– Papasakokite apie savo kalnų patirtį, kurie žygiai jums įstrigo labiausiai?
– Pamenu, kai žiemą, slidinėjimo atostogų su šeima metu, sumaniau vienas išeiti pasivaikščioti. Kelias dienas laksčiau paskui besimokančius slidinėti vaikus, o paskutinę dieną nusprendžiau paskirti sau. Pasirinkau žemėlapyje pažymėtą miško taką, vedantį į turistinį kalnų namelį, tiksliau – į Téryho chata Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose.
Kylant aukščiui, mišką pamažu keitė mažos pušelės, samanos. Išvargęs klampojau snieguotais kalnų slėniais į gana statų šlaitą. Dėl rūko kelią mačiau tik sau po kojomis. Dar keletas sunkių žingsnių, pakeliu akis – ir rūko kaip nebūta. Dairausi susijaudinęs kaip vaikas, akys sudrėkę iš džiaugsmo, iš didybės, kurios dar nebuvau matęs. Mane supo smailios kalnų viršūnės, o po kojomis – niekada neregėta debesų jūra. Buvau pakerėtas, apstulbęs, visiškai sumišęs. Panašios patirtys, kurios gyvenime graudino, – tai tik vaikų gimimai.
Kai jau galėjau racionaliai mąstyti, pirmiausiai aplankiusios mintys buvo – kad tokiu grožiu, idile ir didybe aš vienas džiaugtis negaliu. Žodžius gerklėje užgniaužiantį džiaugsmą privalo patirti ir kiti. Buvau tikras, kad čia dar sugrįšiu, bet jau ne vienas. Taip ir prasidėjo „Kalnais ir Miškais“ kelias.
Su keliais draugais į tą pačią vietą grįžau jau maždaug po mėnesio. Įdomu, kad susiklostė identiškos sąlygos. Sniego buvo tiek, kad vietomis kojos smigo iki kelių. Medžiai ir upės akmenys – su metrinėmis sniego kepurėmis, o ir vėl pavyko „išlipti“ iš rūko virš debesų. Vaizdu draugai taip pat liko sužavėti. Dabar tas kelias man kaip gerai pažįstamo kaimo keliukas, kaip namai.
– Viename savo įraše minėjote, kad kalnai moko ir kasdienybėje reikalingų dalykų: susikaupimo, atkaklumo, poreikių kontrolės. Sakykite, kaip kalnai pakeitė jūsų paties gyvenimą?
– Kad galėčiau gyventi „laisviau“, dirbau ne viename darbe, vykdžiau ne vieną veiklą. Norėjosi turėti daugiau, todėl buvo savotiškos lenktynės su aplinkiniais. Taip atsiranda bėgimas, stresas, vieną mintį veja kita. Kad ir kur bebūtum, mintyse jau kitas veiksmas, kita vieta. Taip momentai ir prabėga gerai nepastebėti. O atėjus lauktai ateičiai, ji jau nebedžiugina – galvoje sukasi nauji troškimai, tikslai. Supratau, kad vadovaujantis tokia filosofija nedžiugins niekas. Reikėjo išmokti sustoti ir pasigėrėti dabartimi.
O pats aukščiausias susikoncentravimo į dabarties akimirką ir net į save laipsnis, man yra lipimas, kopimas į kalną. Kiekviena akimirka, kiekvienas akmuo, kojos ar rankos padėjimas čia labai svarbus, jis gali kainuoti gyvybę. Būtent čia mokausi priimti lėtus, atsakingus, gerai pasvertus sprendimus, pastebėti dabartį. Kad pasotintum laimės ir pilnatvės jausmą, žemėje tiek daug visko reikia. O kalnuose visa tavo laimė ir pilnatvė yra kuprinė su sausais drabužiais, šiltomis kojinėmis ir draugas šalia. Nepasakyčiau, kad šiandien esu nušvitęs, vertybių, poreikių perskaičiavimas yra po truputį vykstantis procesas. Tačiau jei jau kyla noras lenktyniauti, galima suprasti, kad nesi visiškai ramus dėl savęs.
Kalnuose visa tavo laimė ir pilnatvė yra kuprinė su sausais drabužiais, šiltomis kojinėmis ir draugas šalia.
Taip, 12–14 žygių į kalnus per metus reikalauja laiko, kurį galėtum skirti šeimai, tačiau laimingas žmogus gali duoti daugiau nei nelaimingas, bet nuolat esantis šalia.
– Minėjote, kad sąlygos kalnuose priverčia žmones parodyti tikruosius save. Kokių būna situacijų?
– Sudėtingiausia, kada ilgiau užtrunkant kalnuose, žmones pradeda skirtingai apleisti jėgos. Prasideda neužtikrintumas, vienokios ar kitokios baimės. Būna ir „panikos“ priepuolių, kuomet kai kuriems nuoširdžiai išsprūsta tokių klausimų kaip: „ar mes čia nemirsim“, „ar tikrai viskas bus gerai“? Buvo taip, kad viena mergina jau beveik prie pat viršūnės nebegalėjo toliau eiti, bet nepanikavo, neprašė stabdyti visos grupės ir ją vieną lydėti atgal. Sutiko papildomai aprengta ir saugiai prisegta prie kalno palaukti mūsų grįžtant apie 2 valandas. Grįždami ją prisisegėmė ir tęsėme kelionę toliau.
Vieni sunkumuose tampa paslaugūs, padeda kitiems: sulėtina tempą ir eina drauge su silpnesniu, jį motyvuoja, kalbasi ar tiesiog būna šalia, skolina savo sausus šiltus drabužius. Kiti - atvirkščiai, orientuojasi tik į savo norus, patogumą, pradeda diktuoti savo sąlygas kur stoti, kaip greitai eiti, kur apsisukti pamiršdami grupę kaip bendrą visumą.
Kad išvengtume nesusipratimų, tam tikras žygių detales pateikiu aprašymuose. Pavyzdžiui, būna, žmonės klausia (vadinu tai turistiniais klausimais): „ar bus galima keliaujant transporte ištiesti kojas“, „ar nakvynės vietose patogios lovos ir bus galima gerai išsimiegoti“, „ar užtikrinsite, kad tikrai pasiektume viršūnę“, „ar bus kam atiduoti panešti daiktus, jei bus sunku?“
Žodžiu, stengiuosi tokio tipažo žmonių išvengti, ne todėl, kad jie blogi, bet dėl to, jog tokio mažo biudžeto kelionės (200–400 eurų) į viršūnes tiesiog negali turėti VIP paslaugų ir turistinių patogumų. Paprastai kelionė trunka 2–3 dienas, viskas greita, intensyvu, miego mažai, poilsio taip pat. Toks pateikimas leidžia formuotis žygių formatui, kada vietoj lepių turistų susirenka aktyvių, „neapsikrovusių“ bendraminčių grupė, nestokojanti entuziazmo ir optimizmo.
– Ko jūsų organizuojamuose žygiuose būtų galima tikėtis? Kokias specialaus pasiruošimo nereikalaujančias žygių trasas patartumėte rinktis išvykai į kalnus?
– Vyksta įvairių lygių žygiai: nuo nesudėtingų pasivaikščiojimų kalnų takeliais iki viršūnių šturmų bei siaučiančių pūgų į veidą. Praeitą gegužę Slovėnijos kalnuose užklupusi pūga per naktį pripustė apie 1,5 m šviežio sniego. Per jį ir dar pustant naujam reikėjo kaip įmanoma greičiau grįžti. Buvo sunku, tačiau padėdami vieni kitiems saugiai grįžome. Kartais būnant veiksme, įvykio centre, ima atrodyti, kad daugiau kojos nekelsi į kalnus. Tačiau ramiai sėdint prie židinio prisiminimai apie sunkumus, emocijos, tas gyvumo pajautimas traukte trauke į kalnus atgal.
Su bendražygiais ne po vieną kartą pasiekėme keturių Europos valstybių aukščiausių kalnų viršūnes: Lenkijos Rysy, Austrijos Grossglockner, Slovėnijos Triglav, Vokietijos Zugspitze. Italijoje kol kas aukščiausiai esame pasiekę 4030 m aukštį ledyne, šalia Monte Rosa viršūnės. Šveicarijoje su artimiausiais draugais bandant lipti į 4 km aukščio Piz Bernina viršūnę priėjome statoką sieną, o specialios įrangos pasidaryti saugos taškams neturėjome. Taip gavome pamoką, kad tikslo pasiekimui reikalingos žinios, vien noro neužtenka. Kursai po kursų, praktika po praktikos ir planuojame ten grįžti pažiūrėti ko išmokome per du metus. Žmogui lemta nuolat klysti, o padarius klaidą ir vėl keltis bei taisytis. Toks kelias ir kalnuose: dar ir dar pakelti galvą, žengti dar vieną žingsnį. Tik taip į viršų.
Taip gavome pamoką, kad tikslo pasiekimui reikalingos žinios, vien noro neužtenka.
Norintiems pasivaikščioti kalnuose pačiai pradžiai, sakyčiau, geriausia vykti į Tatrus. Į Štrbské Pleso kurorto ir to paties pavadinimo ežero bei Zelené pleso apylinkes Slovakijoje, Aukštuosiuose Tatruose. Ypatingo grožio vieta bei puikios trasos nelipant į viršūnes yra Bohinio ežero (slov. Bohinjsko jezero) apylinkės Triglavo nacionaliniame parke Slovėnijoje.
Lenkijoje vienus gražiausių ežerų Tatruose galima pasiekti einant apie 9 km taku Penkių ežerų slėnyje, taip pat populiarių trasų yra šalia didžiausio ežero Tatruose Morskie Oko. Jei kažkam reikia asmeninio patarimo, klauskite, mielai atsakysiu. Tačiau būna, žmonės paprašo sudėlioti kelionę nuo-iki, ir lieku nesuprastas, kai už įdėtą laiką planuojant ir ruošiant individualų pasiūlymą paprašau simbolinio atlygio. Tai yra darbas, kuris jau skiriasi nuo patarimo.
