Kai prieš kelerius metus prasidėjo visą Lietuvą kelionių karštine užkrėtęs žaidimas „Surink Lietuvą“, Panevėžys suko galvą, ką pavaizduoti ant savojo magnetuko. Pavyzdžiui, Jurbarko kraštas iškart asocijuojasi su Panemunės pilimi, Telšiai – su meškomis, Anykščiai – su siauruku ir Lajų taku. Kas galėtų būti Panevėžio simbolis? Buvo nuspręsta pasirinkti žirgą pasakojant istoriją, kad miestas toks ilgas, jog neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Paminėjau tai keliems pažįstamiems panevėžiečiams, ir jie tik gūžtelėjo pečiais – ir patys nebuvo girdėję to. Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys Now“ Turizmo projektų vadovė Vilanda Reikalienė 15min pripažino, kad miestas ilgai ieškojo savo tapatybės, kurią aiškiai ir patraukliai būtų galima pateikti turistams. Ir pagaliau buvo atsigręžta į tai, ką išties išskirtinio ir nepelnytai nuvertinamo turi miestas – industrinius objektus.
Panevėžys garsėja savo pramone – „Ekranu“, „Panevėžio stiklu“, „Kalnapiliu“, „Linu“... Jau ne vieną dešimtmetį pasaulyje populiarus pramoninis turizmas gal prigytų ir Lietuvoje – ir būtent Panevėžyje? Apsilankius viename iš fabrikų – „Panevėžio stikle“ – galiu pasakyti, kad tokia ekskursijas daugeliui paliktų net stipresnį įspūdį nei eilinis pažintinis takas.
Kodėl fabrikai stovi bent 800 km atstumu vienas nuo kito
„Panevėžio stiklas“ praėjusiais metais atšventė 55 metų jubiliejų. Nuo 1965 m. pastatytas jis atlaikė ir privatizaciją, ir bankroto grėsmę, ir akcininkų pasikeitimus – ir dabar planuoja plėtrą. Kadaise čia dirbo ir 1,2 tūkst. žmonių. Dabar likę 280, tačiau ateitis fabrikui piešiama šviesi.
Trečius metus fabrikui vadovaujantis Gintaras Petrauskas pasakojo, kad 2000–2015 m. fabrikas išgyveno pačius blogiausius laikus. „Buvo daug kalbų, kad jis bankrutuos, bet fabrikas visgi atsitiesė. Atėjo nauji akcininkai, investuota apie 12 mln. Eur.
Fabrike vyksta dvejopa gamyba. Iš plokščio stiklo gaminami įvairūs gaminiai statyboms – stiklas fasadams, vidinėms pertvaroms, dušo kabinoms. Ir gaminami milijonai skaidrios stiklinės taros vienetų per metus. Daugiausiai – stipriųjų alkoholinių gėrimų butelių.
„80 proc. dabartinės mūsų rinkos sudaro eksportas, tik 20 proc. lieka Lietuvoje. Vežam į Rusiją, Lenkiją. Vežame maždaug 500 km spinduliu – toliau stiklo taros neapsimoka vežti, – aiškino fabriko vadovas. – Net ir stiklo fabrikai daug metų yra statomi maždaug 800–1000 km atstumu vieni nuo kitų.“ Investicijos į stiklo fabrikus yra milžiniškos, tad tankiau juos statyti būtų pernelyg didelė rizika. Fabrikams tektų konkuruoti dėl ribotos rinkos maždaug 500 km spinduliu, nes toliau vežti produkciją nebūtų prasmės.
Lietuvoje yra du stiklo fabrikai – dar vienas stovi Kaune. Tačiau yra pasidalinta veiklos sritimis. Panevėžyje dirbama su skaidriu stiklu, o Kaune – su spalvotu. „Istoriškai taip susiklostė. Teorija galioja, kad galima perdažyti stiklą, tai Kaune dažoma iš žalio į rudą, iš rudo į žalią, bet iš skaidraus į spalvotą perdažyti labai brangu, labai sudėtinga ir labai daug reikia laiko“, – paaiškino G.Petrauskas.
Gamyba 24 val. per parą, krosnis užges tik 2032 m.
„Net jeigu ir neturėtumėm kur parduoti, vis tiek turėtumėm lydyti ir gaminti stiklą“, – įdomią detalę atskleidė fabriko vadovas.
Gamyba „Panevėžio stikle“ vyksta nepertraukiamai, 24 valandas per parą. Nauja lydymo krosnis buvo užkurta 2017 m. ir bus užgesinta tik 2032-aisiais. „Visą laiką turim gaminti – negaminti negalim, tiesiog negalim nelydyti. Visuomet turi dirbti, suktis, lašėti – tiesiog tokia technologija“, – sakė G.Petrauskas.
Jeigu nutiktų taip, kad nėra užsakymo, tektų tada gaminti stiklą ir jį iš naujo perlydyti, kad tik toliau vyktų veiksmas. Per trejus G.Petrausko darbo čia metus to nepasitaikė, tačiau keliasdešimt metų fabrike dirbantys darbuotojai pamena, kad yra buvę ir taip.
Jeigu nutiktų taip, kad nėra užsakymo, tektų tada gaminti stiklą ir jį iš naujo perlydyti, kad tik toliau vyktų veiksmas.
Jie pamena dar ir laikus, kai smėlis čia kažkada būdavo gabenamas siauruku iš Anykščių iki pat fabriko – prie įėjimo dar likę apleisti bėgiai. „Panevėžio stiklas“ buvo tikriausiai ir vienas dažniausių siauruko naudotojų, nes fabrikui reikėdavo po 60 tonų smėlio kasdien, tad traukinukui tekdavo važinėti labai dažnai.
Gamina tik milijonais
Iš viso „Panevėžio stiklas“ gamina apie 100 įvairių butelių variantų, apie 120 mln. vienetų. Maždaug 90 proc. – stipriesiems alkoholiniams gėrimams. Pavyzdžiui, kai 15min lankėsi fabrike, tuomet iš iki raudonumo įkaitusios masės buvo štampuojami „Zubrowka“ buteliai, kurie vėliau iškeliavo į Balstogę, Lenkiją.
„Lenkams „Zubrowkos“ butelių tiekiam 50 mln. per metus. Mūsų šitokio tipo gamybai reikia didelių kiekių. Mes negalim gaminti, pavyzdžiui, tik keliasdešimt tūkstančių butelių, nes tiek pagamintumėm per pusę dienos“, – aiškino G.Petrauskas.
Viskas atsiremia ir į tai, kad skirtingiems buteliams naudojamos skirtingos formos, kurių vienos kaina – apie 40 tūkst. Eur. Jeigu kas nors atsivežtų savo formas, kurios tiktų „Panevėžio stiklo“ mašinai, tai mažiausią užsakymą fabrikas priimtų nuo 100 tūkst. vienetų.
Jeigu fabrikui pačiam reikės užsakyti formą – tuomet jau kalbama apie mažiausiai 2 milijonus butelių. „Mažesnių kiekių su šita technika neapsimoka gaminti“, – sakė vadovas.
Kad gaminami milijonai butelių, anot G.Petrausko, galima įsitikinti net ir eilinėj parduotuvėj – stipriųjų alkoholinių gėrimų skyriuje kone pusė butelių yra pagaminti būtent „Panevėžio stikle“.
„Gaila, aišku, kad Lietuvoje nėra tokių gamintojų kaip Škotijoje, kur viskis pilamas milžiniškais kiekiais, ten yra brangūs buteliai. Visgi aplinkui visi gamintojai gamina pigesnio segmento produktą“, – kalbėjo fabriko direktorius.
O kas yra brangus butelis, kaip jį atskirti? „Jeigu butelis yra sunkus, tai jis yra ir brangus, – aiškino pašnekovas. – Išskyrus gal tik putojantį vyną, nes jis turi būti sunkus tam, kad išlaikytų slėgį.“
Jeigu butelis yra sunkus, tai jis yra ir brangus.
Pats brangiausias butelis, kurį „Panevėžio stiklas“ yra pardavęs, kainuoja 29 centus. Šie buteliai skirti eksportui į Belgiją, į juos pilstomas brangus džinas, viskis. O pigiausias fabriko butelis atsiėjo 7 centus.
Sunkiai suvokiama temperatūra
Kadaise fabrike buvo gaminti ir anksčiau tokie populiarūs stiklo blokeliai – toks dažnas sovietinių laikų interjero atributas. Tačiau jie išėjo iš mados, buvo liautasi juos ir gaminti. Ar dabar juntama, kad kažkokio produkto paklausa mažėja?
„Ne, kol kas viskas tik didėja, – patikino fabriko vadovas. – Ir stiklo mada ateina – iš dalies mums naudinga žalioji ekonomika, kad plastikas tampa nemadingas.“
„Panevėžio stiklas“ dalyvauja žiedinėje ekonomikoje, perdirba skaidraus stiklo duženas. Bet G.Petrauskas pripažino, kad yra ir kita, visiškai ne „žalia“ šios veiklos pusė – lydymui naudojamas didelis kiekis dujų.
„Kol kas technologiškai pasaulyje nėra surasta sprendimo, kaip be dujų išlydyti smėlį ir duženas. Tai iš dalies ir tarši veikla, bet be žiedinės ekonomikos ir perdirbimo nieko nebus. Ji privalo gyvuoti, nors ir esam gana dideli dujų naudotojai ir teršėjai“, – kalbėjo fabriko vadovas.
Stiklo lydymui yra naudojamas karštas oras kartu du dujomis. Oras yra pašildomas dar iki patekimo į krosnį – specialioje patalpoje jis visų pirmą įkaitinamas bent iki 1200 C.
Užsukus į kontrolės kambarį, galima pamatyti ir sunkiai protu įsivaizduojamus temperatūros skaičius. Štai ekrane rodė, kad temperatūra siekia net 1554 C.
Statys naują mašiną
Pastaraisiais metais, atėjus naujiems akcininkams, fabrikas sulaukė ir daug investicijų. Pavyzdžiui, įsigyta net pusę milijono eurų kainavusi speciali inspekcinė mašina, kuri automatiškai patikrina, ar į rinką paduodami buteliai neturi jokių minusų.
Per artimiausius dvejus metus ketinama ir atnaujinti vieną iš dviejų turimų linijų. Vietoj dabar esamos 8 sekcijų po 2 lašus mašinos stovės 10-ies sekcijų po 3 lašus.
„Vartojimas kuo toliau, tuo labiau eina į mažesnę apimtį, mažesnį tūrį. Ir mūsų mašina mažesnės apimties butelių jau nebegali pagaminti tiek, kad galėtume konkuruoti. Tikslas – pagaminti didesnį kiekį mažesnės apimties butelių. Tada galėtume įžengti ir į vaikų maistelio sritį, nes stiklainiuką mums dabar pagaminti yra per brangu“, – aiškino G.Petrauskas.
Pamatyti savo akimis tą galingą mašiną, kuria įkaitusio stiklo lašai virsta buteliais – išties verta bent kartą gyvenime. G.Petrauskas sakė, kad ekskursijų jie patys „Panevėžio stikle“ neorganizuoja, tačiau jeigu atsiranda grupelė norinčių pamatyti legendinio fabriko veiklą – tereikia susisiekti su fabriko atstovais.
Daugiau pramoninio turizmo objektų Panevėžyje rasite čia.
