Keliautojai vyks į Belizą – ieškoti idealistinės Kazio Pakšto „Dausuvos“

Daug nuotykių žadančią kelionę rengia Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas bei Lietuvos geografų draugija.

Svarbiausias ekspedicijos tikslas – noras pagerbti žinomą Lietuvos idealistą, geopolitikos strategą, keliautoją ir rašytoją Kazį Pakštą, kuris buvo nutaręs, jog Šiaurės Amerikos žemyne, Centrinėje Amerikoje esantis Belizas galėtų būti tinkama vieta lietuviams gyventi. Jis čia norėjo įkurti Lietuvos koloniją „Dausuvą“.

Panašiose ekspedicijose dalyvavęs ir jas rengęs žurnalistas, keliautojas, Vinco Kudirkos ir Mato Šalčiaus premijų laureatas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo pirmininkas Gerimantas Statinis įsitikinęs – tokios kelionės palieka žymę ne tik jų dalyviams. Jos reikšmingos ir Lietuvai. 

– Papasakokite apie pirmasias savo surengtas ekspedicijas. Kas tai paskatino? 

– Pirmoji ekspedicija „Bolivija – Peru '05 Matui Šalčiui atminti“ buvo surengta 2005 metais. Kadangi dirbau Lietuvos televizijoje ir rengiau kelionių laidas, susiradau Ramintą Šalčiūtę, keliautojo Mato Šalčiaus dukrą, kuri tiksliai nežinojo, kur yra palaidotas jos tėvas.

Bolivijoje? O gal Brazilijoje? Ten upė skiria du miestus su panašiais pavadinimais. Tada kilo mintis ieškoti žmonių, kurie suorganizuotų kelionę į Pietų Ameriką. Paieškos truko beveik penkerius metus.

Anuomet tokia kelionė atrodė gana brangi, nors ir dabar nėra pigi. Atsitiktinai susipažinau su „Klajūnų klubo“ prezidentu Gintautu Babravičiumi, kuriam ši idėja pasirodė kilni, o jos įgyvendinimas kupinas nuotykių.

Gavę keliautojo dukros R.Šalčiūtės  palaiminimą išvykome į Pietų Ameriką su „Klajūnų klubu“. Tai buvo pirmoji ekspedicija, kuri tapo gražia tradicija, keliauti kitų garsių Lietuvai žmonių pramitais takais.

Ekspedicija Bolivijoje

Reziumuojant pirmąją M.Šalčiaus ekspediciją, galime sakyti, kad mes tik nustatėme jo palaidojimo vietą, nes tų kapinių, kuriose keliautojas buvo palaidotas, jau seniai nebėra.

Mums pavyko sužinoti tik tiek, kad pats kapas buvo prie pirmosios miestelio bažnyčios. Su vietinių istorikų ir kunigo Vytauto Palubinsko pagalba, remiantis bažnytinių knygų įrašais, mes sėkmingai tą bažnyčią atradome ir prie jos pritvirtinome M.Šalčiui skirtą atminimo lentą. 

M.Šalčius, A.Poška, K.Pakštas buvo ne tik idealistai, bet ir savo šalies patriotai ir daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Šios ekspedicijos metu rašiau interaktyvų dienoraštį internete.

Grįžęs kartu su režisiere Aida Vėželiene sukūriau filmą „Saulė šviečia lygiai visiems“, po to parašiau knygą „Pasilydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“ už kurią gavau M.Šalčiaus premiją. 

Antrąją  „Filipinai '11 M.Šalčiui atminti“ ekspediciją ėmiausi organizuoti pats. Norėjosi  išbandyti savo kailiu vadovo patirtį. Kartu su Dainiumi Kinderiu  parengėme maršrutą, keliavome M.Šalčiaus keliais.

Grįžus kartu su režisiere Migle Greičiuviene sukūrėme filmą, kuris vadinasi „Filipinai, didysis Tolimųjų Rytų pasaulis“.  

2009-aisiais vykau su ekspedicija į Tian Šanio kalnus, kuriuose yra lietuviškos viršūnės. Tuomet viename slėnyje kopiau į Gedimino Akstino (4250 m), o kitame teko įkopti į naują, vardo dar neturėjusią, viršūnę (4711 m). Ją pavadinome Lietuvos 1000-mečio vardu.

Ketvirtoji ekspedicija „Kraslagas '12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicija įvyko 2012-ais. Jos metu važiavome į Krasnojarsko kraštą, tais keliais, kur buvo ištremtas Lietuvos prezidentas.

Grįžus, kaip man įprasta, su režisieriumi Justinu Lingiu sukūrėme filmą „Prezidentas Aleksandras Stulginskis“. Jis dažnai rodomas per nacionalinę televiziją valstybinių švenčių proga. Beje, šiemet minimos Prezidento A.Stulginskio 130-osios gimimo metinės.

LŽS Kelionių ir pramogų klubo nuotr./A.Poškos knygos lydėjo per visą ekspediciją

2013-ieji buvo skirti Antanui Poškai. Jis vienas pirmųjų lietuvių, nešęs žinią Indijai apie Lietuvą. Ekspedicijos „Indija '13 A.Poškos keliais“ metu surengėme tris  konferencijas apie A.Pošką: Delyje, Kalkutoje ir Andamanų salose, nes jis ten keliavo.

Po šios ekspedicijos prabėgus metams, A.Poškai po mirties buvo suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas.

Pernai vėl vykau į kalnų ekspedicją „Pamyras '14“, nes sukako 50 metų kitoms lietuviškoms viršūnėms – M.K.Čiurlionio, K.Donelaičio ir Lietuvos, esančioms Pamyro kalnuose. 

– Kuo žymūs žmonės – K.Pakštas, M.Šalčius, A.Poška – yra panašūs? 

– Jie buvo dideli idealistai, ne pragmatikai ir nesiekė naudos. M.Šalčius už knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ gavęs „Spaudos fondo“ premiją 1936 m. išvyko į Pietų Ameriką. Čia jis ketino suvienyti lietuvių benduomenę, išleido laikraštį „Išvien“ ir norėjo sukurti koloniją, kuri galėtų būti atrama ir parama ant karo slenksčio stovinčiai Lietuvai.

M.Šalčius lankėsi Vokietijoje ir suprato, kad keliantis galvą fašizmas keliaus ne tik į Vakarus, bei ir į Rytus.

Iš tiesų tokią koloniją sukurti buvo realu, tačiau vidiniai lietuvių nesutarimai sužlugdė M.Šalčiaus viltis ir jis buvo apkaltintas išdavyste ir įvardintas kaip bolševikų agentas, norintis Pietų Amerikoje kurti kolūkius.

Visi nematė toliau savo nosies, nors tokia praktika sėkmingai buvo panaudoja menonitų religinės bendruomenės, kuri vėliau įsikūrė Belize. Ją, kaip pavyzdį, 1958 m. pateikė K.Pakštas. Jis sakė, kad tokiu principu galėtų kurtis ir lietuviai. 

Sakyčiau, M.Šalčius, A.Poška, K.Pakštas buvo savo šalies patriotai ir daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.   Tai juos sieja vienas su kitu.

Majų piramidės Belize

– Kiek laiko truks ekspedicija „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas '15“, į kurią išvyksite lapkritį? 

– Pirmoji M.Šalčiaus ekspedicija truko šešias savaites ir buvo ilgiausia iš visų ekspedicijų. Ši, manau, truks apie mėnesį. A.Pakštas daug keliavo – ne ką mažiau negu M.Šalčius arba A.Poška.

Jis Vytauto Didžiojo universitete įkūrė  Geografijos katedrą, taip pat įsteigė Lietuvos geografijos draugiją, kurios nariai kartu su mumis keliaus į Centrinę Ameriką. 

– Koks bus maršrutas, ką žadate aplankyti?  

– Lankysimės Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje. Britų Hondūras arba dabartinis Belizas bus kaip centrinė ašis. Pats A.Pakštas šią šalį pavadino alegorine – mistine atsargine Lietuva – „Dausuva“. Be abejo, pakeliui aplankysime ir kitus garsius objektus, kurie yra laikomi pasaulinio paveldo šedevrais.  

Apskritai jaunimas ima grįžti prie tikrųjų vertybių ir į idealizmą nebežiūri kaip į pasenusį dalyką. 

Ketiname susitikti su generalgubernatoriumi – Belizo valstybė prezidento neturi, nes yra Britų Sandraugos šalis.

