Anksčiau ji niekada nepagalvojo, kad gimusi ir visą gyvenimą augusi Kanadoje, ten baigusi universitetą ir pradėjusi karjerą, vieną dieną ims ir iš pirmo žvilgsnio įsimylės Graikiją. Visgi Kefaloniją moteris pasirinko neatsitiktinai: sala buvo užkoduota jos kraujyje – Elenos senelė buvo kefalonietė. Šiandien, kol jos vyras prižiūri jų mažamečius vaikus, Elena bando įsitvirtinti Kefalonijoje ir sukurti tai, ko dar niekam nepavyko – įtikinti vietinius, kad gydomoji terapija veikia ir yra reikalinga.
– Visą savo gyvenimą gyvenote Kanadoje. Kas jus sieja su Kefalonija?
– Kefalonijoje gimė ir augo mano močiutė iš mamos pusės. Kai 1953 metais salą sukrėtė žemės drebėjimas, jos šeimos namas buvo visiškai sugriautas. Tuo metu močiutei tebuvo aštuoniolika. Deja, Graikijos valdžia visiškai neparėmė nukentėjusiųjų nuo žemės drebėjimo, todėl mano senelė su savo seserimi maža valtimi išplaukė į nepažįstamus Atėnus. Jų protą kaustė baimė: vis gąsdino banguojanti jūra, aplinkui sėdintys suaugę vyrai, ore tvyrojusi nežinomybė.
Į Atėnus seserys atplaukė sėkmingai, bet jos visiškai neturėjo pinigų. Pamenu, močiutė man pasakojo apie pirmąsias savo Kalėdas ten: teko sėdėti lauke vienoms, be maisto, pinigų ir artimųjų žmonių. Visgi norėčiau pabrėžti, kad visa tai nėra tik mūsų šeimos problemos, tai išgyveno visi kefaloniečiai, buvo sugriauti ne tik pastatai, bet ir šimtų žmonių likimai.
– Kas atsitiko jų tėvams, broliams, seserims?
– Jie liko Kefalonijoje. Visomis išgalėmis dirbo ir bandė po truputį atstatyti sugriautą namą. To padaryti nepavyko: iki pat dabar Liksuryje (turistinis rajonas sostinėje Argostolyje, – aut. past.) stovi sugriautas pastatas, ir niekas iš giminių nesiima jo renovuoti. Močiutės tėvai pasistatė naują namą, kuriame gyveno iki mirties.
Pati mano močiutė Graikijoje nepasiliko, ji nusprendė emigruoti į Kanadą. Kartą ji pamatė skelbimą, kad organizuojama medicinos slauges ruošianti programa Kanadoje – tuo metu šioje šalyje ypač trūko medicinos specialistų. Buvo skelbiama, kad tai puiki galimybė užsidirbti daug pinigų. Nors nekalbėjo nė žodžio angliškai ir nežinojo, kur išvis yra Kanada, ji užpildė dokumentus, nusipirko bilietą, plukdžiusį iš Graikijos į Kanadą, ir viena pati išvyko į savaitę trukusią kelionę. Traukiniu ji nuvyko į Kalgarį, kuriame tuo metu jau buvo susibūrusi graikų bendruomenė. Tautiečiai jai padėjo įsitvirtinti, netgi suteikė pastogę. Galiausiai ji įgijo išsilavinimą ir pradėjo dirbti slauge.
– Ji planavo apsigyventi ilgam, ar Kanada turėjo būti laikina stotelė?
– Iš pradžių ji buvo idealistė ir deklaravo, kad viską, ką uždirbs, ji parsiveš į Kefaloniją ir atstatys žemės drebėjimo sugriautą namą. Močiutė nuolat gyveno ta mintimi. Bet tada sutiko mano senelį. Jis taip pat buvo graikas, kilęs iš Santorino salos. Kanadoje jie susituokė, šioje šalyje gimė ir mano mama. Jie bandė sugrįžti į Graikiją, bet gyvenimas čia buvo visiškai kitoks. Kanadoje žmonės gyveno lengviau, o Graikijoje buvo jaučiamos II pasaulinio karo pasekmės: komunizmo įsigalėjimas ir partizaninis karas nualino šalį, todėl vietinių žmonių gyvenimas tikrai buvo nelengvas.
