Maisto istorikai sutaria, kad pipirai yra populiariausi ir dažniausiai naudojami prieskoniai pasaulyje. Istoriniai ir archeologiniai tyrimai teigia, kad pipirų gimtinė – Pietų ir Pietryčių Azija. Manoma, kad Indijos virtuvės patiekaluose pipirai buvo naudojami jau 2000 m. pr. Kr. Žinoma, kad pipirai tikrai buvo parduodami ir senovės Egipto, ir Romos imperijos laikais. O prieskonių istoriją tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad arabų pirkliai buvo pirmieji pradėję pipirų prekybą ir ilgą laiką slėpė, iš kur jie atkeliauja.
Kai kelionės maršrutas mus atvedė į Kampoto miestą Kambodžoje, būtų buvęs tikras nusivylimas, jei nebūtume pasinaudoję galimybe išgirsti pipirų auginimo istoriją šiame krašte iš pirmų lūpų.
Tad užšokę ant motorolerio ir pasileidę duobėtais ir didžiulėmis balomis nusėtais keliais atsidūrėme pipirų plantacijoje „La Plantation“. Ten mūsų laukė net kelios skirtingos pipirų plantacijoje dirbančių žmonių istorijos. Vos atvykusius mus pasitiko dvi jaunos merginos. Prasidėjus mūsų pokalbiui sužinojome – jos iš Prancūzijos, į „La Plantation“ atvyko prieš kelis mėnesius savanoriauti. Mums iš karto kilo klausimas, kodėl savanorystei jos pasirinko būtent šią vietą, ir taip klausimas po klausimo ėmėme gvildenti plantacijos istoriją.
Merginos, kurių, nepatikėsite, net vardų nespėjome sužinoti, mums papasakojo apie „La Plantation“ įkūrimą. Pasirodo, plantacijos įkūrėjai Guy ir Natalie Porre (abu europiečiai) vienos kelionės metu tiesiog įsimylėjo Kambodžą. Keliaudami po Kampoto apylinkes jie apsilankė pipirų plantacijoje ir suprato, kad jiems būtent šiame regione reikia pradėti savąjį pipirų verslą.
Pasirodo, visi pipirai auga ant to paties krūmo, tik tai, kaip jie apdorojami juos nurinkus, nulemia, kokia pipirų rūšis tai bus: juodieji, raudonieji ar baltieji.
Pasak merginų, Guy ir Natalie nenorėjo tik verslo, jiems labai rūpėjo, kokioje žemėje ir kaip augs pipirai, kokie žmonės dirbs jų plantacijoje ir kur keliaus jų produkcija. Plantacijos savininkai siekė, kad tai būtų bendras žmonių projektas, kuriuo didžiuotųsi tiek jie patys, tiek jame dirbantys žmonės. Tad jie siekė viską daryti tinkamai ir iš širdies.
Plantacijos atsiradimo istoriją pasakodamos merginos kalbėjo su užsidegimu, tad kai jų paklausėme, kaip jos atsidūrė čia ir kokia jų rolė, jos net nedvejodamos atsakė, kad jų siekiai yra itin paprasti – kuo daugiau kalbėti ir pasakoti, sutikti kuo daugiau žmonių, kuriems įdomu pipirai ir jų atsiradimas šioje teritorijoje. Merginos buvo atviros ir visiškai neslėpė fakto, kad jas į šiuos kraštus atviliojo ir didžiulis noras pažinti Kambodžą, jos žmones bei kultūrą. Mums besikalbant, atkeliavo dar daugiau žmonių, tad jos maloniai mus perdavė į kitų darbuotojų rankas ir palinkėjo įdomios pažinties su pipirais.
Vos tik baigėme pokalbį, buvome netikėtai prijungti prie grupės, kurie ką tik grįžo iš plantacijos ir buvo pasirengę pipirų ragavimo etapui. Ragauti pipirus? Čia tai iššūkis, pagalvojome. Aštuoniese susėdome prie bendro stalo, mūsų visų santykis su pipirais buvo tikrai skirtingas, tačiau visiems tai buvo pirmas kartas, kai dalyvavome pipirų ragavime. Mus pasveikino ir su pipirais supažindino plantacijoje jau kelerius metus dirbantis Pichas.
Jis mus supažindino su pipirais ir leido paragauti 10 skirtingų jų rūšių ir mišinių. Jis papasakojo pipirų gaminimo procesą, kaip jie įgauna tam tikrus skonius ir spalvas. Ir pabrėžė, kad kiekvienas iš mūsų ragaudamas pipirus pajusime skirtingus pojūčius. Tad kai vienas ar kitas ragautojas klausdavo, ar bus aštru, Pichas atsakydavo, kad šis klausimas yra ganėtinai sudėtingas, ir jis į jį atsakyti gali tik iš dalies. Nors skonio receptoriai pas visus išsidėstę vienodai, vis tiek skonius jaučiame skirtingai.
