„Kapitono Granto vaikai“ (III): ką veikti užklupus štiliui? Maudytis Atlante!

Ekspedicijos „Kapitono Granto vaikai“ pirmojo etapo dalyvių kelionei persiritus į antrą pusę, keliautojai pradėjo jausti nostalgiją namams. Jų svajonės žemiškos – mėsainiai, braškės su pienu, kava. Galvoje vien valgis, nes laive baigiasi ne tik maisto, bet ir vandens atsargos.
Kapitonas Darius Vinkevičius
Kapitonas Darius Vinkevičius / Aurelijaus Šaltenio nuotr.

Kaip užbaigti kelionę su minimaliais patogumais? Apie tai ir kitus išbandymus antrajame įraše kalba vienintelė šio etapo dalyvė moteris – Kristina Mažeikytė.

11 para, 2014 12 06. Dienos slenka vienodai, bet stebėtinai greitai. Rutina tokia pati, kaip pastarosiomis dienomis – knyga, filmas, šachmatai, kortos, kauliukai, vachta... Pietums vėl patiekalas su žuvimi. Galėtume daugiau jau nieko nebepagauti. 

12 para, 2014 12 07. Apie pietus sutikome nepaprastai gražią škuną – vieniša visas bures išsikėlusi jachta skrodžia vandenyną. Pasirodo, tai mūsų artimi kaimynai suomiai, kaip ir mes plaukiantys į Karibus. 

Karšta. Jėga! Kelionės pradžioje nebuvo nieko panašaus. Spėliojame, kada pasieksime tikslą. Darome savo spėjimus. Pats optimistiškiausias – po aštuonių dienų. Pažiūrėsime, ar pavyks...

13 para, 2014 12 08. Kapitonas informavo, kad dujos ir vanduo bakuose baigiasi, todėl nuo šiol reikės taupyti. Kai kurie vandenį naudoja tik dantims valytis ir rankoms plautis. Kyla minčių, kurio iš šitų veiksmų reiks atsisakyti, jei vandens dar sumažės?

Aurelijaus Šaltenio nuotr./Pirmajame etape plaukė 8 lietuviai
Aurelijaus Šaltenio nuotr./Pirmajame etape plaukė 8 lietuviai

Šiandien visi kažkokie tylesni. Jaučiasi bendras nuovargis. Aivarą nuskutome „pirmu numeriu“. Tokio plano nebuvo, bet Aurelijaus kreivų rankų dėka numatyta šukuosena nepavyko, tad teko imtis radikalių priemonių.

Įplaukėme į Sargaso jūrą. Aplink laivą plūduriuoja žolių kilimai. Keičiame halsą ir pradėsime kilti vakarų šiaurės vakarų kryptimi.

Dvi savaitės ant vandens – užuodžiame finišą

14 para, 2014-12-09. Šiandien suėjp dvi savaitės nuo mūsų kelionės pradžios. Naktį pasiekėme du trečdalius kelio. Liko mažiau nei 900 jūrmylių. Sakytume – vieni niekai. Kaip keturis kartus nuplaukti į Gotlandą ir atgal. 

Tekant saulei vėjas sustiprėja iki 27 mazgų. Laivas įsitempia ir šoka pirmyn. Buriuoti vienas malonumas. Rungiamės su laivu: ar vairuojant jį išlaikysiu kurse, ar jis užkils į vėją. Karibai nenumaldomai artėja.

15 para, 2014 12 10. Vachtoje sunkiausia yra pirma vairavimo valanda. Jei nėra veiksmo – škvaliuko, linksmosios audrelės, laivų aplinkui, halso keitimo – tai laikas slenka labai lėtai.

Tuomet žinai, kad dar teks vairuoti ir vairuoti. Po valandos ir penkiolikos minučių situacija gerėja, nes pasieki vairavimo pusiaukelę. Dar po penkiolikos minučių lieka tik valanda iki vachtos pabaigos. O ten jau, žiūrėk, ir vachtos pabaiga čia pat. Su malonumu perleidi šturvalą kitam įgulos nariui. Puikus jausmas – iki kitos vachtos net dešimt valandų.

Dienos pasiūlymas – prieiti prie vairuojančio laivą ir paprašyti duoti pavairuoti. 

16 para, 2014 12 11. Laive baigėsi kava ir cukrus. Labai labai blogai. Atradome cukraus pudros – tiks...

Šiandien visi kalba apie maistą, kas ko norėtų, apie ką svajoja. Aistis svajoja apie kepsnį (jis maistą net naktimis sapnuoja), Aivaras „išsilydė“ paminėjus mėsainį su šaltu alumi, Kristina svajoja apie austres su šampanu, amžinai alkanas Dima sako, kad grįžęs namo valgys viską, o dabar norėtų bandelės su pienu. Darius norėtų trintų braškių su cukrumi batonu ir pienu (kas čia jiems darosi su tuo pienu), Aurelijus mielai suvalgytų kruasaną su balinta kava ir ledų. 