Ar pavyks susitikti nežinome, svarbu nunešti žinių į šią šalį apie Lietuvą, pranešti apie K.Pakšto fenomenalų geopolitinį mąstymą, apie jo plevenusias viltis bei lūkesčius čia įkurti lietuvišką „Dausuvą“.

Galbūt mūsų ekspedicijos dėka užmegzti ryšiai išsivystys į turizmo, ekonominius ar verslo plėtros santykius. Jei darai darbą vedamas gerų tikslų, anksčiau ar vėliau jis ims duoti vaisių.  

– Ką reiškia tokios ekspedicijos Lietuvai? Galbūt jos paskatins jaunimą labiau domėtis mūsų istorija ir iškiliais žmonėmis?

– Tarp keliaujančio jaunimo esu pastebėjęs tokią tendenciją: „Kur esu aš, ten yra Lietuva“. Interneto ir kitų komunikacijų dėka jaunas žmogus gali bendrauti su visu pasauliu, todėl jis nesijaučia atitrūkęs nuo Lietuvos. Tačiau kuomet tenka ilgiau gyventi toli nuo namų, žmogus ima ieškoti savo tautiečių, su kuriais galėtų bendrauti gimtąja kalba.

Tuomet ima kurtis lietuvių bendruomenės, kurios neleidžia nutautėti, jų dėka išsaugojamas ryšys su Lietuva. Anksčiau lietuviai buvo tikri pragmatikai, jų tikslas buvo nuvažiuoti, užsidirbti ir gyventi.

Bet ne vien duona žmogus gyvas, reikia kažko daugiau. Manau, tos ekspedicijos garsina Lietuvą, skatina domėtis jos istorija ir mūsų šaknimis.

Kaip pavyzdį pateiksiu eilę metų vykdomą projektą „Misija Sibiras“, kuri yra įvertinta kaip Nacionalinė vertybė – reiškinys garsinantis Lietuvą.

Jaunimas veržiasi ne vien tik dėl to, kad galėtų nemokamai pakeliauti – jie nori išbandyti savo jėgas sąlygose, artimose toms, kuriose tremtyje buvo jų tėvai ar seneliai. Jie nori prisiliesti prie istorijos, ją keisti, ir visi jie grįžta pasikeitę.

Apskritai jaunimas ima grįžti prie tikrųjų vertybių ir į idealizmą nebežiūri kaip į pasenusį dalyką. Tokių ekspedicijų dėka ugdomi visuomenės pilietiškumo ir patriotiniai jausmai. Jos turi ir išliekamąją vertę, nes kelionėje rašomi dienoraščiai, vėliau gimsta knygos ar filmai.

– Kaip kilo idėja organizuoti dar vieną ekspediciją į Belizą?

– Kada grįžti iš vienos kelionės, visuomet jau galvoji apie kitą. Kai Seime buvau pakviestas dalyvauti K.Pakštui skirtoje konferencijoje, kurią organizavo Baltoskandijos akademijos direktorius Arūnas Bliūdžius, buvau neseniai sugrįžęs iš Indijos ekspedicijos.

Per savo kalbą pasakiau, kad kita ekspedicija bus skirta būtent K.Pakšto atminimui. Pati mintis brendo jau anksčiau, tačiau nebuvo to įvykio, kuris paskatintų tai pasakyti garsiai iš tribūnos. Visi tam pritarė, todėl belieka šią svajonę įgyvendinti.

– Kaip ruošiamasi ekspedicijoms?  

– Pirmiausia reikia susirasti informaciją, perskaityti nemažai knygų, ieškoti žmonių, kurie vienaip ar kitaip su tuo susiję. Vėliau išsikelti sau tikslus, užduotis ir imti siekti visokiais įmanomais būdais jas įgyvendinti. Nemažai laiko užima susirašinėjimai, ieškojimai, derinimai – visuomet geriausias rezultatas būna, kai suburiama organizuota komanda.

Tuomet visi ekspedicijos etapai tampa tikru kūrybiniu procesu, kuris atneša ne tik džiaugsmą, tačiau ir naudą Lietuvai. Taigi, mes, prisimindami iškilius Lietuvos žmones kartu kuriam jos istoriją.

Gerimanto Statinio ekspedicijų akimirkos