto meras ragino jokiu būdu niekur nevažiuoti. Nebent, jei tikrai būtina ir tik automobilyje turint išgyvenimo reikmenų rinkinuką. Ta proga daugelis mielai peržiūrėjo ne vieną filmą ar serialą ir prisiminė kaip gaminti namuose.
Tačiau viskas truko neilgai, mat piktieji šalčio debesys jau vakare nuslinko į vandenyno gilumą. Tik vėjas dar kiek stūgavo po gatves. Liko ir nemenkas sniego sluoksnis, bet jį jau po poros dienų išprašys šiltųjų Atlanto vėjų dievai. Arba ištirpdys sniego angelus pusnyse piešiantys vaikai.
Šiaip ar taip, gyvenimas kitą dieną jau praktiškai grįžo į savas vėžes, nors dar aplink buvo girdėti vienas kitas nepatenkintas vietinis, braukiantis sniegą nuo savo naujutėlaičio automobilio. Bet šiek tiek dramos čia būtina. Šiaip ar taip, juk linksmina tikri amerikietiški orų kalneliai!
