Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kaukazo nuskriaustoji: 2. Vakarietiškas Jerevanas arba kaip viskas yra iš tikrųjų

Burzgiančiu ir ūžiančiu lyg senelio mopedas mikroautobusu pasiekiu Armėnijos centrą – sostinę Jerevaną. Jo pradžią žymi miegamieji rajonai, kurių reljefą sudaro vienas šalia kito lyg degtukų dėžutės sustatyti blokiniai gyvenamieji namai. Vasarą į juos veda kaštonais apsodintos gatvės, šurmuliuoja žmonės, kur ne kur išnyra nedideli posūkiai, kviečiantys užeiti į turgelius prisikrauti pilną krepšį sezono skanėstų. Tačiau žieminio Jerevano pilkuma man pažadina ilgesį Vilniui...
Tikroji Jerevano dvasia slypi vidiniuose kiemuose ir pašalinėse gatvėse
Tikroji Jerevano dvasia slypi vidiniuose kiemuose ir pašalinėse gatvėse / V.Samarinaitės nuotr.

Operos solistė Asimik Grigorian dar karjeros pradžioje konstatavo, kad „armėniškas kraujas – neišgydomas užkratas“. Todėl pasakojimą apie trečią tūkstantmetį skaičiuojančią Kaukazo sostinę galima pradėti tik grįžtant į šalies istorinę praeitį. Jerevanas įkurtas Ararato lygumoje, kurioje  galima aptikti net 10 Armėnijos istorinių sostinių: per tiek metų dėl buvusių užkariavimų ne kartą keitėsi valdovų dinastijos bei šalies ribos.

Miesto istorija pradėta skaičiuoti dar VIII a. prieš Kristų. Tuomet Senajame pasaulyje galingiausios Ararato karalystės valdovas Argištis, šalies legendose žinomas kaip Ara Gražusis, per lygumą tekančios Arakso upės krantuose pastatė Erebuni pilį. Pasak pasakojimų, dabartinėje sostinėje atliekant archeologinius kasinėjimus, rastas akmuo su tą istoriją pagrindžiančiais žodžiais: „Aš, Argištis, Menua sūnus, dievo Chaldi vardu, pastačiau šią įspūdingą pilį ir daviau jai Erebuni vardą. Lai atskleidžia ji šalies didybę ir išgąsdina priešus.“

Šiandien Jerevanas lyg šalies istorijos mozaika. Atvykusieji iš Tbilisio, dažnai ir Ararato papėdės sostinę įsivaizduoja panašią. Tačiau būna nustebinti. Orientavimasis į Vakarų šalis čia daug akivaizdesnis negu Gruzijos sostinėje. Jerevano senamiesčio gatvės, pilnos šurmulio, iš aibės ten įkurdintų kavinukių sklinda tradicinė muzika, greta jų prabangios parduotuvės, galerijos, gausybė skverų, žaliuojantys parkai su fontanais ir didžią šalies praeitį menančiomis skulptūromis. Juose netruksi rasti bendraminčių: pokalbiams apie meną ar bent vyno taurei. Pasiklydus gatvėse ir jų pavadinimuose, šalia visuomet atsiras paslaugus prašalaitis, ne tik, galintis anglų kalba paaiškinti, kur atsidūrėte, bet ir paklausti, ką jūs galvojate apie Armėniją. Atsakymą siūlau paruošti iš anksto.

Pro šalį zuja naujausios mašinos tamsintais stiklais. Naktinis gyvenimas gali sudominti net visko mačiusius naktibaldas. O pats centras – muziejus po kartais rūke skendinčiu dangumi. Populiariausias pasaulyje kelionių gidas „Lonely planet“ Jerevaną įvardina kaip nesibaigiančių atostogų miestą.  

Kai pirmą kartą susipažinau su Jerevanu, buvo žiema. Nors kišenėje turėjau miesto žemėlapį, lankytinų vietų sąrašą bei vietinių rekomendacijas – klaidžiojau centrinėmis gatvėmis be jokio konkretaus tikslo. Keliavimas, kai nesi varžomas įsipareigojimų ar laiko limitų žavus tuo, jog gali sau leisti pastebėti smulkmenas, bent trumpam įsigyventi į miesto ritmą bei apžiūrinėti ir tyrinėti žmones. Pastebėjau, jog lietuvį atskirti nuo latvio – nėra labai paprasta užduotis. Tačiau gruzinę moterį sunkiai sumaišysi su armėne. Pastarųjų veido bruožai ypač ryškūs: tamsūs ir vešlūs antakiai, dažniausiai tamsios ir skvarbios akys bei išdidžios, graikiškos formos nosys. O jų tamsūs, stori ir sveiki plaukai pranoksta net vakarietiškas šampūno reklamas. Vasarą jos išsilaisvina iš šiltų paltų ir plaukia centro gatvelėmis tarsi podiumu – kiekviena kažkuo graži.

Jerevanas – miestas, kur negalioja įprasti turistų įstatymai. Eidamas iš vieno garsaus objekto į kitą, laikydamasis kelionių gidų nurodymų, nebūtinai pamatysi tikrąjį miesto veidą bei pajusi jo dvasią. Ji slepiasi skersgatviuose, atokiausiose alėjose ir gatvelėse, galiniuose kiemuose, kur nesitikėdamas gali atrasti įstabaus grožio bažnyčią, niekur nepažymėtą skulptūrą vietos menininkui ar sąmoningai paslėptą meno galeriją.

V.Samarinaitės nuotr./Turgus  vieta, kur gali pajusti tikrąją aalies dvasią, skanauti ir derėtis. Tai geriau negu bet koks azartinis žaidimas.
V.Samarinaitės nuotr./Turgus – vieta, kur gali pajusti tikrąją šalies dvasią, skanauti ir derėtis. Tai geriau negu bet koks azartinis žaidimas.

Neplanuotai patenku į milžinišką turgavietę po stogu. O ten – smaližių rojus. Prekystaliai nukrauti džiovintais vaisiais, riešutais ir skanėstais, kurių anksčiau net akyse nesu mačiusi. Vienas po kito prekijai kviečiasi prieiti, net žinodami, kad greičiausiai nieko nepirksiu. Džiovintų vyšnių rutuliukai, kuriuos prapjovus randi džiovinto obuolio sluoksnį. Riešutai aplieti šokoladu. Džiovintų vaisių blynai. Rūgštūs. Razinos sustingusioje vaisių masėje. Kol tyrinėji ir bandai atspėti, kas tai – gauni gabalėlį saldėsio iš geraširdžio armėno. Nusprendžiu, kad reikia sprukti. Patenku į požeminę perėją. Ten gali išvysti kitą miesto gyvenimo pusę.

Perėjų sienos atviros gatvės saviraiškai. Čia policijos darbą pašiepiančios karikatūros dera prie pavienių užrašų, prakeikiančių Ameriką ir šalies sistemą. Mažytės pogrindinės revoliucijos. Greta nedidelių užeigų, kur pagyvenusios moterėlės ruošia armėniškus šašlykus. Kepamos Kaukazo mėsos kvapas net keletą mano draugų vegetarų paskatino trumpam pamiršti žolėdžio dalią. Ne, aš ne vegetarė. Nesusilaikiau. Užėjau į vidų. Atsilupę tapetai, dešimtmečius naudotos staltiesės, net papilkėjusios nuo kvapų, plastmasiniai indai – nesutrukdė pasimėgauti vadinamu greituoju armėnišku maistu.

V.Samarinaitės nuotr./Užkandinė požeminėje perėjoje: plastikiniai indai, atsilaupę tapetai, pajuodusios staltiesės, nuostabus maistas
V.Samarinaitės nuotr./Užkandinė požeminėje perėjoje: plastikiniai indai, atsilaupę tapetai, pajuodusios staltiesės, nuostabus maistas

Armėniškoje virtuvėje mėsa yra būtina. Šalia patiekiamos salotos, o viskas užkandama lavašu. Gausu ir kitokių tradicinių valgių: šios šalies meniu lyg jos istorija pilnas persiškų, rusiškų, arabiškų bei graikiškų prieskonių, tačiau savitas. Beje, Armėnijos virtuvė pakankamai draugiška užtikrintiems vegetarams: anaiptol nei Gruzijoje, neteks visą laiką valgyti poros tų pačių patiekalų.  

Jei nesate nusiteikęs vynui ar kam stipresnio, jums pasiūlys išgerti drumstos turkiškos kavos ar stiprios arbatos. Miesto centre ir visoje šalyje gausu mažų fontanų troškuliui malšinti. Tačiau vietiniai, kelionių gidai ir asmeninė patirtis įtikino, kad verčiau vandenį pirkti parduotuvėje. Nemokamas ir atsigaivinti viliojantis vanduo yra nefiltruotas,  galintis priversti neatsparų užsieniečio virškinamąjį traktą išeiti iš rikiuotės ir pirmąją armėnišką vakarienę palikti tualete.

Po sočių pietų vėl pakilau į miestą. Jis judrus lyg gyvsidabris: pro šalį lekiančios mašinos, kažkur skubantys žmonės, šūkaujantys gatvės prekiautojai čia pat išsidėlioję savo mantą, automobilių signalai, iš kažkur aidinti muzika, galvą sukantys kvapai ir mulos kvietimas maldai. Atsidūriau greta vienintelių veikiančių musulmonų dvasios namų Jerevane – mėlynosios mečetės.

Sovietmečiu dėl valdžios vykdomos sekuliarios politikos šis pastatas nebuvo naudojamas pagal tikrąją paskirtį. Jame atidarytas Jerevano miesto muziejus. Tačiau paskelbus šalies nepriklausomybę, Irano valstybės pagalba ir iniciatyva, mečetėje vėl pasigirdo maldos. Ji tarsi mažas įstabios persų architektūros įrodymas tiems, kam Armėnija nėra tranzitinė žemė pakeliui į Iraną.

