Tongoje, Vanuatu, Maršalo salose ir kitose vandenų šalies teritorijose šį reikalą vadina kava, kirčiuodami pirmąjį skiemenį. Kava ceremonija yra kertinis daugelio šių rojaus salų kultūrinio bendravimo ir netgi pasaulėjautos akmuo. Net ir dabar, europiečiams bei amerikiečiams vis aktyviau keičiant gyvenimo salose taisykles, Polinezijos, Melanezijos ir Mikronezijos bendruomenės puoselėja šią, atrodytų, paprastą, bet tuo pačiu labai svarbią tradiciją.
Gėrimas raižytame dubenyje
Tai galima daryti pliaže, palmės šešėlyje, viešbutyje, bet geriausia – kokiame nors kaimelyje, iš anksto susitarus su mataqali (seniūnu). Kava gėrimo ceremonija mums viso labo yra tik dar viena pramoga atostogų įspūdžių grandinėje, tačiau atokesniam kaimui – tai ganėtinai reikšmingas įvykis, praskaidrinantis kasdienybę. Ne tiek dėl paties gėrimo, kiek dėl svetimšalio, vienam vakarui pagal visas svetingumo taisykles priimto į saviškių tarpą ir kartu ragavusio to draugystės nektaro.
 |
| L.Dapkus/Kava ceremonijos dubuo |
Kas yra kava? Tai – neišvaizdaus augalo šakniastiebiai, kurie turi specifinių medžiagų, vadinamų kavalaktonais. Šios šaknys (arba waka) yra sumalamos į miltelius, kurie prieš ceremoniją suberiami į drobinį maišelį ir stipriai spaudant tirpdomi šaltinio vandenyje, supilami į gilų raižyto medžio dubenį.
Tai nėra viena tų plačiai paplitusių ceremonijų, kai vienas sako „Į sveikatą!”, kitas jam atsako tuo pačiu, ir abu užsiverčia po stikliuką. Kava vartojama ilgai, draugiškai, pokalbiams vis lėtėjant, o pasaulio suvokimui vis stiprėjant. Tai nėra alkoholis, veikiau natūralus silpnas narkotikas. Toks silpnas, kad gatavos kava maišeliai pardavinėjami tų šalių oro uostų „Duty Free“ parduotuvėse ir nesukelia įtarimų nei JAV, nei Vakarų Europos muitininkams.
Krūmo šaknų galios
Tai kur čia smagumas – galbūt paklaus Amsterdamo grybukų, Meksikos meskalio ir Kioto sakės ragavęs keliautojas? Atsakymų variantų yra daug. Pateiksiu vieną – tą, kurį susidariau dalyvaudamas tokioje kava ceremonijoje. Man tai pasirodė tarsi kažkokia archajiška lėtumo pamoka. Aidas to jau primiršto saliečių gyvenimo tempo, kai vienintelė pramoga būdavo žiūrėti į vakarėjantį horizontą, kur Ramusis vandenynas susilieja su purpuriniu dangumi, klausytis melodingų dainų ir ramiai aptarinėti nereikšmingus dalykus.
Tam, kad prisijungtum prie kava gėrėjų, pirmiausia turi atlikti nedidelį sevu-sevu ritualą – prisistatyti, kas esąs ir dovanoti kaimo mataqali atsineštų šaknų arba miltelių. Po to išklausyti padėkos kalbos vietiniu dialektu, kai kelis kartus ištariamas tavo vardas ir žodį „vinaka“ – ačiū. Galima (ir net reikia) padėkoti, taip užbaigiant visas protokolo įmantrybes. Tuomet visi susėda ant demblių po senu plačiašakiu medžiu, dainingiausi vyrukai išsitraukia akustines gitaras ir pradeda ilgesingas meilės dainas. Spektaklis? Tikrai ne. Pasirodo, yra dar pasaulyje vietų, kur kai kas daroma ne dėl turistų. Tiesa, tos vietos turi būti pakankamai toli, kad atvykėlių minios nepaverstų visko tiesiog dar vienu pseudoetniniu cirku neišmanėlių masėms.
Gera ir ramu, tarsi tai būtų ne trumpos atostogos, o viso laimingo gyvenimo planas.
Viduryje – didelis juodas dubuo su vėžlių, delfinų ir paukščių siluetais. Neįprastos išvaizdos medinis indas su rankenėlėmis ir masyviomis kojomis. Ant jo pakraščių išrikiuotos taurės – perskeltų kokoso riešutų kevalai. Tiesa, nušlifuoti ir nulakuoti, kad būtų maloniau laikyti rankose ir glausti prie lūpų.
Aplink dubenį įsitaiso ceremonijos dalyviai – vietiniai ir svetimšaliai. Jie pasako tau kažką savo kalba, tu atsakai kaip išmanai. Visi pajuokauja, kaušai vis panardinami į drumzliną skystį, o turinys supilamas vienu gurkšniu (ar dviem, nelygu gerklė). Geriausia pilstytojo paprašyti „atoslūgio“, o ne „potvynio“ – pastaruoju atveju gausi sklidiną kaušą to gėrimo.
Kai niekur nebereikia skubėti
Pirmieji pojūčiai ateina jau po kelių minučių. Kažkas panašaus į akimirkas, kai odontologas suleidžia vaistų į dantenas ir ima tirpti burna. Tik ji neapmiršta taip stipriai, kaip gydytojo kabinete, poveikis švelnesnis, į maloniąją pusę.
Vėliau tas pats lėtumas apima galvą ir visą kūną. Lyg ir nieko ypatinga, bet svarbiausia – kur ir su kuo tai daroma. Kaip viskas vyksta. Nei žalių drakonų, nei ugnies stulpų. Siela ir kūnas neišsiskiria, žemė neprasmenga. Tiktai salų žmonės traukia savo amžinas žmonijos vaikystės dainas, nuo vandenyno pakilęs švelnus brizas linguoja šimtamečių medžių šakas. Aplink aidi nepažįstamos kalbos nuotrupos. O virš galvų prieblandoje skleidžiasi balti žiedai. Tikri, nesusapnuoti. Tiesiog dar vienas gamtos stebuklas: medis, pražįstantis temstant ir numetantis žiedus auštant. Kai aplink viskas taip neįprasta, įprastų svaigalų nereikia.
Gera ir ramu, tarsi tai būtų ne trumpos atostogos, o viso laimingo gyvenimo planas. Paprasta schema, kurios atitikmenų žmonės instinktyviai ieško ir niekaip neranda šiaurinėse platumose.
Apie gėrimo skonį kalbėti nėra prasmės – galiu pasakyti tik tiek, kad jis neutralus. Nei skanu, nei bjauru. Girdėjau, kad kai kuriuose kaimuose kava „pagyvinama“ prieskoniais ir citrinų lašais, bet tokios versijos ragauti neteko.
Kai saulė pagaliau ištirpsta kruvinoje baloje, o dubens dugne lieka tik balzgani lašai, balsingieji vyrai persimeta gitaras per pečius ir patraukia į kokosų lapais dengtas trobeles. Baigiasi dar viena karšta ir lėta diena, kurią būtų sunku atskirti nuo kitų – labai panašių savo prasmingumu ir lėtumu. Jei ne viešnagė kaime, giedros dainos ir hipnotizuojantis vakaras šalia juodo dubens su paslaptingu gėrimu.
 |
| L.Dapkus/Kava ceremoniją galima surengti ne tik kaime |
