Pirmąjį straipsnį apie kelionę po Karaliaučiaus kraštą dviračiu, rasite čia.
Savo sprendimą motyvavo tuo, kad Lietuva pati tik pradėjo atsigauti po karo ir nustekentas Karaliaučius jai būtų buvęs našta.
Vien Karaliaučiaus miestui po karo reikėjo bent 200 tūkstančių gyventojų, kad normaliai galėtų funkcionuoti neužšąlantis uostas. Tuometinei Lietuvai tiek gyventojų išvežti būtų buvusi per didelė prabanga.
Juk reikėjo lietuviais „apgyvendinti“ ir Klaipėdą, ir Vilnių, taip pat „užpildyti“ ištremtų lietuvių vietas.
Nežinia, kuo A.Sniečkaus sprendimas iš tikrųjų buvo pagrįstas, tačiau, mano subjektyvia nuomone, žvelgiant į šių dienų realijas, jis nebuvo prastas. Priešingu atveju dabar mes turėtume savo Krymą ar Padniestrę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Padniestrė: pažintis su neegzistuojančia valstybe
Ši istorija jau seniai visiems žinoma, tačiau yra ir dar viena nemažiau intriguojanti. Byrant Sovietų Sąjungai jos vadovai slapta pasiūlė vokiečiams išsipirkti Karaliaučiaus sritį.
Vokiečiai atsisakė, o pasklidęs gandas sukėlė nemažą įtampą tarp srities gyventojų. Galėjo neatsisakyti, būtume dabar turėję tvarkingą kaimynę.
Oficialiais duomenimis, Karaliaučiaus krašte gyvena apie dešimt tūkstančių lietuvių. Sakoma, kad čia skaičiuojami tik tie, kurie dar moka kalbėti lietuviškai.
Pirmasis įspūdis – akis badanti tuštuma
Įvažiavę į Karaliaučiaus kraštą, nesirenkame tiesaus kelio į Gumbinę, o sukame į rytus, pro miškus Tolminkiemio link. Pirmasis įspūdis yra tuštuma.
Net ir dauguma laukų tušti, nedirbami. Ne pagrindiniai keliai vaiduokliški, siauri, automobilių beveik nėra. Tuštuma, kiek akys užmato.
Kaip žinia, Karaliaučiaus krašte gyvena apie milijoną gyventojų, pusė – pačiame Karaliaučiuje, dar didelė dalis yra įsikūrusi aplink miestą. Likusiai srities daliai lieka daug ploto ir mažai gyventojų.
Ypač tai matyti rytinėje srities dalyje, kurioje mes ir keliaujame. Lietuvoje įprasta važiuojant keliu bent tolumoje įžiūrėti vienkiemių stogus. O čia, atrodo, kad žmonės kuriasi tik miesteliuose ir kaimuose.
Net ir dauguma laukų tušti, nedirbami. Ne pagrindiniai keliai vaiduokliški, siauri, automobilių beveik nėra. Tuštuma, kiek akys užmato.
Šioje teritorija driekiasi Romintos giria. Anksčiau joje mėgdavo medžioti kunigaikščiai ir valstybių vadovai. Asfaltuotas kelias trunka tik porą kilometrų, turime iš jo pasukti ir iki Romintos (Krasnolesje) kaimo minti išdaužytu žvyrkeliu.
Jausmas toks, kad vokiečiams išėjus, į jų vietą atsikraustę naujakuriai rusai nieko nebetvarkė. Keliukas gamtos sąlygų paverstas į sunkiai pravažiuojamą pliurzą, balose taškosi antys ir žąsys. Kaimiečiai žiūri į dviratininkus išsprogdinę akis.
Atminame iki Tolminkiemio – Kristijono Donelaičio gyvenimo vietos. Nuo 1743 m. iki pat mirties mūsų poetas dirbo Tolminkiemio bažnyčios kunigu.
Mažame parkelyje stovi bažnyčia ir memorialinis akmuo poetui atminti. Bažnyčioje įkurtas K.Donelaičio memorialinis muziejus. Ji buvo atstatyta ir restauruota sovietinės Lietuvos lėšomis.
Girdėjau, kad pastaraisiais metais rusų stačiatikių bažnyčia stengiasi pasiekti, kad K.Donelaičio bažnyčią galėtų naudoti savo reikmėms. Tikras rusiškas stebuklas, kad iki šiol ji dar nenusavinta.
Girdėjau, kad pastaraisiais metais rusų stačiatikių bažnyčia stengiasi pasiekti, kad K.Donelaičio bažnyčią galėtų naudoti savo reikmėms. Tikras rusiškas stebuklas, kad iki šiol ji dar nenusavinta.
Deja, žmonės, žadėję atrakinti bažnyčią, mūsų nebelaukia, nes vėluojame pusantros valandos. Nesitikėjome tiek sugaišti pasienyje.
Tad pasitenkiname pavaikščioję aplink bažnyčią ir nusifotografavę prie memorialinio akmens.
Gaila K.Donelaičio, mažai kas jį aplanko dėl brangių vizų. Kita vertus, jis turbūt geriau jautėsi nei kiti lietuviai, kai gyvas buvo. Rytinė Rytprūsių dalis nebuvo turtinga, bet ji visada laikėsi geriau, nei caro prispausta Lietuva.
Buvo ir labiau išsimokslinusi, ir turtingesnė kultūra. Už gėrį reikia mokėti, jei ne gyvenant, tai po mirties.
Prie bažnyčios sutinkame du pagyvenusius bedūsaujančius vokiečius, atvažiavusius pasižiūrėti į savo buvusius namus. Atvažiuoti atvažiavo, bet nieko nepamatė, jų namai seniai sugriauti ir sulyginti su žeme.
Pabendraujame, padūsauju kartu iš solidarumo. Pasėdžiu ant suolelio, parymau.
Pats Tolminkiemio kaimas – tai savo nykuma depresiją keliantis reikalas. Visą laiką neapleidžia jausmas: važiuojam greičiau iš čia.
Kaimų pavadinimai išduoda visus istorijos vingius
Kitas kaimas mūsų kelyje yra Miliūnai (Iljušino). Vis dar stebiuosi baisiais rusiškais pavadinimais. Girdėjau, kad po karo, skubos tvarka rusinant kraštą, dėl fantazijos stygiaus ne vienam kaimui buvo duoti tie patys pavadinimai, kuriuos po to būdavo sunku atsekti, ne tik paprastiems žmonėms, bet ir pavadinimų sumanytojams.
Stotelėje maršrutinis autobusas išleidžia kelias jaunas merginas, kurios akivaizdžiai smalsiai stebi vyrus dviratininkus ir tiesiog prašosi pakalbinamos.
Miliūnuose dalis grupės šturmuoja sovietinę kaimo parduotuvę, kiti fotografuojasi karių kapinėse, kurios yra ant kiekvieno kampo.
Daugumoje kaimų stovi didesni ar mažesni sovietinių karių paminklai. Kai kur stovi tikri gigantai ir tai būna vienintelis kaimo traukos objektas.
Stotelėje maršrutinis autobusas išleidžia kelias jaunas merginas, kurios akivaizdžiai smalsiai stebi vyrus dviratininkus ir tiesiog prašosi pakalbinamos.
Sako, kad jų kaime visi normalūs vyrai išvykę ieškoti laimės į Karaliaučių, Maskvą ar Peterburgą, o likę visiški girtuokliai ir veltėdžiai. Neslepia, kad pačios puoselėja svajones ištrūkti iš kaimo.
Miliūnuose neužsibūname, toliau miname į Stalupėnus. Dabar rusai yra suteikę Stalupėnams garbę vadintis Sovietų Sąjungos didvyrio pulkininko Nesterovo vardu.
Beje, Stalupėnų pavadinimas dėl savo perdėm aiškios lietuviškos kilmės netiko ir naciams. Kur patiks, jei net miestelio herbe aiškiai pavaizduotas stalas.
1938 m. naciai nebe apsikentė ir pervadino miestelį į Ebenrode. Neilgai tuo pasidžiaugė. Po kelių metų naciams jau buvo visiškai nesvarbu, koks yra miestelio pavadinimas. Keista, kad iki šiol Stalupėnų herbo niekas nepasivargino pakeisti.
Iki 1710 m. dauguma miesto gyventojų buvo lietuvninkai. Jame 1740 – 1743 m. mokytojavo ir K.Donelaitis. Kai lankiausi šiame miestelyje prieš kelis metus, jo gatvės buvo tokios, kad net tik automobilio ratą, bet ir koją galima buvo palikti keliolikos centimetrų duobėje.
Tačiau dabar pagrindinė miesto gatvė išlieta naujai, puikios kokybės. Tai yra pasienio miestas, todėl rusai tokius ėmėsi tvarkyti, kad būtų geresnis įspūdis įvažiuojant į kraštą.
Ne pasienyje esančių miesto gatvės iki šiol toli gražu ne tokios puikios kokybės.
Stalupėnų miestelis tuščias, žmonių vienetai. Šturmuojame sovietinio stiliaus kavinukę.
Pardavėja neapsidžiaugia, bet bent jau aptarnauja ir turi puikią progą atsikratyti seno šlamšto, nes imame viską. Tiesą sakant, kai kurių patiekalų neduočiau net savo uošvei, jei tokią turėčiau.
Pardavėja neapsidžiaugia, bet bent jau aptarnauja ir turi puikią progą atsikratyti seno šlamšto, nes imame viską. Tiesą sakant, kai kurių patiekalų neduočiau net savo uošvei, jei tokią turėčiau.
Šalia esančios siuvyklos „Merkys“ darbuotojai leidžia visiems pasinaudoti jų tualetu, nes kavinėje neveikia.
Oras vėl pastebimai subjuro. Nors lietus ir nustojo, tačiau yra bjauriai šalta ir apsiniaukę. Ir tai vadinasi vasara...
Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, žygiui pasibaigus, orai drastiškai atšilo ir atėjo tikra vasara. Tačiau kol kas jaučiuosi visišku našlaičiu ir labai noriu namo. Bet nuo Lietuvos mes tolstam.
Išvažiuojame iš Stalupėnų ir judame į šiaurę link Pilkalnio (Dobrovolsk). Ir vėl tuščias vaiduokliškas, temstantis kelias.
Tęsinys – kitame straipsnyje.
