Kalėdų Senelis yra jų šeimos tradicija, kurios laikytis padeda išradingas draugės tėvų kaimynas. Jamaikon jis, žinoma, nekeliaus, tad kelionę organizuojantis bičiulis pasiūlė problemą išspręsti paprastai – už kokius 20 dolerių nusamdyti vietos gyventoją ir paprašyti jį palinksminti mažuosius lietuvius. Draugė šios minties iškart atsisakė: „Vaikams gali kilti didelių įtarimų – juk Kalėdų Senelis bus juodukas“.
Prie pietų stalo šią istoriją nuleidome juokais – diskriminacijos gaidelė gal ir nuskambėjo, bet labiau šypseną sukėlė faktas, kad Kalėdų Senelis kelia tokių rūpesčių. Kita vertus, krikščionių yra visame pasaulyje, net ir tose šalyse, kurių gyventojų į tradicinio Kalėdų Senelio rėmus niekaip neįsprausi. Galų gale globalizacijos amžiuje Kalėdų atributai plinta ir ten, kur dominuoja kitos religijos, tad kodėl jis negali būti ir tamsiaodis?
„Mano oda ir plaukai kažkam buvo kostiumas‟
O štai Nyderlanduose odos spalva ir Kalėdos kelia karštas diskusijas. Visai ne dėl to, kad vaikų tikėjimas Kalėdų Senelio legenda gali susvyruoti – olandams priekaištaujama dėl rasizmo.
Pasipiktinimą kelia sena tradicija, pagal kurią tenykštį Kalėdų Senelį, olandiškai vadinamą Sinterklaas, lydi šeši-aštuoni juodaveidžiai kompanionai, vadinami Zwarte Piet (Juodaisiais Petrais). Jie esą atkeliauja garlaiviu iš Madrido su Kalėdų Seneliu ir padeda jam atgabenti dovanų geriems vaikams, o bloguosius išsiveža su savimi. Nyderlanduose dovanų ir saldainių vaikai gauna gruodžio 5-ąją, šv. Mikalojaus (Kalėdų Senelio prototipo) dienos išvakarėse, o Belgijoje ir Liuksemburge – gruodžio 6-ąją. Juodaveidžiai personažai rodosi nuo lapkričio vidurio, į šalį atvykus Kalėdų Seneliui (žinoma, baltajam) ir jį iškilmingai sutikus. Jų pareiga – linksminti vaikus, dalinti saldainius ir sausainius gatvėse, mokyklose bei kitur, taip kuriant „dovanų laukimo‟ nuotaiką.
Juodaveidžiai personažai rodosi nuo lapkričio vidurio, į šalį atvykus Kalėdų Seneliui (žinoma, baltajam) ir jį iškilmingai sutikus. Jų pareiga – linksminti vaikus, dalinti saldainius ir sausainius gatvėse, mokyklose bei kitur, taip kuriant „dovanų laukimo‟ nuotaiką.
Šiai tradicijai, ateinančiai iš folkloro, – jau ne vienas šimtas metų. Juodaveidžiai Kalėdų Senelio palydovai pasirodė 1850-aisiais išleistoje pradinukų mokytojo Jano Schenkmano knygoje „Šv. Mikalojus ir jo tarnai‟. Kalėdų Senelio palydovai tamsiaodžiai, nes yra maurai iš Ispanijos. Viduramžiais jie buvo laikomi sutramdytais velniūkščiais. Kitos legendos pasakoja, esą šv. Mikalojus iš vergijos išgelbėjo galbūt tamsiaodį berniuką arba kad Juodasis Petras yra italas ar ispanas kaminkrėtys.
Pagalbininkus įkūnijantys aktoriai paprastai padengia veidus tamsiais dažais, apsirengia spalvingais renesansą primenančiais drabužiais, ant galvų užsimaukšlina garbanotų plaukų perukais, o įspūdžiui sustiprinti pasitelkia ryškius raudonus lūpų dažus ir didžiulius auskarus. Tai – ne šiaip vaikiška pramoga. Vien Amsterdame veikiančiai gildijai priklauso maždaug 600 „Juodųjų Petrų“. Mažesnės jų organizacijos veikia visose Beniliukso šalyse. Yra net Didysis Petras, kuris nuolat pasirodo visuomeninės televizijos eteryje. Jį vaidina žinomas olandų aktorius Erikas van Muiswinkelis.