Visgi drįsčiau paneigti tą mitą, kad vakarų šalyse žmonės tapdavo milijonieriais pernakt. Mano seneliai dirbo itin sunkiai, kad galėtų didžiąją dalį uždirbtų pinigų siųsti savo artimiesiems: abu jie kilę iš septynių vaikų šeimų, todėl būta nepritekliaus. Kartą mama pasakojo, kad močiutės šeimoje kiekvienas vaikas turėjo vienerius džinsus ir vieną porą batų visiems mokslo metams. Kefalonija išgyveno sunkius laikus.
– O kada Kefalonija atsirado jūsų gyvenime?
– Mano močiutė iš mamos pusės – kefalonietė, senelis iš tėvo puses – taip pat. Aš turiu gilias kefalonietiškas šaknis, kurias visada norėjau pažinti. Į Kefaloniją pirmąkart atvažiavau su mama būdama septynerių, tada susipažinau su savo prosenele – tai buvo pirmi labai gražūs prisiminimai iš Kefalonijos. Dvidešimt dvejų į salą atvykau dar kartą su savo močiute.
Kefalonijoje man buvo labai gera, nes pagaliau pajutau laisvę. Mano tėvai buvo išsiskyrę, todėl vaikystėje mama mane perdėtai saugojo. Pavyzdžiui, mano kiemo draugai galėdavo važinėtis dviračiu kieme, kur tik nori, o man buvo leidžiama riedėti šaligatviu. Išvykus močiutei aš pasilikau Kefalonijoje ir būdama dvidešimt dvejų pirmąkart paragavau laisvės: nemėgau aš nei gerti, nei vartoti narkotikų, tiesiog norėjau keliauti, stebėti naują aplinką, troškau pažinti ją ir vietinius žmonės. Tais metais aš įsimylėjau Graikiją.
Praėjus metams aš vėl atvykau su savo močiute. Kaip tik tais metais viešėdama Atėnuose susipažinau su Niko (moters sutuoktiniu ir vaikų tėvu, – aut. pastaba). Kartą ėjau į ūkininkų turgelį: man reikėjo nusipirkti daržovių, o jis kaip tik jas pardavinėjo. Aš Niko paklausiau: „Galite įdėti du pomidorus?“, o jis pasižiūrėjo į mane ir paklausė: „O ką jūs ketinate pagaminti tik iš dviejų pomidorų?“ Nors ir neturi pinigų, graikai perka kilogramus pomidorų ir kitų įvairiausių daržovių. Galiausiai, jis man įdėjo tuos pomidorus, mūsų žvilgsniai susidūrė. Taip jis atsirado mano kelyje. Kitą kartą jis laukė manęs paruošęs savo telefono numerį. Praėjus kelioms dienoms mes jau ėjome kavos. Taip viskas ir įvyko. Po kiek laiko aš jį pakviečiau pakeliauti po Kefaloniją.
Keliauti su Niko buvo visiškai kitokia patirtis nei kiauras dienas gulėti su senele paplūdimyje. Mes keliavome po salą, ją „gėrėme“. Po šios vasaros man buvo labai sunku grįžti į Kanadą. Skrisdama jaučiau vidinę destrukciją. Visą kelionę praverkiau. Šių atostogų metu sužinojau, kad turiu teisę gauti Graikijos pilietybę, todėl grįžusi į Kanadą susirinkau visus dokumentus ir pradėjau šį procesą. Ilgai netrukus buvau teisėta Graikijos pilietė.
– Dėl kokių priežasčių įsimylėjote Kefaloniją ir nusprendėte joje apsigyventi, auginti savo vaikus?
– Kefalonijos oras... Jis toks tyras ir švarus – tai mane sužavėjo labiausiai. Dievinu skaidrų jūros vandenį, nuostabius paplūdimius. Be to, energija saloje – ypatinga. Man patinka, kad čia yra erdvės. Kefalonijoje galima rasti visiškai ramių, žmogaus nenuniokotų paplūdimių, čia yra daug tylių, atokių vietų.
Tai mistiška ir magiška vieta, Graikijoje daugiau tokių nėra. Kitos salos man yra nuobodžios: jos turi nuostabius paplūdimius, gražius viešbučius, bet turizmas ten – viską užvaldęs, nebėra vidinės dvasios. Tikrai privalu nuvykti į kitas Graikijos salas, kad žmogus suprastų, kokia Kefalonija yra ypatinga.
