Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Pastarasis dar nė šimtmečio neskaičiuoja, o savo širdyje talpina ne vieną bajorų kartą pragyvenusį dvarą, Vladikiškių dvaru vadinamą. Tiesa, jei ne kadaise išdalytos 250 ha šio dvaro žemių, turbūt Stasiūnai taip ir nebūtų atsiradę.
Panašu, kad Stasiūnų kaimas gyvuoja, tačiau jo atsiradimą nulėmusi dvaro sodyba driūkso apleista, nuniokota. Tikėtina, kad čia gyvenę dvarininkai tokios dvaro ateities net košmaruose nesapnavo...
Pirmieji žinomi Vladikiškių dvaro savininkai – mažiau girdėta Kierdėjų giminė. Vėliau, kuomet Elena Kierdėjūtė ištekėjo už Mato Romerio (1655–1718 m.), prasidėjo virš kelių šimtų metų trukęs Romerių valdymas. Įdomu tai, kad šios giminės linija Lietuvoje išaugo būtent nuo Mato Romerio tėvo Motiejaus.
Taip Vladikiškių dvaro istorijoje įsirašė Prūsijos kariuomenės kapitonas Damazas Romeris, Lenkijos kariuomenės kapitonas Aleksandras Juozapas Romeris, Kaišiadorių bažnyčios statyboms žemę dovanojęs Boleslovas Romeris ir kiti šios žymios bajorų giminės atstovai.
Gal Vladikiškių dvaro likimas būtų pasisukęs kitaip, jei ne liūdna, 1914 m. dvarą įsigijusio, Bronislovo Romerio gyvenimo baigtis. Tuometinis dvarininkas, prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, pateko į frontą, o 1918 m. žvarbiojoje Karelijoje buvo sušaudytas bolševikų.
1922 m. įvyko dvaro žemių išskaidymas. Visiškai sumenkusią dvaro sodybą 1926 m. pardavė Bronislovo įgaliotinė – Kamilė Romerytė.
Iki 1940 m. įvykusio nusavinimo, dvarą valdė bent keli skirtingi asmenys.
Sovietiniais laikai Vladikiškių dvaro teritorijoje pridygo mūrinių ir kitokių „svetimkūnių“, įsikūrė rajono žemės ūkio technikos operatyvinis centras.
Deja, bet nebėra tų, kurie atmintų dvaro rūmų interjero detales. Rašytiniuose šaltiniuose apie tai taip pat neužsimenama. Neišliko ir nuotraukos. Tik Kaišiadorių muziejaus skelbiama informacija nurodo, kad dvare galėjo būti biblioteka. Apie tai išduoda su Vladikiškių bibliotekos ekslibriais pažymėtos senos knygos.
Nors rūmai nukentėję nuo gaisro, jie vis dar elegantiškai įsikomponuoja dvaro parko tvenkinio atspindyje ar neapglėbiamo, šakoto galiūno pavėsyje.
Turbūt dabar rūmų pastatą labiausiai puošia šoninis rizalitas, kuris, tartum pilaitės bokštelis, su išlikusia autentiška dekoratyvia balkono tvorele, apsivijęs it krauju nusidažiusiais vijokliais, vis meldžia praeivių malonės...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
