Kalnuose atsiduri per pusvalandį
Almatoje pakėlęs akis į snieguotas Tianšanio priekalnes kažin ar patikėsi, jog gali ant kalno atsidurti tuojau pat. Tai reiškia – per pusvalandį iš miesto pakraščio, per valandą iš centro. Tereikia autobusu atvažiuoti prie Medeu stadiono ir lipti į keltuvą. Bet prieš tai verta pasižvalgyti ir po Medeu slėnį. Šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje jame išdygusi Medeu čiuožykla yra didžiausia, pastatyta taip aukštai kalnuose – net 1691 m virš jūros lygio. 10 tūkst. kv. m. plotą užimančios čiuožyklos tribūnose gali susėsti per 10 tūkstančių žiūrovų. Ant ledo vyksta žiemos sporto žaidynės, treniruotės, savaitgaliais čiuožinėja Almatos gyventojai.
Nuo Medeu čiuožyklos stačiu šlaitu į viršų veda 842 laipteliai. Ten, kur laiptai baigiasi, atsiveria vaizdas į kitoje pusėje esančią didelę tuščią užtvanką. Ji skirta Almatos miestą apsaugoti nuo potvynių ir purvo nuošliaužų pavojaus, kurį sukelia kalnuose tirpstantis sniegas ir stiprios liūtys. Nors septintajame dešimtmetyje pastatyta užtvanka pasinaudota tik kartą, užtat minios žmonių kasdien zuja laiptais aukštyn žemyn į ją pasižiūrėti. Čiuožyklą, laiptus, užtvanką ir pro ją vingiuojantį kelią galima išvysti iš keltuvo.
Slidžių trasos ir gamtos takai
Į Šimbulako slidinėjimo bazę galima ir nueiti, tačiau toks žygis truks visą pusdienį. Geresnis sprendimas – keltuvu užvažiavus į 2260 m aukštyje esantį Šimbulaką, pėsčiomis nusileisti žemyn. Aplink Šimbulaką žiemą pilna slidinėtojų, o vasarą – vaikštinėtojų gamtos takais. Autobuse pakeliui į Medeu sutikome nemažai kalnų turistų iš Almatos ir kitų šalies vietų.
Keltuvu iš Šimbulako lengvai pasiekiama Talgaro perėja. Po kojomis lieka kelias, miškai, Šimbulako kalnų bazė. Iš 3163 m aukštyje esančios Talgaro perėjos atsiveria vaizdas ne tik į Almatą, bet ir į kitą pusę – už gilaus slėnio nusidriekusius dar aukštesnius, sniegu užverstus kalnus. Aukščiausia Talgaro viršūnė siekia 4979 metrus. Iki Kinijos – vos du šimtai kilometrų, o į Kirgistaną per pusdienį galima nueiti pėsčiomis. Norinčių pasižvalgyti iš viršaus netrūksta, todėl keltuvai nuo ryto iki vakaro sukasi nesustodami.
Jei sugalvosite pasivaikščioti gamtos takais, prieš tai vertėtų užsukti į vieną iš turizmo informacijos centrų Almatoje ir paprašyti žemėlapio. Mes knygelę su žemėlapyje pažymėtais kalnų maršrutais įsigijome Almatos knygyne už 8 eurus, bet, kai parodėme turizmo informacijos centre, sužinojome, kad jos dalijamos nemokamai. Šalia knygelės buvo parduodama ir kitokių turizmo centro parengtų brošiūrų bei žemėlapių.
Tranzu į užmiestį
Atvykus į Almatą atostogas galima susiplanuoti taksi automobilyje, pakeliui iš oro uosto, į kurį tiesiogiai skraido „Air Baltic“ lėktuvai iš Rygos. Jei vairuotojas kalbus, turbūt pasiūlys pavartyti Kazachstano nuotraukų albumą – šitaip vaizdais viliojami iš lėktuvo išlipę turistai. Išvydus nuotraukose vaizduojamas grožybes kyla apetitas, o vairuotojas žada nuvežti, kur tik užsigeisi.
Kol po automobilio ratais prasisuks dvidešimt kilometrų kelio iki centro, akys tikrai užklius bent jau už vieno gražaus vaizdo, nors labiau tikėtina, už dešimties. Tačiau visai nebūtina dėl tolimesnių kelionių tartis su pirmu pasitaikiusiu vairuotoju – tokių individualių vežėjų pilnos Almatos gatvės. Vieni jų stoviniuoja ant šaligatvių su lankstinukais, kiti važinėja po miestą, tik ir laukdami, kol kas nors juos sutranzuos. Paslaptis ta, kad čia kone visi automobiliai yra potencialūs taksi. Jei keliate automobiliui ranką, reiškia – jūs keleivis.
Almatos gyventojai kasdien naudojasi pro šalį važiuojančių vairuotojų paslaugomis. Daugelis pastarųjų važinėja gatvėmis tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Pažvelgus iš šalies atrodo lyg praeiviai gatvėse tranzuotų. Važiavimo mieste tokiu tranzu kaina – apie 1000 tengių, o į užmiestį – kaip sutarsite. Be vargo susišnekėsite rusiškai.
Naudotis užmiesčio autobusais ar kolektyviniais mikrobusais patartina nebent turint marias laiko ir jokio konkretaus plano (nes transportas gali ir neišvažiuoti, jei nesusirinks keleivių, o vairuotojas nė nesijaus kaltas). Privačių vairuotojų pateikiamos kainos nėra kosminės, o jei derėsitės padalindami jas iš dviejų, išeis pigiau, nei važiuoti autobusu Lietuvoje. Vairuotojui tokia kaina dažniausiai būna priimtina.
Didysis Almatos ežeras
Iš vakaro sutarę su vairuotoju Medetu, sekmadienio rytą zigzagais kylame prie Didžiojo Almatos ežero. Ledynų tirpsmo maitinamas ežeras telkšo 2510 m aukštyje, storais vamzdžiais į miestą tiekiamą jo vandenį geria visa Almata. Šalia kelio nutiesti vamzdžiai, kuriais vanduo teka į Almatą. Nuo centro iki ežero tėra 15 kilometrų. Gavęs suderėtus 15 eurų Medetas išlaipina mus iš automobilio. Pavežtų ir aukščiau, bet toliau – pasienio su Kirgistanu zona.
Ežeras mėlynuoja apsuptas kelių kalnų viršūnių, tik ne toks didelis, kaip vaizduojamas lankstinukuose – jis vos pusantro kilometro ilgio ir kilometro pločio. Lengvai apeitume per pusvalandį, bet prie ežero artintis nevalia. Aplinką tvarkanti moteriškė apsvaido mus piktu žvilgsniu ir palydi bambėjimu: „Vaikšto čia visokie, šiukšles mėto... Prie vandens nesiartinti!“. Išbarti slepiamės nuo moteriškės akių, kopiame šlaitu į viršų, kol vėl atsiduriame ant keliuko.
Iš aukščiau ežeras atrodo dar žydresnis – vandens spalva keičiasi priklausomai nuo oro, nuo metų laiko ir nuo dienos meto, jis net vasarą neįšyla daugiau 8 laipsnių. 40 m gylio ežerą supančių viršūnių šlaituose matyti į jį srūvantys mažyčiai upeliukai. Žydi pienės, abipus kelio baltuoja sniego lopinėliai, aplinkui nė gyvos dvasios – turbūt sekmadienį septintą ryto tūlam almatiečiui per anksti aplink ežerą ratus sukti.
Kosmoso stotis
Keliu eiti lengviau nei kopti šlaitu, tik priešais matyti šlakbaumas ir būdelė. Priartėjus iššoka kariškis su automatu, patikrina pasus ir pakelia užtvarą. Kirgistanas ranka pasiekiamas, Tačiau eiti toliau vilioja ne kitai šaliai priklausantys kalnai, o nuoroda į Kosmoso stotį. Iki jos daugiau nei dešimt kilometrų serpantinu, pažvelgus į kalno viršūnę galima numanyti, kur ją rasime. Saulė atsispindi nuo Tian Šanio observatorijos kupolų, išsirikiavusių netoli pasieniečio būdelės. Po jais slepiasi dideli sovietiniai teleskopai.
Zigzagais kopiame į viršų. Mėlynė tolsta, snieguotos viršūnės artėja. Saulė spigina, vanduo buteliuose senka. Didžiausių viršūnių apsuptyje ant šlaito išryškėja kelios lūšnelės. Šuo loja užtvare, kai užeiname į rodos prieš kelis dešimtmečius apleistą mokslininkų miestelį – keisti mediniai ir skardiniai statiniai, lauko tualetas su kosmoso bangas gaudančia lėkšte ant stogo, purvynas, spygliuotos vielos. Kelias veda pro miestelį, kol įsiremia į kalną ir pasuka šlaitu. Oficialaus kelio pabaiga, takelio pradžia.
Didžioji Almatos viršūnė
Takelis juosia kalno kepurę šonu, kartu su juo sukame ir mes. Kur einame, sužinome tik tuomet, kai sutikta moteriškė pasiteirauja kelio į Didžiąją Almatos viršūnę. Pasirodo, ji nebetoli. Nuo stoties iki viršūnės du kilometrai. Ši trikampio formos viršūnė matosi kone iš visų Almatos pakraščių, o netrukus ir mes nuo jos išvystame Almatą. Matyti ežeras ir šiaurinės Tian Šanio kalnų viršūnės. Maršrutas nesudėtingas – iš pietinės pusės į Didžiąją Almatos viršūnę galima įlipti net žiemą.
Grįžę į Kosmoso stotį bandome tranzuoti pagalius į visureigį kraunančius stoties darbuotojus. Nesėkmingai. Sėkmė nusišypso tik išėjus pro soties vartus – mums sustojusi draugiška kazachė su dukra paveža į miestą. Nebūtume tiek atgal nukulniavę – iš stoties iki Almatos centro – 32 km. Pakeliui iš ūkininko perkame šviežio kupranugarės pieno – maisto ir vaisto nuo visų ligų.
Šaryno tarpeklis
Stovėdamas prie didžiulio plyšio dykumoje, už dviejų šimtų kilometrų į rytus nuo Almatos, pasijunti lyg atradęs Didįjį kanjoną Azijoje. Kazachai tarpeklį vadina jaunesniuoju Didžiojo kanjono broliu (JAV). Plyšio gylis siekia nuo 100 iki 300 metrų, o jo dugnu vingiuoja srauni ir šalta kaip ledas Šaryno upė. Upės vardu vadinamą 154 km ilgio tarpeklį supa Šaryno nacionalinis parkas. 12 milijonų metų gamtos kūrybos, ir štai – didžiulis unikalių formų šedevras.
Tarpeklio sienos – tai gausi nuosėdinių uolienų sankaupa – vienur jos baltos, kitur – raudonos, juodos, žalsvos. Vėjas, vanduo ir saulė iš molio ir smiltainio priskaptavo stulpų, trikampių, arkų ir kiaušinių, gigantiškų žvėrių figūrų. Perkėlus tarpeklį į Lietuvą, jo ilgis siektų nuo Vilniaus iki Marijampolės – ir tai ne vienintelis toks tarpeklis Kazachstane.
Pasivaikščioti Šaryno tarpekliu galima tik nepilnus tris kilometrus. Kitur stačios, trapios, erozijos iškankintos sienos leidžiasi tiesiai į gilią ir sraunią upę. Ant jų lipti pavojinga, nes kartu su iš po kojų pasipylusiomis smiltimis gali nučiuožti žemyn. Raudonose, juodose, oranžinėse ir baltose sienose aptikome daug urvų ir nišų, kuriose gyvena nuodingos gyvatės, zuikiai su didelėmis pūstomis uodegomis ir turbūt dar begalė gyvūnų, kurių nepastebėjome.
Vasarą temperatūra tarpeklyje siekia daugiau nei 36 laipsnius karščio, o aukštos sienos neįleidžia jokio vėjelio, todėl prakaitas žliaugia upeliais. Gelbėja tik ledinė upė, kurioje galima išsimaudyti. Prie jos daugelyje vietų auga reti reliktiniai uosiai. Jų išvaizda tokia pati kaip prieš dešimtis tūkstančių metų. Prie tolimesnio upės vingio yra net uosių giria. Kai kurie girios uosiai siekia 30 m aukščio, jų kamienų skersmuo – du metrai, o vainikai – dvidešimties metrų skersmens. Seniausiems uosiams – trys šimtai metų.
Oazė prie upės
Tarpeklio gilumoje prieiname oazę, iš krūmų kyšo trobelių stogai. Čia stovi kelių jurtų viešbutis „Eco Park“ ir restoranas. „Gardūs Centrinės Azijos virtuvės patiekalai, didžiulis pasirinkimas, plovas su aviena, ant grotelių kepta mėsytė ir šviežia duona tiesiai iš krosnies. Gaivieji gėrimai ir didžiulis alaus pasirinkimas. Atgaivinsim ir pamaitinsim“, – skelbia didelė iškaba prie restorano. Paprašius meniu paaiškėja, kad yra tik vakarykštės duonos, o už valandos bus plovo. Alus – vienos rūšies.
Čia kelias baigiasi, prieš akis – verpetais šniokščianti upė ir nedidelis paplūdimys, prie kurio įsikūręs kempingas. Statome palapinę ir be kuprinių einame atidžiau pasižvalgyti po tarpeklį. Šis gamtos šedevras yra atokiau nuo kelių, pasiekiamas tik per molynus vingiuojančiais keliukais – Almatos vairuotojai žino, kaip.
Dešimties dienų atostogos atrodo ilgas laiko tarpas, kol neatsiduri Almatoje. O čia laikas pralekia akimirksniu. Trys dienos kalnuose, dvi Šaryno tarpeklyje, dienelė prie Almatos ežero ir Kosmoso stotyje. Miestui, kuris irgi įdomus, lieka vos pora dienų.
Kaip nuvykti į Almatą?
Tiesioginius skrydžius iš Rygos į Almatą nuo balandžio iki spalio mėnesio vykdo skrydžių bendrovė „Air Baltic“. Kartu su jungiamuoju skrydžiu iš Vilniaus kelionė per Rygą į Almatą trunka apie 7-8 valandas.
Turisto kortelės (vizos pakaitalas) keleiviams išdalijamos lėktuve. Jas geriausia užpildyti dar nenusileidus, nes oro uosto atvykimo salėje prieš pasų patikrą nėra nei kur atsisėsti, nei ant ko pasiremti, nei kuo rašyti. Verta pasiimti savo rašiklį, nes ir mieste ar viešbutyje norint ką nors pasižymėti, ne taip lengva jį greitai gauti. O oro uoste tai deficitas.
Oro uostą nuo Almatos centro skiria 20 kilometrų. Greitai ir patogiai atvažiuoti taksi į centrą galima už 8-10 eur (apie 3000 tengių), ilgai ir nepatogiai atvažiuoti autobusu – už 40 centų (150 tengių).
Kazachstano valiuta – tengė, už 1 eurą gausite apytiksliai 415 tengių.
Lietuvišku telefono numeriu Kazachstane naudotis brangu. Už pora eurų įsigijus vietinio ryšio kortelę ir terminale pasipildžius sąskaitą 1500 tengių, pakaks interneto bei vietinių pokalbių laiko visoms atostogoms. Tokių automatinių papildymo terminalų yra prekybos centruose ir kitose viešose vietose.