S.`ainerio nuotr./Miesto aikatės pilnos skulptūrų įžymiems ilgą istoriją turinčio miesto žmonėms.
S.Šainerio nuotr./Miesto aikštės pilnos skulptūrų įžymiems ilgą istoriją turinčio miesto žmonėms.

Jerevane apstu ir kitokių įrodymų. Milžiniškame Respublikos skvere karštą vasaros dieną pučia lengvas vėjas. Viduryje šniokščia fontanas, kuriame, šiukštu, negalima atgaivinti nuo basučių nuvargusių kojų. Iš visų pusių aikštę apstoję Sovietų didybę menantys pastatai. Šiandien juose įsikūrę viešbučiai, kavinukės, ministerijos bei parodų rūmai. Tuomet miestas išgyveno nuožmų perversmą, kai Rusijoje gimęs armėnų kilmės architektas Aleksandras Tamanianas įsikvėpė sukurti tobulą sostinę: vadovaudamasis neoklasicistine maniera, jo žodžiais tariant, paversti Jerevaną bent kiek panašų į Paryžių, Vieną ar Sankt-Peterburgą. 

Nedrįsčiau teigti, kad jam pavyko. Tačiau tiesa ta, jog anuomet dėl pastatams naudotų rausvos spalvos plytų miestas pradėtas vadinti „rožiniu“ – tuo pačiu siekiant atspindėti liepsnojančią jaunosios kartos dvasią.

Panašu, kad ta dvasia liepsnoti nenustojo. Sykį gatvėje susidūriau su eisena, provokuojančia lydinčius policijos pareigūnus, kažką armėniškai pranešančia per megafoną ir nešančia plakatus: nuo politikų portretų iki tokių užrašų kaip: „Fuck the dictatorship“ (liet. Velniop diktatūrą). Ir tuomet viskas tapo aišku. Minia nutolo, o aš taip ir likau žiūrėti jai pavymui.

A.Dainytės nuotr./Politinio protesto metu
A.Dainytės nuotr./Politinio protesto metu

Pabendravus su vietiniais ar ilgiau ten gyvenančiais atvykėliais, po truputį pradeda aiškėti įmantriai nuo miesto svečių lyg netyčia slepiamos detalės. Kaukazo šalyse automobilis visų pirma yra įvaizdžio dalis: kuo jis didesnis ir prabangesnis, tuo geriau. Tiek kaimynai gruzinai, tiek patys armėnai verčiau rinksis brangų automobilį negu nuspręs suremontuoti dar sovietmečiu įsigytą butą ar išvykti atostogų prie neturimos jūros. Kuriamą europietišką įvaizdį užgožia senų rusiškų mašinų gaudesys, o šalies skurdo rodiklis siekia kiek mažiau nei 30%, prie iščiustytų restoranų išmaldos tebeprašo garbaus amžiaus žmonės, neįstengiantys pragyventi iš gaunamos pensijos. Kontrastai. Tačiau tai – kiekvienos pasaulio sostinės kasdienybė.

Kasmet Kaukazo šalys sulaukia vis daugiau keliautojų. Tačiau kiekvieno iš jų pirmasis įspūdis apie Armėniją ir jos sostinę vis kitoks. Šią vasarą, per šalį į konfliktinę Kalnų Karabacho teritoriją keliavusiai vilnietei Aistei Jerevanas kažkuo priminė kaimyninę Rygą.

„Armėnija man pirmiausia asocijuojasi su abrikoso skoniu ir kvapu. Vos paragavusi, pirmą kartą supratau, koks yra tikrasis jo skonis. Artėjant Jerevano link, lijo. Prasigiedrijus, Armėnija pasirodė artima ir kažkuo priminė namus. Nors jos sostinės senamiestis panašesnis į Rygos negu Vilniaus: plačios alėjos, į dangų išsišovę pastatai. Vaikščiojau užvertusi galvą. Jerevanas – labai šiuolaikiškas ir gyvas miestas: triukšmas, eismo kamščiai, kavinių gausa, draugiški ir kosmopolitiški vietiniai. Labai gerai prisimenu pojūčius, užplūdusius, išėjus iš armėnų genocido muziejaus: žiūrėjau į ūkanotą Jerevaną, jaučiau liūdesį ir viduje besimaišančias tirštas emocijas. Nenorėjau tarti nė žodžio...“

Per kalnus atslinkus žiemai ir išlydėjus milžiniškus turistų srautus, miestas papilkėja ir viskas tarsi sustoja. O miesto gilumoje ant kalvos, lyg kviesdama apsilankyti muziejuje, teberiogso 44 metrų aukščio smailė, skirta Armėnijos genocido aukoms atminti...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais