Deja, apie ten virusį gyvenimą iš pirmų lūpų jau nebeišgirsime, tačiau apie ten buvusią pelkininkų koloniją galima sužinoti iš toje vietovėje esančių informacinių stendų, kuriuos pastatė Žalgirių pažintinį taką įrengęs Nemuno deltos regioninis parkas.
Žalgirių pažintiniu taku pasiekus pelkę nebus kuo pasigrožėti, tad kažkuo įsimintinų vaizdų nepamatysite. Ši vietovė kalba ne kraštovaizdžiu, o istorijomis apie visai kitokį anuomet čia įsikūrusių žmonių gyvenimą.
1871 m. Vokietijai laimėjus karą prieš Prancūziją, dalis gautų kontribucinių lėšų buvo skirta Neringos kopoms apželdinti bei Aukštumalos ir Žalgirių pelkėms sausinti. XIX a. trečiajame dešimtmetyje, pastebėję, kokį gerą derlių galima užauginti nusausinus pelkių durpynus, čia pradėjo keltis žmonės, o 1905 m. surašinėjant gyventojus Pelkininkų kaime iš 215 gyventojų lietuvių buvo net 93 procentai.
Klaipėdai prisijungus prie Didžiosios Lietuvos, pelkėse gyventojų vis daugėjo, kol galiausiai čia buvo įkurta pelkininkų kolonija, kuri buvo pavadinta Bismarko vardu. Kolonija Vokietijos imperijos kanclerio vardu pavadinta neatsitiktinai, vietos gyventojai, atkreipę valdžios dėmesį, turėjo galimybę džiaugtis Vokietijos valdžios lėšomis nutiestais keliais.
Pelkininkų gyvenimas
Pelkininkų gyvenimas nebuvo lengvas. Durpingoje žemėje javai derėjo blogai, tad pelkininkus gelbėjo tik jų pačių auginamos bulvės. Pelkėse augusios bulvės buvo švarios, lygios, turėjo gerą skonį ir Klaipėdos turguje buvo neabejotinai perkamiausios. Anais laikais daug kam buvo mįslė, kaipgi pelkininkai išaugina tokias skanias bulves.
Fotografas, fotožurnalistas ir kraštotyrininkas a. a. Bernardas Aleknavičius kartą rašė, jog lankėsi pas pelkininkus Mariją ir Augustą Šarkus. Augustas esą sakė, jog pajamų jų šeima gaudavo tik iš durpyno ir bulvių, kurių kiekvienais metais nemažai užaugindavo: „Bulves užauginti būdavo žymiai lengviau negu jas parduoti. Prisikrauni, būdavo, pilną vežimą bulvių ir visą naktį girgini į Klaipėdą. O ką už jas gauni?.. Geriau pasidarė, kai mūsų žmonės prirėmė gubernatūros patarėją agronomą Juozą Zabielavičių, tai šis žmogus tikrai pradėjo rūpintis visų pelkininkų reikalais.“
Apie pelkininkų gyvenimą daugiau nei prieš 40 metų savo rankraščiuose rašė ir buvęs Klaipėdos krašto gubernatūros patarėjas, Vytauto Didžiojo ir LDK Gedimino ordinų kavalierius agronomas Juozas Zabielavičius (1900-1990 m.).
„Pelkininkai buvo tokie pat vargšai, kaip ir žvejai. Todėl jie buvo labai artimi vieni kitiems ir net giminiuodavosi su Nemuno deltos kaimų žvejais. 1934 m. organizuodamas naują draugiją, į ją įtraukiau žvejus ir pelkininkus. Naująją draugiją pavadinau Klaipėdos krašto žvejų ir pelkininkų draugija. Draugijos nariais tapo apie 300 žvejų ir 70 pelkininkų. Pelkininkai savo skyrius turėjo Žalgiriuose ir Aukštumaloje. Draugija veikė iki pat “anšliuso„ ir per tą visą laiką nemokamai ėjau reikalų vedėjo pareigas. O to darbo ir rūpesčių dirbant su pelkininkais niekados netrūko“, - rašė J.Zabielavičius.
Aukštumalos ir Žalgirių pelkėse gyvenimas tiesiog virte virė. Čiabuviai, siekdami bent kiek užsidirbti, aktyviai augino bulves ir turėjo savo organizaciją. Kadangi tuo metu Nemuno žemupys priklausė Vokietijai, Bismarko kolonijoje užaugintos bulvės ar surinktas medus keliaudavo į Vakarų Europą, kur šie produktai buvo ypač vertinami.