Dienos patarlė: „Neperplaukęs Atlanto, nesakyk op“.

Aurelijaus Šaltenio nuotr./Kelionės akimirka
Aurelijaus Šaltenio nuotr./Kelionės akimirka

Prieš finišą patyrėme štilį, išmokiusį laukti

17 para, 2014 12 12. Vis dar plaukiam... Trečią parą iš eilės nuplaukiam po 147 jūrmyles vakarų link. Rezultatas labai geras.

18 para, 2014 12 13. Jau manėme, kad štilio (nurimusio vėjo) negausime. Kur gi tau... Ta proga pavyko įtikinti kapitoną leisti įgulai išsimaudyti Atlante! Jam tai trečias Atlantas ir tik pirmos maudynės jame. Ir kapitonui bus kažkas naujo jo atlantinėse kelionėse.

Štilis yra nepaprastas išbandymas. Ypač jei tu visada viską esi pratęs kontroliuoti. Supranti, kad gali jungti variklį ir iš karto judėti savo tikslo link. Tačiau iki to mygtuko paspaudimo tenka iškęsti labai daug. 

O štilis yra nepaprastas išbandymas. Ypač jei tu visada viską esi pratęs kontroliuoti. Supranti, kad gali jungti variklį ir iš karto judėti savo tikslo link. Tačiau iki to mygtuko paspaudimo tenka iškęsti labai daug.

Buriavimas yra laukimas. Laukimas vėjo, geros bangos, srovės, tinkamos burės.

Visada skubančiam ir sprendžiančiam, kontroliuojančiam žmogui tai yra nepakeliama.

Supranti, kad tavo viduje grumiasi tas, kuris yra buriuotojas, ar bent jau siekia juo būti, ir tas kitas, kontroliuojantis, valdantis, sprendžiantis. Iki kranto jau netoli, tačiau kapitono sprendimas jungti variklį ateina dar labai negreit.

Toliau mus plukdo „Volvo“ variklis. Nėra vėjo, todėl siaubingai karšta. Labiausiai kepa vairuojantieji, nes jie dvi su puse valandos be paliovos priima saulės vonias.

19 para, 2014-12-14. Krentančios žvaigždės. Visą kelionę jos lydi mus, bet šiąnakt jų yra tokia gausybė, kad net pametam skaičių. O labiausiai neįtikėtina yra tai, kad kai kurios jų atrodo krinta visai šalia.

Eksperimentai virtuvėje: kaip pasigaminti maistą ant aromatinių žvakių?

Ryte užpūtė vėjelis. Kryptis labai keista – pietvakariai, bet mums labai tinkama. Po dvidešimties valandų plaukimo su motoru keliame bures. 

Laive baigėsi dujos. Pietums Laurynas gamina ryžių košę, puodą kaitindamas ant aromatinių žvakių (įdomu, ko dar yra laive:)). Maisto gamyba trunka tris valandas. Greičiausiai tai paskutinis mūsų karštas maistas iki kol pasieksime krantą.

Aurelijaus Šaltenio nuotr./Aromatinės žvakės, ant kurių teko gaminti valgį
Aurelijaus Šaltenio nuotr./Aromatinės žvakės, ant kurių teko gaminti valgį

20 para, 2014 12 15. „Pažiūrėk, gal matosi žemė?“ – pasakė kapitonas Dimai, kuris ruošėsi į vachtą. „Matosi“, – atsakė Dima iškišęs galvą iš kajutkompanijos ir apsidairęs.

Ir tikrai, horizonte matėsi iš vandenyno iškilusi uola – La Desirade sala. Iki jos tuo metu buvo apie trisdešimt jūrmylių. Praėjo šešios valandos ir dabar mes plaukiame kaip tik pro ją. Išsilaipinti planuojame Iles Des Saintes (Šventųjų) salose, Gvadelupėje, bet tai įvyks po kokių aštuonių valandų, patekėjus saulei.

Per tas aštuonias valandas dar sugebėjome užplaukti ant tinklų, kurie apsivyniojo apie sraigtą. Laivą iš jų vadavome peiliu, pradžioje iš jų išlaisvinę laivą, o paskui, nuplaukę į saugesnę vietą, ir sraigtą.

Visa kelionė truko 20 dienų 9 valandas ir 20 minučių. Prisišvartavę Iles Des Saintes saloje galėjome pasakyti: „Šitas „Everestas“ įveikiamas“!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų