Panama: mums egzotika – indėnai, jiems – šviesoforas
Panama mus pasitiko siaubinga netvarka. Drėgno klimato šalyje pelijantys pastatai neremontuojami, tad žalios sienos skęsta šiukšlėse. Tiesa, vietiniai prasitarė, jog viduje viskas gerokai tvarkingiau: prabangiose svetainėse stovi plazminiai televizoriai ir brangūs baldai.
Gatvėse chaosas dar didesnis – nėra kelio ženklų, negalioja eismo taisyklės. Kartą bandyta pastatyti šviesoforą, tačiau čia jis atliko skulptūros funkciją – greta jo vietiniai tik fotografavosi. Vieniems turistams gatvėse klaidžioti nepatariama, kadangi visos Karibų salos garsėja mafija, tad mums su miestu teko susipažinti sėdint patogiame taksi ir klausantis vairuotojo pasakojimo.
Kartą bandyta pastatyti šviesoforą, tačiau čia jis atliko skulptūros funkciją – greta jo vietiniai tik fotografavosi.
Nors Panamos miestas nesužavėjo, maloniai nustebino kelionė pas vietos indėnus. Įsikūrę atokioje saloje, kurią galima pasiekti tik motorine valtimi, panamiečiai gyvena pirmykščių žmonių sąlygomis – be elektros ir kanalizacijos.
Dauguma meistriškai įvaldę pynimo iš vytelių amatą, tačiau pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis – valstybės parama, už kurią senieji gyventojai įsipareigoja priimti turistus.
Mus pasitikę indėnai ne tik papasakojo apie savo buitį, bet ir pavaišino tradiciniu patiekalu – žuvimi ir keptais žaliais bananais, čia atstojančiais daržoves. Skonis buvo toks, kad, atrodo, galima pirštus apsilaižyti.
Baigus valgyti vietiniai parodė triuką, kaip nusiplauti riebalais išteptas rankas – tereikia į vandenį įmesti saujelę citrinmedžio lapų.
Majamis: dieną – Palanga, naktį – ryškiaspalvis Holivudas
Pakeliui į Meksiką paįvairinome kelionę ir palikusios lėtą Karibų ritmą porai dienų apsistojome šimtus kartų kino filmuose regėtame Majamyje. Dieną ramus uostas priminė J.Basanavičiaus gatvę Palangoje, tačiau naktį sužibo ryškiausiomis spalvomis.
Vos sutemus įjungiamos pastatus ir palmes apraizgiusios lemputės, iš kiekvieno restorano sklinda tranki muzika. Naktinis gyvenimas primena Holivudo juostas – prie klubų rikiuojasi eilės žmonių, o į vidų patenka tik tie, kurių vardas puikuojasi sąraše.
Apsilankymas keliuose baruose gerokai pakeitė populiarų stereotipą apie amerikiečių išvaizdą, kadangi dauguma atrodė tarsi nužengę nuo podiumo.
Meksikoje – majų palikimas ir niekada nesibaigianti tekila
Užnugaryje palikusios Holivudo šviesas, išplaukėme į paskutinę stotelę – Meksikos Kozumelio salą. Mūsų tikslas buvo aplankyti žymiuosius, jau beveik 2000 metų stūksančius majų šventyklų griuvėsius, kurie čia svarbūs tiek, kiek ir piramidės Egipte.
Ne mažiau nei prisilietimas prie išnykusios civilizacijos sužavėjo vietos paplūdimiai. Žydras vanduo ir į įvairiausių formų uolas besidaužančios bangos užbūrė akimirksniu, tad pasiėmus po taurę pinakolados ar margaritos beliko ištiesti kojas ir džiaugtis vienomis paskutinių kelionės akimirkų.
Nors norint patekti į visus saloje esančius paplūdimius tenka susimokėti, negaila nė vieno išleisto peso – juokavome, kad atradome rojų žemėje.
Paskutinioji turo stotelė svaigino tikrąja to žodžio prasme. Apsilankėme tekilos fabrike, kuriame mums ne tik papasakojo apie gamybos procesą, bet ir pavaišino meksikiečių taip mėgstamu, iš mėlynųjų agavų gaminamu gėrimu.
Tam, kad pajustume tikrąjį skonį, degustaciją pradėjome nuo prasčiausios ir užbaigėme geriausia rūšimi. Pasirodo, jog druska ir citrina ne telenovelių kūrėjų išgalvotas mitas, o svarbus tekilos vartojimo atributas.
Egzotinių kelionių specialistai – kelioniuakademija.lt