Pirmąją pasakojimo dalį galima rasti čia.
Afriką ir Pietryčių Aziją esu apkeliavęs po keletą kartų, todėl ir apsispręsti nebuvo paprasta. Anksčiau rinkdamasis kelionių kryptį pasižiūrėdavau pragyvenimo kainas. Jeigu, tarkime, alaus arba kavos kainos nėra aukštos, vadinasi, ta šalis yra draugiška.
Ilgainiui pastebėjau, kad Europoje draugiškų šalių beveik neliko. Azija, o ypač Vietnamas, šia prasme yra labai draugiškas – restorane už 0,5 l alaus sumokėsi vos 80 euro centų. Tiesa, pasitinka nemaloni išimtis Singapūre, kur, kaip ir Amsterdame, už bokalą gali suploti net 8 eurus.
Pastebėjau, kad Europoje draugiškų šalių beveik neliko.
Mintyse tokius atvejus pavadinęs „nusižengimais žmogiškumui“, šitas kryptis ryžtingai atmetu ir palieku ateičiai, kai praturtėsiu arba ištiks demencijos priepuolis. Galop apsispręsti padeda dar ir stipriai išaugusios apgyvendinimo kainos Kenijoje, todėl Afrikos kryptį atmetu ir galiausiai užsisakau bilietą į Hanojų – vėsiausią tropikų miestą Pietryčių Azijoje.
Tiek to, pakeliausiu vienišas be bendravimo, kuris Vietname komplikuotas dėl kalbos barjerų, o svarbiausiu akcentu tegul bus kava. Gal dar alus, atsargiai mąstau, jausdamas Lietuvos kaloringo maisto pasekmes ant pilvo.
Pirma mintis atsibudus Hanojuje? Tik kava. Visa kita – toliau, kai įkvėpsiu, gurkštelsiu ir pamažu baigsiu puodelį. Visą gyvenimą šis tropikų gėrimas man pradeda naują dieną. Tai iš dalies ir atsakymas, kodėl dažnai keliauju po tropikų šalis. Pas mus auga alksniai, o ten auga kavos medžiai.
Vienoje iš gatvės maisto vietų pamačiau iškeptą šuniuką.
Hanojus pasitiko ne tik kava, bet ir stulbinančia maisto įvairove. Ant kiekvieno kampo banh my – sumuštiniai su prancūziška bagete ir viskuo, kas gali būti valgoma, tos bandelės viduje.
Vienoje iš gatvės maisto vietų pamačiau iškeptą šuniuką, kuris buvo šalia skrudintų paršiukų. Abiejų bendro likimo gyvūnų papjaustytos versijos viena nuo kitos ne ką skyrėsi, o čia pat sumuštinius ruošianti pardavėja dėliojo bagečių turinius. Bekeliaudamas per pasaulį, supratau, kad kiekviena šalis per amžius sudėliojo savo maisto grandinės ypatumus.
Mes, lietuviai, labai mėgstame lašinius. Ypač išvirtus barščiuose ir riebesnius, karštus, kai atrodo jie patys dėl gravitacijos slenka sutepta stemple žemyn. Bet va – driežai, gyvatės, varlės mano stemplėje gravitacijai nepaklūsta ir netgi priešingai – bando lipti atgal tarsi atgiję. Na, aš juos vis tiek sugrūdu žemyn kiek pažiaukčiojęs – reikia pažinti kulinarinę įvairovę.
Tąkart uostyti, ar sumuštinio viduje nėra šuniuko, neišdrįsau, tad paėjęs toliau banh my (dar vadinamą „Vietnamo sumuštiniu“) už 0,30 euro suvalgiau labai skaniai. Po tokių paprastų pusryčių pradėjau tyrinėti kavos meniu. Karšta, šalta su ledukais, kiaušiniu, kokosu, kitokių vaisių priedais, kondensuotu pienu – supratau, kad reikės savaitės visų išragavimui.
Daugybė visokio maisto ir gėrimų rūšių čia yra ir dėl išskirtinių vietnamiečių paslaugumo savybių. Atspėti ir kiekvienam pritaikyti jo norams atitinkantį pasiūlymą – vietnamietis tai padarys geriausiai, o, pavyzdžiui, tailandietis dar ir išspaus iš tavęs papildomus dividendus. Bet apie Tailandą vėliau.
Dabar žvelgiu į angliškai surašytą kavos meniu ir matau: russian vodka coffee (rusiška degtinės kava), panašiai ir su šviežiomis sultimis mango ice vodka smooth (mango, ledų, degtinės sultys). Taip, čia Vietname visiems atvykėliams ir vietiniams dauguma įgeidžių yra pritaikyti pagal poreikius ir piniginę.
Tos pačios kavos puodelio kaina gali skirtis vos ne 10 kartų. Prisėdęs minutei ant mažytės plastiko kėdutės šaligatvyje skanų sumuštinį su aromatine kava gausi vos už 1,5 euro, o kavinėje, jeigu stalai užtiesti staltiesėmis, tas pats kalorijų kiekis kainuos apie 5 eurus, jeigu stalai užtiesti dviem skirtingų spalvų staltiesėmis ir groja muzika – jau ir 10 eurų.
Atrodė tarsi būčiau patekęs į patį romantiškiausią pasaulį.
Maisto ir ypač kavos rūšių įvairovė mane paskatino pasirinkti pirmą turą vietinėje agentūroje. Prancūzų kolonijinių laikų miestas Da Latas Vietnamo žemyninėje kalnuotoje dalyje sutvisko akinančiu baltu, smaragdiniu, oranžiniu ir kitų nenusakomų spalvų grožiu, kai miegamasis 2 aukštų autobusas riedėjo žemyn.
Daug nedelsęs su grupe turistų iš Kanados, Australijos, Korėjos – pastaruosius prajuokinau, kai pasitikslinau, ar jie ne iš Šiaurės Korėjos – pasiekiau kavos plantacijų fermą. Įspūdingi abiejų pagrindinių kavos rūšių – arabikos ir robustos medžių žiedai – atrodė tarsi būčiau patekęs į patį romantiškiausią pasaulį kitoje visatos versijoje.
Atsivėrusiame kavos rojuje tarsi nutolo kažkur mūsų vienišoje planetoje vykstantys absurdiški karai, virš miestų pakibę sunkūs gamyklų ir transporto dūmai. Vingiuojant takais tarp kavos medžių telieka noras būti čia ir nebūti ten, kur dūmai. Tuo tarpu kavos gidas kartu vaikščiojantis plantacijos labirintais aiškina apie kavos auginimo subtilumus.
Štai – aukšti arabikos medžiai su ilgomis 30 cm kekėmis, o čia – baltai žydi robustos medžiai, kurių pupelės, beje, sukaupia du kartus daugiau kofeino nei jos sesė arabika. Skirtingai apdorotos ir paruoštos abiejų rūšių pupelės vėliau gauna daug vardų. Dėl didesnio kiekio kofeino į robustos pupeles jas sumalus įterpiami priedai – kakava, šokoladas, karamelė ir kiti.
Kavos krūmus tenka apdoroti pesticidais.
Sveikiausia kava auga kalnuose nuo 600 m virš jūros lygio ir aukščiau. Žemiau augančius kavos krūmus tenka apdoroti pesticidais, kurie tampa neišvengiamais šio gėrimo palydovais į mūsų skrandžius.
Bent man lieka neaišku, kokią kavą mala Vokietijos fabrikai, su pesticidais ar be? Bet, gerdamas „Jacobs“, kažkodėl dažnai jaučiu – lyg būtų įmaišyta durpių. Na, jos (durpės), galimai, tų pesticidų poveikį neutralizuoja, o ir tūris padidėja, tada prekybininkai gali taikyti akcijas.
Žodžiu, daugelis dalykų yra susiję ir kasdienybę turi priimti tokią, kokia ji yra, ir tos durpės, manau, kaip tik gerai valo organizmą – jei jau išgėrus „Jacobs“ nevalingai spazmuoja skrandį.
Vietname į vieną pavadinimą atkreipiau didesnį dėmesį. „Kopi Luwak“ etiketė su žvėriuku priminė, ką buvau girdėjęs anksčiau. Dabar pamačiau ir tas palminių musangų dryžuotas kates, vadinamas luwak.
Kai XVIII amžiuje olandai Javos saloje pradėjo vystyti kavos agrokultūrą, vietiniams čiabuviams kavą vartoti uždraudė. Nuplukdžius pupeles į Europą, šis gėrimas pradėjo duoti didelius dividendus. Tad čiabuviai gali apsieiti ir be kavos, bet tada olandai pamatė laukines kates, kurių mitybos grandyje buvo kavos pupelių.
Nuvalgę minkštąją dalį, kietąją vėliau pašalindavo su išmatomis. Čiabuviai, negalėdami vartoti tikros kavos, surinkdavo šias iškakotas pupeles ir išvalę bei pradžiovinę sumaldavo ir gerdavo. Tada pabandė ir olandai, kurie įžvelgė tam tikrą egzotiką, mistifikavo tokį netikėtą atradimą ir Europos snobams pataikė į dešimtuką.
Jos sirgdavo lėtinėmis ligomis, jas apnikdavo matomi ir mikroskopiniai parazitai.
Tasmanijos laukinių kačių „perdirbta“ kava, dargi būdama daugiau ar mažiau 10 kartų brangesnė, tapo mados ženklu ir šių niekuo dėtų žvėrelių kankinimu. Reikalas tas, kad Tasmanijos kačių racione kavos pupelių minkštimas sudaro tik 1 / 5 joms reikalingos mitybos.
Godūs verslininkai prigaudė tų žvėrelių, uždarė į narvus ir maitino vien kava. Katės kentėjo ir kenčia dar ir dėl jų charakterio vengti bet kokio žmonių dėmesio. Tad patalpintos į narvelius ekskursantams matomose vietose ir maitinamos nepilnavertiškai, jos sirgdavo lėtinėmis ligomis, jas apnikdavo matomi ir mikroskopiniai parazitai. Bet, suprantama, apie tai reklamos neaiškino.
Dar įdomiau, kad kažkas iš gyvūnų globėjų paskaičiavo, jog pagal dabartiniu metu rinkoje esančius „Kopi Luwak“ kiekius, tų kavos pupelėmis kakojančių kačių turėtų būti vos ne milijonas. Nors realiai yra apie 1000.
Tuomet galimi tik 2 variantai: arba dar papildomai kažkas kitas iškakoja didelius kavos kiekius, arba naudojamas vadinamasis feikas norint gauti didesnę kainą. Beje, kai kuriose firminėse kavos parduotuvėse Hanojuje ir Dalate šitos kavos kainos užkeltos tik nežymiai, bet žvėriukas etiketėje puikuojasi.
Negėriau aš tos kavos. Ir ne tik dėl galimų mikroparazitų ar netolerancijos gyvūnų išnaudojimui. Taip jau mano gyvenime susiklostė, kad vengiu tuštybių srauto – mados ženklų, kažkieno formuojamų ir skleidžiamų fetišų, man nereikia girtis, kad valgiau „Michelin“ lygio restorane, jaučiuosi laisvas ir laimingas prisėdęs ant šaligatvio suvalgyti sumuštinį.
Negėriau aš tos kavos.
Ar keliauju, ar leidžiu kasdienybę savo gimtinėje – mane visada lydi prieš 2000 metų pasakyti Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus žodžiai: „Gyventi pasaulyje ir jam nepriklausyti“.
Bandau įsivaizduoti imperatoriaus šypseną žvelgiant į dabarties glamūrinių nuomonės formuotojų ir kitokių madingų tuštybių srautą, jeigu jį, imperatorių filosofą, klonuotų šiais laikais.
Matyt, man didžiausia vertė yra nematerialūs įspūdžiai. O jie gaunami žvelgiant į mūsų vienišos planetos žmonių ir gamtos įvairovę. Žemė yra meilės planeta – linkiu visiems atsibusti kiekvieną rytą su tokia mintimi ir išgerti kvapnios Vietnamo kavos.
...
Justinas Navikas, keliautojas ir dviejų romanų autorius, šį kartą lanko Pietryčių Azijos šalis. Kaip teigia Justinas, į savo atostogų sodybą Žvėryno kaime, Paluknio miškuose, Trakų rajone, jis ketina parvežti „įspūdingų įspūdžių“.
„Pastebėjau, kad mano sodybos svečiai labai domisi pasaulio įvairove ir kartais iki išnaktų nepaleidžia. Prašo dar ir dar papasakoti apie Afriką, kokie ten augalai, gyvūnai, moterys... Bet šiemet pasakosiu apie Aziją, apie labiausiai sukrėtusį Bankoko šėlsmą ir kartu virsime, kepsime pasaulio virtuvių patiekalus“, – ateinančios vasaros vizijomis pasidalijo Justinas.
Daugiau informacijos apie Justino kaimo turizmo sodybą rasite čia.
