Didžiausia tikimybė, kad lietuviškas gintaras, kurio papuošalai pardavinėjami turistams Palangoje ar Pilies gatvėje iš yra iškastas Rusijoje. Tikrasis gintarinis Baltijos pajūris iš tikrųjų yra ne pas mus, o pas kaimynus Karaliaučiuje.
Tokios mintys sukasi galvoje minant iš Kranto Lietuvos link rusiškąja Kuršių nerija. Minu ir jaučiuosi esantis pačiam tikriausiam gintariniam pajūryje.
Žinia, dar prieš karą, Hitleris iš Lietuvos atėmė visą Klaipėdos kraštą. Kuršių nerijos neaplenkė karo baisumai, tačiau ji nukentėjo mažiau nei likusi Karaliaučiaus sritis.
Joje nebuvo daug gyventojų, o ir jų dauguma spėjo pasitraukti į Reichą artėjant frontui.
Prie Rytprūsių artėjant rusams, Kuršių nerija buvo vienintelis kelias Klaipėdos gyventojams pabėgti į Vokietiją, kuriuo jie sėkmingai ir naudojosi. Kai rusai užėmė miestą, Klaipėda jau buvo beveik ištuštėjusi.
Pedalus minti rusų Kuršių nerijoje nėra taip malonu, kaip pas mus. Pirmiausia todėl, kad nėra dviračių takų ir minti tenka ne geriausios kokybės pagrindiniu keliu, neturinčiu kelkraščio.
Automobilių gana nemažai, todėl atsipalaidavus nepaminsi. Suprantama, juk rusams nereikia keltis keltu, jie tik susimoka ekologinį mokestį ir važiuoja į pusiasalį.
Beje, po karo lietuviai pretendavo į visą Kuršių nerijos teritoriją iki pat kranto, motyvuodami geresniu parko administravimu, bet šio prašymo sovietų valdininkai nepatenkino.
Skirtumas tarp mūsų ir rusų Kuršių nerijos yra akivaizdus. Lietuvoje viskas išpuoselėta ir pritaikyta turizmui, o ten atvirkščiai. Nėra sutvarkytų takelių, vedančių prie jūros, jau nekalbant apie dviračių takus.
Daug kur apskritai yra aptvertos, paprastam žmogui neprieinamos teritorijos prie Kuršių marių kranto. Yra keli ganėtinai netvarkingi kaimai – Šarkuva (Lesnoje), Rasytė (Rybačij) ir Pilkopa (Morskoje).
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad rusai juos tvarko, tačiau, matyt, pagal rusišką supratimą. Čia kitaip, nes jaučiasi tarsi kažkokia labiau laukinė ir žmogaus neliesta gamta, ypač tolstant nuo Kranto kurorto.
TAIP PAT SKAITYKITE: Karaliaučiaus kraštas: jaukūs Kuršmarių keliukai ir karališkas Kranto kurortas
Minant tolyn nuo Karaliaučiaus staigiai mažėja automobilių ir vis labiau užvaldo tyla. Nuo Rasytės iki pasienio apskritai automobilių lieka vienas kitas.
Prie jūros gali neišvysti nė vieno žmogaus horizonte į abi puses. Stovi kelios sovietinės poilsio bazės prie Kuršių marių kranto, tačiau pašaliniai ten nėra pageidaujami.
Ties Šarkuvos kaimu yra siauriausia Kuršių nerijos vieta – 350 m. Ieškojome jos, tačiau taip ir nesupratome – radome ar ne, nes jokių tai žyminčių ženklinimų nematėme.
Rasytė – didžiausias, bet tylutėlis kaimas Kuršių nerijoje. Turi nesugriautą liuteronų bažnyčią, daug rytprūsiškų namų ir kelis sovietinius pastatus, bjaurojančius rytprūsišką palikimą. Tačiau, kaip ir visur, čia viešpatauja netvarka. Turistų džiaugsmui yra keli moteliai vokiškais pavadinimais.
Rasytėje yra biologinė stotis, kurioje atliekami ornitologiniai tyrimai. Tai pirmoji pasaulyje ornitologinė stotis, kurioje buvo žieduojami paukščiai.
Dar įdomu tai, kad Neringos herbe, susidedančiame iš šešių Kuršių nerijos gyvenviečių vėtrungių, buvo pavaizduota ir Rasytės vėtrungė (greta Nidos, Juodkrantės, Nidos Purvynės, Preilos ir Pervalkos vėtrungių).
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Rasytės vėtrungė Nidos herbe buvo pakeista į baltą tuščią vėtrungę, kuri simbolizuoja užpustytą Karvaičių kaimą ir kartu visus kitus smėlio kopų užverstus Kuršių nerijos kaimus.
Mūsų nakvynė numatyta pievelėje prie purvino Čaikos ežerėlio šalia Rasytės. Bet aplink jį sukosi tokie uodų spiečiai, kad net giedrą dangų užtemdė. Būti jų maistu nesinorėjo, tad organizatoriai už kelis rublius įkalbėjo kažkokios poilsiavietės sargą leisti statytis palapines kopose.