Ne visiems ši tradicija patinka. Lapkričio viduryje Goudos mieste policija sulaikė bemaž šimtą Zwarte Piet priešininkų, daugiausia juodaodžių, kurie į šventę atsinešė plakatų, persirengėlius kaltinančių rasizmu. Kalėdų Senelis į karnavalą atvyko lydimas apsaugininko – nujautė, kad laukia neramumai. Nyderlandų premjeras Marke’as Rutte'as tuo pasipiktino: „Labai gaila. Negalima taip sugadinti vaikų šventės.‟ Politikas net pacitavo savo juodaodžius draugus iš Antilų salų, kurie esą džiaugiasi, kad nereikia dažyti veidų, nes po to ilgai tenka praustis, kol nusivalo dažus.
Daugeliui žmonių juodi veidai ir pastorintos lūpos iš karto kelia asociacijų su rasistiniais stereotipais. Kartu tai primena kolonijinę Nyderlandų praeitį – ilgus metus plantacijose olandų kolonijose Suriname ir Indonezijoje plušo daugybė vergų, kolonizatoriai dalyvavo transatlantinėje prekyboje žmonėmis. Minėta knyga pasirodė likus keliolikai metų iki dienos, kai Nyderlandai panaikino vergiją. Kitų rasių Nyderlandų piliečiai jau ne vieną dešimtmetį skundžiasi dėl šių personažų. Tačiau visuomenės apklausos rodo, esą net 92 proc. šalies gyventojų ši tradicija yra priimtina.
Statistikos duomenimis, anksčiau kasmet būdavo vos po keletą oficialių skundų dėl juodaveidžių, o 2011-aisiais jų skaičius šoktelėjo iki 113, vėliau – iki 204. O tuomet šia tema imta diskutuoti aukščiausiu lygiu.
Jungtinių Tautų sukurtos darbo grupės, kuriai buvo pavesta pasidomėti Juodaisiais Petrais, vadovė prof. Verene Shepherd pareiškė, kad Nyderlandai turėtų nustoti rengti karnavalus su juodaveidžiais. Tradicijų puoselėtojai atkirto, kad tuomet jie imtų labai nemėgti tamsiaodžių gyventojų. Dar daugiau – jų žodžiais, Zwarte Piet atspindi etninę integraciją, nes dešimtadalis Nyderlandų piliečių yra ne vakarietiškos kilmės. Bet šiemet valdžia ėmėsi šiokių tokių veiksmų – minėtos Goudos valdininkai į karnavalą pakvietė geltonaveidį Sūrio Petrą ir rudaveidį Vaflių Petrą, pavadintus pagal šį miestą garsinančius skanėstus, kad nukreiptų dėmesį nuo juodaveidžių.
„Washington Post‟ žurnalistė Karen Attiah prieš porą metų dirbo Kiurasao saloje, buvusioje olandų kolonijoje. „Nuo lapkričio iki gruodžio pradžios jaučiausi, lyg būčiau kolonijinėje prieblandos zonoje. Tarytum tris savaites sėdėčiau pirmoje eilėje per menestrelių šou‟, – neseniai rašė ji.
Juodieji Petrai rodėsi ant šokolado pakuočių, ledų reklamoje ir dovanų pakavimo popieriaus. Prekybos centruose buvo specialių pasiūlymų šia tema. Žurnalistę pribloškė, kaip stipriai ši tradicija įsitvirtinusi olandų kultūroje. „Buvo nelengva suvirškinti žiaurią ironiją, kad sala, sukurta iš Afrikos atgabentų vergų darbo ir kurios 80 proc. gyventojų sudarė juodaodžiai, taip pat dalyvavo Zwarte Piet šaradoje‟, – stebėjosi žurnalistė, kuri pati irgi yra tamsaus gymio.
Kiekvienas išėjimas iš namų tuo laikotarpiu jai kėlė nerimą. Aplink buvo pilna juodaveidžių. „Vaikščioti pasaulyje, kur mano oda ir plaukai kažkam buvo vienos dienos kostiumas, nepaprastai žemino‟, – prisipažino K.Attiah ir prisiminė, kad vienas olandas net pajuokavo, esą jos tikri plaukai atrodo lyg to personažo perukas, nors jai tai visai nebuvo juokinga.
Birutė Sabatauskaitė: „Tai nėra nekaltas žaidimas“
„Nyderlandų Gouda miestelyje vaikams skirto parado metu kasmet kartu su panašiu į Kalėdų Senelį veikėju žygiuoja jo „padėjėjai‟, „vergai‟ juodai nudažytais veidais. Tačiau toks juodaodžių vaizdavimas nėra tik visiškai nekalta vaikų šventė, vaikams tokiu būdu perduodamas kolonializmo palikimas ir mąstymas, kad juodaodžiai turėtų būti laikomi „tais kitais‟, ne savais žmonėmis, kurie kaip patarnautojai ar vergai ar linksmintojai seka „baltaodžio‟, jų valdytojo pavymui, – pažymėjo Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė. – Šiemet lapkričio 15 dieną ne tik vyko toks paradas, tačiau buvo uždraustos bet kokios protesto formos, ne tik nesuteikiant galimybės protestuoti, bet ir po to suimant žmones, vilkinčius marškinėlius perbrauktu užrašu „Zwarte Piet Niet!‟
Europos tinklas prieš rasizmą, kuriam priklauso Lietuvos žmogaus teisių centras, lapkričio 24-ąją kreipėsi į Nyderlandų ministrą pirmininką dėl šalyje naudojamo „visas ribas peržengiančio laisvės apribojimo‟ žmonių, kurie naudojasi savo taikia susirinkimų laisve. Šie žmonės esą norėjo tiesiog išreikšti savo nuomonę apie iki šiol simboliškai paraduose naudojamus kolonializmo simbolius.
Uždrausti Užgavėnių persirengėlius?
Lietuviškas Kalėda tokių aistrų nekelia. Užtat kritikos sulaukia kitos šventės – Užgavėnių personažai. Pavyzdžiui, žydai jaučiasi užgauliojami. JAV žydų leidinyje senas paprotys per šią šventę vaikščioti prisidengus šios tautos atstovų kaukėmis prieš keletą metų buvo pavadintas įžeidžiamu. Ne ką geriau vaizduojami romai – jais apsimetantys žmonės būna su iššaukiančiu grimu, ant rankų laiko kūdikius ir prašinėja pinigų.
„Vilniuje, kuris žydams geriau žinomas kaip Vilna, karnavalo dalyviai paprastai apsirengia žydais. Jų kaukės būna groteskiškų bruožų, su barzdomis ir plaukų sruogomis, žmonės kalba stereotipine žydų maniera“, – tuomet rašė leidinio žurnalistas. Jį šokiravo, kad linksmybės iš eitynių virsta Heloviną primenančia pramoga.
„Vilniuje, kuris žydams geriau žinomas kaip Vilna, karnavalo dalyviai paprastai apsirengia žydais. Jų kaukės būna groteskiškų bruožų, su barzdomis ir plaukų sruogomis, žmonės kalba stereotipine žydų maniera“, – tuomet rašė leidinio žurnalistas. Jį šokiravo, kad linksmybės iš eitynių virsta Heloviną primenančia pramoga. Savo įspūdžius jis iliustravo kaukėtų vaikų per Užgavėnes kartojamu eilėraščiu: „Mes žydukai Lietuvos / Norim blynų ir kavos. / Jeigu blynai nemaišyti, / Prašom pinigus krapštyti.“
Vieni Lietuvos žydai skundėsi, kad taip sukuriamas neigiamas jų įvaizdis, tačiau kiti senoje tradicijoje neįžvelgė nieko blogo ir ragino kovoti su realaus antisemitizmo apraiškomis.
Etnologų tvirtinimu, per Užgavėnes naudojamos žydo, čigono ar vengro kaukės simbolizuoja ne konkrečias tautybes, o svetimus, iš nepažįstamo krašto atvykusius žmones. „Ne lietuvis“ esąs svetimas, kitoks nei visi, atvykęs iš nepažįstamo krašto. Todėl pavadinimai reiškia labiau paslaptingą kilmę nei tautybę.
„Žodžius „žydai‟ ar „čigonai‟ galėtų pakeisti žodžiai, atspindintys dėvimą kaukę – „vaikučiai‟, „piliečiai‟, „žvėreliai‟ ir kita, – siūlė B.Sabatauskaitė. – Žinau, kad dauguma laiko tai tik pramoga, tačiau tokie įprastiniai, atrodo, niekuo netrukdantys papročiai ir formuoja tą vadinamąjį lengvos formos rasizmą ar tiesiog atstūmimą, kuris po to gali pasireikšti kitomis, jau aštresnėmis, agresyvesnėmis formomis. Iš pažiūros „nekaltas‟ žaidimas, persirenginėjimas, eilėraščių deklamavimas vėlgi labai paprastais ženklais ir simboliais vaikų kasdienėje sąmonėje formuoja žmonių buvimą „kitais‟, ne mūsų istorijos ar ilgametės kultūros dalimi, o jei ir dalimi, tai mažesne, nelygiaverte.‟
Straipsnis publikuojamas iš Euroblogas.lt