Man labai patinka ir patys graikai, jie velniškai nuoširdūs ir aš labai tai vertinu. Pamenu, vieną sekmadienį buvau pakviesta papietauti pas graikų šeimą. Benešdama desertą, šeimininkė leptelėjo: „Kaip matau, tu niekada neatsisakytum deserto.“ Šiek tiek sutrikau, bet po to suvokiau, kad tai, ką ji pasakė, yra tiesa. Man vyras kiekvieną dieną sako tą patį, ir iš tiesų, aš mėgstu tortus bei desertus, todėl neįsižeidžiau. Be to, kaskart pabendravusi su graikais jaučiu vidinę jų inteligenciją. Kanadiečiai kartais būna šiek tiek kvaili, kai kurie iš jų net nenutuokia, kas vyksta pasaulyje. Jie mandagūs, bet nebūtinai draugiški. Graikai gali būti nemandagūs, bet žymiai draugiškesni. Ypač nepažįstami mėgsta pasiteirauti apie vaikus, paklausti, kaip jie laikosi. Tuo metu Kanadoje tėvai atveda savo vaikus į žaidimų kambarį, bet tarpusavyje net nebendrauja, o tiesiog naršo savo mobiliuosiuose telefonuose.
Persikėlus iš Kanados į Kefaloniją teko susidurti su įvairiais iššūkiais, bet, nepaisant visko, čia aš jaučiuosi labiau savimi nei bet kur kitur. Galbūt dėl to, nes aš užaugau apsupta graikiškos kultūros: namuose skambėjo tik graikų kalba, ėjau į graikų mokyklą. Visgi su tapatybės klausimu nėra taip paprasta. Prieš persikeldama gyventi į Graikiją aš kategoriškai teigiau, kad aš tik graikė ir niekas daugiau, tačiau išlipusi iš lėktuvo aš supratau, kiek manyje daug buvo kanadietės – kaip man trūko prekybos centrų, miesto patogumų. Užaugau apsupta dviejų kultūrų: todėl aš nei graikė, nei kanadietė. Aš – graikė ir kanadietė viename, o tai visiškai kas kita.
– Minėjote, kad Kefalonijoje susiduriate su iššūkiais. Kokie jie?
– Reikia įdėti labai daug pastangų, kad čia turėčiau didelį klientų ratą. Šiuo metu mano versle veikia principas: iš lūpų į lūpas, bet tai nėra greičiausias kelias. Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose labai lengva reklamuotis socialiniuose tinkluose, skelbti įrašus apie save „Facebook“ grupėse, nes žmonės neišsiskiria su savo telefonais. Saloje situacija visiškai kitokia: socialiniai tinklai nėra tinkama platforma ieškoti savo klientų rato, nes daugelis paprasčiausiai nėra aktyvūs internetinėje erdvėje. Mano klientai – vietiniai, jie gyvena saulėtoje Graikijoje ir „Facebook“ jiems nė motais.
Šiek tiek trukdo ir iškreiptas gydomosios terapijos suvokimas. Kanadoje tai suvokiama kaip medicininės procedūros, specialistai laikomi gydytojais. Graikijoje nėra jokio reguliavimo. Kai kurie palanko savaitės trukmės masažo kursus ir vadina save kūno terapeutais, siūlo klientams mokamas paslaugas. Būtent dėl to graikai sunkiai prisileidžia tokius „specialistus“, bijo artimo fizinio kontakto, abejoja profesionalumu. Nėra tinkamo reguliavimo, stebėjimo, licencijų tikrinimo.
Be to, graikams sunku įrodyti, kad jie verti įvairių masažų, kūno terapijų. Kefaloniečiai – taupūs žmonės, mažai sau leidžia, bet tie, kurie manimi patiki, nesigaili. Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus yra to vertas ir masažai nėra tik privilegijuotiems.
Neseniai pas mane apsilankė viena vietinė moteris, kuri visiškai negalėjo pajudinti rankos, jausdavo nuolatinį skausmą, labai kentėjo. Kai aš jai pasakiau, kad po kelių seansų mes galime šią problemą sutvarkyti, ji negalėjo patikėti. Po trijų apsilankymų ji jau galėjo laisvai pajudinti savo ranką ir tapo visiškai sveika. Moteriai mano paslaugų nebereikėjo, bet ji griežtai pasakė, jog lankysis kas savaitę. Taip ir susikuriu savo klientų ratą Kefalonijoje.