Dalis ragautojų buvo itin drąsūs ir išragavo visus pipirus ir jų mišinius, dalis sustojo jau po pirmųjų ragavimų, o kai kurie ragavo tik tuos, kurie jiems atrodė matyti ir girdėti. Pichas prieš patiekdamas lėkštutę su pipirais ragavimui visuomet detaliai paaiškindavo, kur ir kaip šį produktą galima naudoti, kokiuose patiekaluose tam tikra pipirų rūšis atsiskleistų labiausiai. Ir, žinoma, visuomet papasakodavo, kaip šie pipirai yra naudojami vietinėje Kambodžos virtuvėje ir į ką reiktų atkreipti dėmesį.
Prieš atsisveikinant su Pichu, ne tik jam padėkojome už įdomią pažintį, bet ir spėjome pasikalbėti, kodėl jis pasirinko darbą šioje plantacijoje ir kas jam čia patinka. Jis buvo itin atviras ir pateikė labai įdomų atsakymą. Pasirodo, Pichas labai mėgsta darbą su žmonėmis, kalbėjimąsi ir dalinimąsi maisto istorijomis, o kas svarbiausia – jam nepaprastai įdomu žiūrėti į pipirus ragaujančius žmones, kaip jie reaguoja ir kokius patyrimus išgyvena. Jis mano, kad skonis yra vienas įdomiausių patyrimų, suteiktų žmogui.
Prisiragavus pipirų, atėjo laikas pamatyti, kur ir kaip jie auga. Tada sutikome dar vieną įdomų žmogų, gidu plantacijoje dirbantį Leapą. Leapas mums prisipažino, kad čia dirba vos porą metų, tačiau jam yra nepaprastai įdomu pasakoti, kaip auginami pipirai, kokiais keliais jie atkeliauja iki žmonių.
Jis mus lydėjo į pipirų plantaciją, kad pamatytume viską iš arti, tačiau vis stabtelėdavo, kad galėtų papasakoti istorijų. Pirmojo stabtelėjimo metu jis atskleidė, kad darbas šioje plantacijoje nėra lengvas. Plantacijoje nuolatos dirba 115 žmonių, tačiau visi pipirai yra skinami rankomis, tad vasario–gegužės mėnesiais, kai yra derliaus metas, čia dirba maždaug 300 žmonių, ir jie visi drauge surenka maždaug 27 tonas pipirų.
„La Plantation“ augantys pipirų krūmai kartais užauga iki keturių metrų aukščio, tad darbuotojams tenka naudotis kopėčiomis. Tačiau reikia būti itin įgudusiems ir atsargiems. Baigęs detalų pasakojimą apie pipirus, Leapas papasakojo, kad darbuotojams norima suteikti kuo geresnes ir patogesnes gyvenimo sąlygas, štai kodėl jie gali gyventi plantacijos teritorijoje esančiuose būtent jiems skirtuose nameliuose, darbuotojams taip pat suteikiamas maitinimas.
Mums susižvalgius, kad tai netikėta forma šiuose kraštuose, Leapas atvirai papasakojo, kad, plantacijos savininkų nuomone, darbas yra labai svarbu, bet darbuotojų poreikiai ir asmeninis gyvenimas turi būti ne paskutinėje vietoje. Tad štai kodėl dalis uždirbamų pinigų yra skiriama socialinėms reikmėms bei projektams. Mus labai nustebino tai, kad „La Plantation“ skiria pinigų šalia esančiai mokyklai, kiek galėdami aprūpina plantacijoje dirbančių žmonių vaikus reikiamomis priemonėmis mokslams, o kas įdomiausia – kasmet geriausiai besimokantiems vaikams skiria pinigų, kad šie galėtų toliau tęsti mokslus universitetuose.
Tai mus iš tiesų pribloškė gerąja prasme, tad kai atsidūrėme plantacijoje, buvo sunku savo mintis nukreipti į pipirus. Bet Leapas ir vėl mokėjo savo pasakojimu įtraukti. O, pasirodo, visi pipirai auga ant to paties krūmo, tik tai, kaip jie apdorojami juos nurinkus, nulemia, kokia pipirų rūšis tai bus: juodieji, raudonieji ar baltieji.
Šioje plantacijoje vyrauja labai svarbi taisyklė – kaip ir gero vyno, taip ir pipirų negalima maišyti, kaip negalima ir produkcijai pateikti blogų, netinkamų pipirų. Tad štai kodėl jie yra atrenkami itin akylai pincetais. Produkcija turi būti tik pati šviežiausia ir kokybiškiausia, kad skleistų tik geriausią aromatą ir skonį.
Štai kodėl jie yra atrenkami itin akylai pincetais.
Beje, Leapas mums galėjo parodyti tik dar augančius pipirus, nes iki nuėmimo liko dar daug laiko.
Tačiau turėjome progą pamatyti, kaip atrodo augantys pipirai, o paskui aplankyti ir ilgųjų pipirų laukus, kurių derlius nuimamas kas mėnesį. Įdomu buvo paragauti dar visiškai žalių pipirų ir vis klausytis skatinamųjų Leapo žodžių apie gerąsias pipirų savybes, apie kurias kalbama jau nuo senų senovės, ir skonius, kuriuos vertina ne tik gastronomijos grandai, bet ir kiekviena namų šeimininkė visame pasaulyje.
