„Kodėl taip yra, kad apie tuos kraštus sužinome tik įvykstant masinėms žudynėms, o karui pasibaigus visiems nė motais, kas ten dedasi?“,- retoriškai klausė vilnietis Ignas Vosylius, mažiau nei prieš dvi savaites grįžęs iš futbolininko Didier Drogba tėvynės.
Važiavo su verslo reikalais
Į egzotišką, tačiau pilietinio karo nualintą Afrikos valstybę I. Vosylius iškeliavo verslo reikalais. „Kartu su didele telekomunikacijų bendrove Dramblio Kaulo Krante įgyvendiname inovacinį projektą, tad partneriai iš sostinės Abidžano pasikvietė mane vizitui“,- pasakojimą pradėjo vienos transporto stebėjimo įmonės padalinio vadovas.
I. Vosyliaus nuotr./Abidžano centre išdygę dangoraižiai |
Aplinkiniai stebėjosi Igno sprendimu skristi į DKK ir bandė atkalbėti vyrą nuo tokios kelionės. Vis dėlto smalsumas ir noras pamatyti, kaip šalis atsigauna po karo nugalėjo nerimą. „Mane DKK pasitiko vietiniai partneriai iš Abidžano, tad buvau saugiose rankose. Nors gyvenimas ten po truputi grįžta į savas vėžias, tačiau baltaodžių sostinės gatvėse nėra. Galbūt dėl to, kad daugelis vis dar mano, jog ten nesaugu“,- svarstė Ignas.
Karas ir padariniai
2010 metų lapkritį DKK įvyko prezidento rinkimai. Jau tuomet, dar neprasidėjus neramumams, daugelis užsienio keliautojų ir verslininkų buvo išsiųsta iš šalies. Prognozės pasitvirtino. Naujai išrinkto prezidento Alassane Ouattara šalininkai susikovė su valdžioje užsibuvusiu Laurentu Gbagbo bei jam pavaldžia armija. Tai buvo musulmonų ir katalikų, šiaurinės ir pietinės šalies dalių, labiau prancūzus palaikančių ir nusiteikusių prieš juos, turtingesnių ir skurdesnių, armijos ir civilių kova. O jei reiktų išsiaiškinti tikrąsias priežastis, tai nebūtų jau taip ir lengva. Bet kokiu atveju, per šį karą žuvo virš 2000 nekaltų piliečių.
I. Vosyliaus nuotr./Kareiviai patruliuoja visose sostinės gatvėse. |
„Liūdniausia, kad vietiniai gyventojai po kruvinų susirėmimų visiškai netiki ir naujuoju prezidentu. Dažniausias atsakymas tik toks: vis tiek blogiau nebus.“,- dabartines Abidžano gyventojų nuotaikas nupasakojo Ignas.
„Akivaizdžių karo randų mieste nesimato (ne bent patruliuojanti armija). Tai nebuvo toks pats karas kaip Irake ar Afganistane, čia nekrito bombos, nebuvo griaunami pastatai. Paprasčiausiai važiuodavo Gbagbo armija ir žudė esančius gatvėje, o susirėmimuose pagrindinis ginklas buvo mačetė. Prancūzų daliniams susitvarkius su žiauriuoju lyderiu, armija dar kelias savaites traukėsi iš sostinės į kaimynines valstybes, tokias kaip Liberija, pakeliui taip pat plėšdama ir žudydama žmones, tad žudymai iš tiesų pasibaigė tik gegužės pabaigoje.“,- situaciją tiksliau nupiešė I. Vosylius.
Labiausiai per šį karo laikotarpį nukentėjo DKK ekonomika. Kažkada buvusi viena turtingiausių Vakarų Afrikos valstybių, pagrindinė kakavos eksportuotoja pasaulyje, dabar DKK praranda savo pozicijas. Kelis mėnesiu dėl karo buvo įšaldytos visos sutartys, sustojus prekyba.
„Kiek girdėjau, jie vėl atnaujina savo kakavos eksportą. Ir tai paprastiems žmonėms daug geriau ne bet kokia nafta. Net gi yra sakoma: Nafta – valstybės, o kakava – žmonių. Jei DKK būtų turtingas naftos, visos pajamos nueitų valdžiai į kišenę, o štai iš kakavos gali užsidirbti kiekvienas žmogus kieme auginantis kakavmedį.“,- apie šalies ekonomikos atsigavimą pasakojo ten viešėjęs lietuvis.
Abidžano gatvės ir gyventojų sluoksniai
Vyras per savo viešnagę DKK suskirstė į keturis visuomenės sluoksnius. Viršūnėje įsitaisę labai turtingi gyventojai, kurie dar ankščiau susikrovė didelius turtus, įmonių savininkai, dabar nieko beveik nedirbantys, tik gaunantys pigių prekių iš užsienio ir parduodantys savo šalyje labai brangiai.
Antroji grupė labai turtingų. Jie uždirba maždaug 2 tūkst. litų per mėnesį, kas DKK yra milžiniški pinigai. Tokie žmonės Abidžane važinėja naujais automobiliais, daug pinigų palieka klubuose, pramogoms, bendrauja tik tarp saviškių.
Trečioji grupė – vidurinioji klasė. Turinti paprastą darbą, uždirbanti apie 400 litų per mėnesį ir gyvenanti normalų gyvenimą. „Tokie tarnautojai ar padavėjos vaikšto visada pasitempę, kostiumuoti ir jaučiasi pranašesni prieš daugumą.“,- apibūdino šią DKK piliečių grupę I. Vosylius.
Na ir ketvirtoj dalis gyventojų, anot lietuvio, sudaro apie pusę, o gal net ir daugiau šalies visuomenės. Tai vargingai gyvenantys piliečiai. Tokie miestiečiai pardavinėja gatvėje kiniškus daiktus ar užkandžius, gyvena lūšnynuose. „Net neįsivaizduoju kaip jie ten išgyvena“,- replikavo Ignas, užsiminus apie Abidžano lūšnynus.
I. Vosyliaus nuotr./Vaisių kioskeliai Abidžano gatvėse. |
„Aplankiau net keletą sostinės klubų. Daugelis jų pilnut pilnutėliai, nėra kur ir prisėsti. Turtingesnė dalis žmonių ten leidžia savo vakarus, geria daug alkoholinių gėrimų. Jei gali parodyti, kad turi daugiau pinigų, būtinai tai visais būdais ir padarys“,- apie Abidžano gyvenimą po karo pasakojo Ignas.
Kalbėdamas apie kainas, lietuvis davė alaus kainų pavyzdį. Importinis „Hainiken“ alus klube gali kainuoti apie dešimt litų, o vietinis – apie litą. Užsienio prekės apmokestintos labai dideliu importo mokesčių, todėl dažnai kainos būna ir dešimt kartų didesnės.
I. Vosyliaus nuotr./Popietė vietinio maisto restorane. |
Vis dėlto 6 milijonus gyventojų talpinantis miestas pilnas automobilių. „Tikrai nustebau išvydęs tokias spūstis. Juk importuotas automobilis čia taip pat labai brangus, o ir benzino kainos panašios kaip Europoje – apie 3,5 lito už litrą.“,- stebėjosi atvykėlis.
Pirmą kartą atkeliavus į Abidžaną nuostabą kelia ir dangoraižių kvartalas, už kurio ribų prasideda vienaukščių namukų jūros. „Na ir šiukšlės, šiukšlės ir dar kartą šiukšlės. Viskas yra metama po kojomis, o tokio dydžio mieste tai labai jaučiasi“.
Anot verslininko, DKK prireiks nemažai laiko išbristi iš pokario krizės. „Juo labiau, kad ateis naujos politinės srovės, bus bandoma įgyvendinti reformas, kurios palies žmones. Tai graži, šilta šalis ir tikrai kada nors galėtų tapti turistų lankomu centru, tačiau kol kas ten gyvenimas, o ypač vakariečiui, nesvetingas“,- išvadas po kelionės sudėliojo Ignas Vosylius.