– Minėjote, kad jūsų klientai – daugiausiai vietiniai žmonės. Dauguma salos gyventojų koncentruojasi į turizmą, kodėl pasukote kitokiu keliu?
– Per šiuos metus būdama Kefalonijoje supratau, kad sala labai daug ką siūlo turistams, bet visiškai nesirūpina vietinių žmonių gyvenimu. Žmonės klausia, kur vyksta jogos užsiėmimai, meditacijos, bet ramių, neturistinių užsiėmimų čia niekas neorganizuoja, nors paklausa tikrai yra. Todėl ateityje Kefalonijos sotinėje norėčiau atidaryti kliniką: joje turėtų būti mano kabinetas, maža parduotuvėlė ir patalpos, skirtos bendriesiems užsiėmimams (jogai ir meditacijoms).
– Papasakokite plačiau, ką jūs siūlote savo klientams?
– Aš atlieku įvairią terapiją rankomis: tai yra masažai, osteopatinis, kvantinis gydimas, kineziterapija, pėdų refleksoterapija, ortobionomija. Dirbdama derinu tiek įgytas žinias, tiek intuityvumą, skaitau žmogaus kūną ir seanso metu suteikiu tai, ko pacientui labiausiai tą akimirką reikia. Savo veiklą galėčiau pavadinti taikos nešimu pasauliui, nes po seanso kiekvienas žmogus pasijunta geriau. Daugybę kartų aš masažavau žmones, kurie ant stalo gulėjo labai nelaimingi, pikti, nepatenkinti. Perskaičiusi jų kūną pamatau didžiulį susikaustymą ir baimę. Mano tikslas – panaikinti tą kančią, dirbant ir su kūnu, ir su žmogaus siela, emociniu pasauliu.
Šioje srityje specialistas privalo būti empatiškas ir jautrus – nežinau, ar to įmanoma išmokti. Reikia nebranginti savo laiko ir skirti jį pacientui. Būtina jį išklausyti ir įsiklausyti, kad ir kiek tai truktų. Terapiją aš pradedu nuo pėdų: atliekų refleksaciją, kurios metu tyrinėju pėdų taškus. Pėdos parodo, kurios kūno vietos, organai yra išsibalansavę. Nuo pėdos įsitempimo aš galiu pasakyti, ar pacientas yra suirzęs, ar dėl kažko jaudinasi, o galbūt bijo.
Dirbu su įvairiais klientais: pacientais, kuriuos kamuoja įvairūs kūno dalių skausmai, vėžiu sergančiaisiais, sportininkais, senjorais ir netgi visai jaunais karjeristais, kurie kiaurą dieną sėdi prie kompiuterio.
– O koks jūsų santykis su pacientais?
– Egzistuoja šioks toks dvilypumas. Kartais pacientai tampa draugais, bet tai nėra gerai. Jeigu vertintumėme iš profesinės pusės, draugai yra viena, o pacientai – kas kita. Visgi aš dirbu šioje srityje keturiolika metų, per kuriuos užmezgiau ilgalaikes pažintis. Matau tuos žmonės visokiose situacijose: susituokusius, išsiskyrusius, susilaukusius vaikų. Matau, kaip turėjęs šeimą heteroseksualas virsta homoseksualu ir apsigyvena su partneriu. Masažuoju juos sveikus ir būnu su jais, kai jie suserga vėžiu, o kartais išgirstu ir apie mirtį. Nori to ar ne, tie žmonės tampa artimi.
Emociškai sunkiausia yra dirbti su pacientais, kurie serga vėžiu ar kitomis sunkiomis ligomis. Dalis mano pacientų išgyveno, kita dalis, deja, ne. Tai ištverti man yra iššūkis. Bet aš tikiu, kad kiekvienas žmogus nešasi savąją patirtį. Jų likimo nesu pajėgi pakeisti, galiu tik padėti.
– Kaip šią veiklą apskritai atradote? Visada svajojote dirbti tokį darbą ir padėti žmonėms?
– Ji mane atrado, aš to nesirinkau. Kai gimiau, mano tėvas norėjo pavadinti mane Adrian – savo motinos garbei, mano mama norėjo suteikti Elenos vardą – jos sesers, kuri negalėjo turėti vaikų, garbei, todėl mane pavadino Elena Adrian. Baigusi vidurinę užpildžiau dokumentus stoti į universitetą kaip Elena Fokus, visi mano draugai gavo atsakymus, o aš – nieko. Paskambinau į universitetą išsiaiškinti, kas nutiko. Man pasakė, kad negavo patvirtinimo iš mokyklos, jog aš ją baigiau. Susisiekusi su mokykla sužinojau, kad visus mokymosi metus buvau užregistruota kaip Adriana. Kol tai išsiaiškinau, visų programų vietos universitetuose jau buvo užimtos. Kadangi mano mama buvo mokytoja, jai itin rūpėjo, kad aš stočiau į universitetą. Masažo terapija buvo vienintelė programa, kurioje dar buvo vietos. Taip aš atsidūriau šioje srityje.
– O kas jums svarbiausia jūsų darbe ir gyvenime?
– Laimė. Kai pamatau, kad mano klientas nuo masažo stalo nulipa dešimt metų jaunesnis ir jaučiasi puikiai, tai man teikia didžiausią pasitenkinimą. Dažnai girdžiu, kad po seanso žmonės tampa laimingesni, todėl norėčiau, jog tai nesikeistų. Priimu šiuos žodžius tarsi dovaną.
Kitas svarbus dalykas – meilė. Aš myliu kiekvieną. Manau, kad gebu matyti žmogaus sielą. Prisimenu pažinties su Niko pradžią: tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Aš tiesiog pamačiau jo sielą ir įsimylėjau. Būtent dėl jo trejus metus kariavau su savo šeima. Niko nebuvo svajonių partneris: neišsilavinęs ir gero darbo neturintis albanietis, bet visi šie dalykai man buvo nė motais, nes aš pamilau jo sielą. Šiandien aš suprantu, jog neklydau: jis kaip niekas kitas mane palaiko, skatina, myli. Aš dirbu, o jis lieka namie su vaikais. Galbūt tai nėra visiškai tradiciška, įprasta žmonėms, bet tai mums kuo puikiausiai tinka. Aš galiu daryti tai, kas man kelia aistrą, didžiulį pasitenkinimą, teikia man laimę, o jis prižiūri mūsų vaikus taip, kaip niekas kitas jų neprižiūrėtų.
– Kokios jūsų vyro ateities ambicijos, svajonės? Vaikai netruks užaugti.
– Mano vyras užaugo Albanijos kalnuose. Jis labai daug išmano apie gyvūnus, jų auginimą, agrikultūrą, nes tuo vertėsi jo šeima. Niko paliko Albaniją, kai jam buvo penkiolika, ir, kaip ir dauguma, per kalnus nuėjo pėsčiomis į Graikiją. Graikijoje jis dirbo įvairius nekvalifikuotus darbus, visgi dabar jis jaučia vidinį norą turėti išsilavinimą. Niko mato, kiek mano diplomas yra vertas – aš galiu dirbti bet kada ir bet kur. Jis nori eiti į mokyklą, trokšta studijuoti universitete. Manau, kad šias ambicijas jis įgyvendins. Mano vyras – labai protingas, imlus, puikiai išmano graikų, anglų ir albanų kalbas. Tikiu, kad vieną dieną jis išpildys savo svajonę ir taps laivų mechaniku.
– Dabar apsigyvenusi Kefalonijoje galbūt bandysite į šią salą vėl suburti savo šeimą?
– Tėvai pasiliko Kanadoje. Dabar ten visi jų artimieji. Lokalumas – tipinis graikų bruožas. Žinoma, jie nėra laimingi, jog mes Kefalonijoje, bet aš negaliu gyventi Kanadoje vien tam, kad jiems būtų gerai. Aš turiu pati kurti savo laimę, kuri, tikiuosi, yra Kefalonijoje.
Ir savo vaikams trokštu suteikti galimybę keliauti bei gyventi ten, kur jie nori. Mokau juos kalbų, lavinu. Mes du kartus per metus keliaujame į Albaniją, nuolat skraidome į Kanadą, mano vaikai mėgsta lėktuvus, mėgsta keliauti. Mano tikslas – užauginti jiems tinkamus sparnus.
