„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kas gero Geručiuose ir kodėl kartais kelionėse reikia turėti dešros

Šįsyk nusidanginkime į pačią Lietuvos Šiaurę, kur arčiau nei už kilometro prasideda „siena“ su Latvija. Geručių kaime (Pakruojo r.) kadaise gyvavo vienas stambiausių regiono dvarų. Ko gero, dydžiu jį lenkė tik paties Pakruojo dvaras.
Geručių dvaras (Pakruojo r.)
Geručių dvaras (Pakruojo r.) / Ados Alejūnaitės/„Vieškeliu dundant“ nuotr.

Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“

Iki šių dienų merdėjančiame kaime teberymo itin dailios ir išmoningos architektūros dvaro pastatai. Jų čia išties daug. Štai – arkinių langų gausa apsipylę rūmai, kuriuos vėlų vakarą rausva spalva nudažo besileidžianti saulė.

Rūmus iš abiejų pusių supa įspūdingo ilgio oficinos, bet dar labiau stebina jų nuostabus skaldytų akmenų ir raudonų plytų mūras. Tokį puošnumą mažai kur terasi.

Deja, vieno pastato pabaigos net nematyti – jis paklydęs žabarų tankmėje. Kiek tolėliau – gražuolis bravoras, tvartai, nebeaiškios paskirties griuvėsiai, o už rūmų – jau seniai gūdi „giria“... Ten prasibrautum tik su mačetės pagalba.

Ados Alejūnaitės/„Vieškeliu dundant“ nuotr./Geručių dvaras (Pakruojo r.)
Ados Alejūnaitės/„Vieškeliu dundant“ nuotr./Geručių dvaras (Pakruojo r.)

Kita vertus, kai kuriuose dvaro pastatuose tebegyvena žmonės, nesvarbu, kad stogai kiauri ir aplink sielvartaujanti istorija. Atvykus, šių dienų „bajorai“ tykiai nupėdina vidun, tačiau po dvaro teritoriją bėgioja palaidi, dideli ir garsiai vambryjantys šunys. Vienas amsius pririštas, tačiau jis pirmiausiai pasitinka visus sodybos svečius ir loja pikčiau už laisvuosius brolius.

Pasisekė – automobilio bagažinėje mėtėsi gabalas dešros. Tai padėjo sukaupti drąsą ir išsiropšti laukan. Visgi, Geručių dvaro šunys nepanoro nei dešros, nei mano kojų...

Ados Alejūnaitės/„Vieškeliu dundant“ nuotr./Geručių dvaras (Pakruojo r.)
Ados Alejūnaitės/„Vieškeliu dundant“ nuotr./Geručių dvaras (Pakruojo r.)

Anksčiau Geručiai turėjo kitą pavadinimą, tai buvo Glebavos kaimas. Mat, dvarą XVI a. antroje pusėje įkūrė Hlebavičiai. Nuo pavardės ir kilo šis pavadinimas.

Paskutinysis savininkas – toks Anatolis Lyvenas, kuris prieš daugiau nei šimtmetį dvarą buvo įkeitęs bankui. Galiausiai sodybos likimą išjuokė tarpukario žemės reforma. Nuo tada Glebava tapo Geručiais, bet gyvenimas nepagerėjo. Tačiau po to dvare dar veikė mokykla. Jei ne ji, gal dabar vaizdas būtų dar slogesnis.

Ados Alejūnaitės/„Vieškeliu dundant“ nuotr./Geručių dvaras (Pakruojo r.)
Ados Alejūnaitės/„Vieškeliu dundant“ nuotr./Geručių dvaras (Pakruojo r.)

Geručių kraštas – senas, tai įrodo kažkur už dvaro tebeesantys senovinių gynybinių įtvirtinimų likučiai. Lyg ir nuo karų su švedais laikų. Šalia prateka Beržtalio upelis.

Prašalaičiai ateina ir išeina, tačiau kažkam Geručių dvaras yra namai, tik, vargu, ar geri...

Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs