Dabar Karosta yra Liepojos dalis, tačiau daug metų ji buvo uždaras ir atskiras miestas. Rusų caras Aleksandras III dar XIX a. pabaigoje ėmėsi jį statyti ir kurti Rusijos imperijos karinę bazę ir tvirtovę.
Karosta tam puikiai tiko, nes beveik iš visų pusių ją supo vanduo. Čia galėjo švartuotis rusų povandeniniai laivai. Sovietmečiu ši bazė taip pat tvirtai atliko savo funkcijas ir buvo pagrindinis sovietų karo laivyno atramos taškas.
Tai buvo visiškai autonominė kareivių gyvenama teritorija, nepriklausanti nuo Liepojos miesto. Ji turėjo savo elektrinę, vandentiekį, mokyklą ir netgi balandžių paštą. Paprastiems žmonės įžengti į Karostą buvo uždrausta.
Būtent savo šiurpumu, pilkumu ir panašumu į Sovietų Sąjungą Karosta garsėja ir šiandien.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai latviai atvėrė uždarą miestą visiems norintiems, žmonės gavo galimybę patirti neeilinius įspūdžius šioje šiurpioje teritorijoje.
Būtent savo šiurpumu, pilkumu ir panašumu į Sovietų Sąjungą Karosta garsėja ir šiandien.
Jaučiu silpnybę tokioms vietoms, todėl natūralu, kad būtent Karosta buvo esminis epizodas, dėl ko vykau į Liepoją.
Tiesa, reikia paminėti, kad vos atsiradusia galimybe patekti į Karostą pirmiausia pasinaudojo ne turistai, bet ne pats maloniausias Liepojos ir aplinkinių rajonų gyventojų kontingentas. Teko girdėti siaubo istorijų, kad atidarius Karostą į ištuštėjusius daugiabučius persikėlė gyventi žemiausių Liepojos socialinių sluoksnių atstovai ir pradėjo joje savo negerus darbelius.
Čia klestėjo nusikalstamumas ir narkomanija. Tuomet vykti į Karostą pažioplinėti nebuvo pats išmintingiausias sprendimas, nes tai buvo tiesiog pavojinga gyvybei. Daug namų stovėjo tušti ir apleisti.
Dabar viskas kitaip. Na, gal dar ne viskas, bet reikalai yra pagerėję. Rajonas buvo pradėtas valyti, dėl pigesnių būsto kainų ir sumažėjusio nusikalstamumo čia pradėjo keltis gyventi miestiečiai.
Anot vietinių, dabar kiek pavojingiau yra tik tam tikrose Karostos dalyse ar atskiruose daugiabučiuose, į kuriuos susikraustė nenorintys ar negalintys gyventi normalaus gyvenimo piliečiai. Visur kitur saugu – tiek gyventojams, tiek turistams.
Dieną ten tikrai galima jaustis saugiai. Dėl nakties – nežinau. Tačiau, kita vertus, naktį lauke ten nelabai yra ką veikti.
Kalėjimas, kurio niekada nebuvo
Žymiausias Karostos objektas, be abejo, yra garsusis Karostos kalėjimas. Iš tiesų kalėjimo čia niekada nebuvo. Tai buvo karinio miestelio kareivių perauklėjimo už karinius nusikaltimus bazė. Pirmame aukšte perauklėdavo karininkus, o antrajame – kareivius. Iš išvaizdos šis pastatas nuo kalėjimo mažai skiriasi, nes kameros tokios pat šiurpios kaip ir tikrame kalėjime.
Labiausiai nusistebėjau, kad paskutiniai nubaustieji kamerose savo įrašus paliko 1997 m. Vadinasi, jau atsikūrus nepriklausomai Latvijai šią bausmių vietą dar kelerius metus pagal paskirtį naudojo ir Latvijos kariuomenė.
Dabar tai turistinis objektas. Čia kasdien vykdomos valandos trukmės ekskursijos, kurios kainuoja 4,5 euro žmogui. Jos metu rodomos kameros ir pasakojama vietovės istorija. Taip pat galima užsisakyti realybės šou, vaidinimus ar netgi nakvynę kalėjime. Gidė pajuokavo, kad neradus nakvynės mieste, mielai prašom pas mus – už 15 eurų žmogui jums bus skirta lova kameroje. Gali būti, kad ir medinis gultas, jei to pageidausite. Pagal pageidavimą gali net užrakinti kameroje iki ryto. Pažadėjau pagalvoti apie tai.
Jei norite patirti daugiau nei tik ekskursiją po kalėjimą – atvažiuokite į Liepoją su didesne draugų kompanija. Didesnei nei dešimties žmonių grupei čia siūlomos kitokios atrakcijos.
Kiti įdomūs objektai Karostoje
Tačiau net ir pavieniams keliautojams Karostoje yra ką veikti. Baisių sovietinių kareivių gyventų daugiabučių kiemuose stovi didelė Šv. Nikolajaus cerkvė. Ji išsiskiria iš visos architektūrinės aplinkos, kas ją ir patį rajoną padaro dar labiau mistiškus. Sovietmečiu joje buvo kinas, sporto salė ir visas „raudonasis kampelis“.
Kitas žymus Karostos objektas yra Šiaurinis molas. Jis skirtas Liepojos uostui nuo audrų, vėjų ir bangų apsaugoti. Molo ilgis yra 1,8 km, tad norint nueiti iki galo, reikės normaliai pasivaikščioti. Nepamirškite, kad tą patį atstumą reikės pėdinti atgal. Ir visą tą kelią pūs vėjas. Stiprus vėjas.
Geriau būtų, kad neįkristumėte į jūrą, nes užsikabaroti atgal ant molo nebus jokios galimybės.
Tiesa, iki pat molo galima privažiuoti automobiliu ir pastatyti automobilį nemokamai. Prie molo esančiuose paplūdimiuose galima degintis ir maudytis jūroje, jei tik negąsdina toje vietoje nuolat krantą laižančios didelės bangos.
Karostą ir Liepojos centrinius rajonus skiria Karostos kanalas. Per jį yra pastatytas Oskaro Kalpako tiltas, kuris yra vienas seniausių metalinių tiltų Latvijoje. Keliskart per dieną jis praleidžia laivus iš Liepojos kanalo pasisukdamas 90 laipsnių kampu. Jei norite pamatyti šį vaizdą, siūlau iš anksto pasidomėti, kuriuo laiku tiltas suksis.
Man Karosta buvo vienareikšmiškai įdomiausias objektas Liepojoje. Aš net specialiai nakvynę rinkausi bene vieninteliuose Karostos nakvynės namuose. Jie visiškai pateisino Karostos dvasią ir net buvo truputį teminiai – niūrūs, kariška spalva dekoruotais koridoriais, baisia aplinka ir išimtinai vien tik rusakalbiais klientais. Iš to, kaip jie viešbutyje elgėsi, sudariau įspūdį, kad jie čia ne turistauja, o tiesiog gyvena. Pasijutau kaip įsibrovęs į šeimą.
Bet bendras įspūdis iš Karostos buvo puikus. Siūlau nepraleisti jos vykstant atostogauti ar pramogauti į Latvijos pajūrį. Jūsų atostogos įgaus ryškesnių spalvų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ištuštėjusi Latvijos vėjo gimtinė – Liepoja