Prie jūros pūtė stiprus vėjas, nuo kurio net kopos nesugebėjo paslėpti. Nuogąstavau, kad jis gali nupūsti ne tik Tilžės plėvelę, bet ir palapinę su visais mumis. Tą vakarą jūra buvo labai audringa.
Aplink sukosi tokie uodų spiečiai, kad net giedrą dangų užtemdė. Būti jų maistu nesinorėjo, tad organizatoriai už kelis rublius įkalbėjo kažkokios poilsiavietės sargą leisti statytis palapines kopose.
Įsikūrus atsirado drąsuolių, pareiškusių, kad tuoj pat šoks maudytis, tačiau tik priėjus prie jūros drąsa ir patys drąsuoliai kažkur išgaravo.
Pamačiau juos tik ryte. Manau, kad, jei jie būtų ryžęsi maudytis tą naktį, greičiausiai būčiau jų daugiau nebematęs ne tik rytojaus dieną, bet ir apskritai niekada.
Miegas nebuvo ramus. Kartais atrodė, kad tuoj pakilsim į orą. Bet nebuvo taip blogai, tik sykį teko keltis tvirtinti vėjo nuplėštą plėvelę. Per dieną numynus 110 kilometrų nuovargis įveikė visus.
Nors, meteorologų duomenimis, Kuršių nerija mažiausiai per metus gauna lietaus, tačiau mes, žinoma, pataikėme ant momento, kada lijo.
Beje, jau sutemus į mūsų stovyklavietę užsuko rusų kareiviai pasiteirauti, ar žinome, kas mums gresia už nelegalų palapinių statymą kopose. Už kelis rublius šios informacijos kareiviai mums neatskleidė. Rusijoje viskas paprasta.
Sutemus į mūsų stovyklavietę užsuko rusų kareiviai pasiteirauti, ar žinome, kas mums gresia už nelegalų palapinių statymą kopose. Už kelis rublius šios informacijos kareiviai mums neatskleidė. Rusijoje viskas paprasta.
Iš ryto jūra tebebuvo audringa, bet diena išaušo saulėta ir graži. Nors kai kurie žygio dalyviai planavo maudynes ir poilsį, pasitarę galiausiai nutarėme išvažiuoti tuoj pat.
Tai buvo racionalus sprendimas, nes dar laukė Rusijos siena.
O be to, galima įsivaizduoti kiek būtų galvos skausmo, jei koks smarkuolis būtų sugalvojęs paskęsti šėlstančioje jūroje kažkur Rusijoje, kur nei gelbėtojų, nei apskritai žmonių nėra. Tik sargas girtas.
Prieš pat pasienį užsukome į Pilkopos kaimelį. Ta pati tuštuma ir netvarka, net gatvelės ne visos asfaltuotos.
Iki Nidos buvo likę gal keli kilometrai, tačiau toks didelis kontrastas. Nida atrodo tarsi pasakų šalis, lyginant su Pilkopa. O juk tai galėtų būti Rusijos Nida.
Šalia Pilkopos yra didelis kalnas, į kurį užlipus atsiveria fantastiškas vaizdas į kaimelį ir Kuršių marias. Tolumoje matyti ir Nida, ir plikosios kopos.
Tačiau šis grožis reikalauja aukos. Ant kalno tiek skaudžiai kandančių skruzdėlių, kad per jas net žemė banguoja. Norint nufotografuoti Kuršių marias, reikia pasitraukti nuo pušelių į saulės pasiekiamą vietą ant smėliuko.
O tas smėliukas net juda nuo skruzdėlių. Jos per kelias sekundes atsiduria ant bet kurios kūno vietos. Miriau iš juoko stebėdamas, kaip mūsiškiai bėga ant to smėliuko fotografuotis.
Iš paskutiniųjų atstovi kelias sekundes šypsodamiesi sukandę dantis, o po to klykdami ir kasydamiesi bėga po pušelėm ir krapšto skruzdėles iš visų kūno ertmių.
Iš paskutiniųjų atstovi kelias sekundes šypsodamiesi sukandę dantis, o po to klykdami ir kasydamiesi bėga po pušelėm ir krapšto skruzdėles iš visų kūno ertmių.
Tada vėl bėga fotografuotis, nes paaiškėja, kad išėjo negraži nuotrauka. Po to vėl krapšto skruzdėles.
Sieną kirtome greitai ir be skausmo. Iš karto pasijutome namuose: čia Nida, Lietuva, grožis tvarka ir švara. Taip malonu grįžti. Dalies dviratininkų laukė laivas per Kuršių marias, o mes atsiskyrėme ir mynėme toliau iki Klaipėdos, nes mano tikslas buvo kontrastų žemė – Karaliaučiaus sritis.
Atsisveikinome su fiziškai artima, tačiau tuo pačiu dvasiškai jau labai tolima kaimyne, mintyse žadėdami dar pasimatyti. Juk dar daug kas liko neaplankyta joje.
