Amžinas klausimas
Ir dėl penkioliktą amžių menančios istorijos, ir dėl kontūrų, identiškų Lietuvai, ir dėl to, kad beveik dvidešimt metų į kalbotyros mokyklą čia susirenka elitas – žinomiausi kalbininkai iš viso pasaulio. Dauguma jų kalba mažiausiai penkiomis kalbomis, kartais ir dešimčia. O mokyklos organizatoriai jau daugiau nei dešimt metų vis užduoda tą patį klausimą. Kada rokiškėnai restauruos dvarą, turintį galimybių tapti pasaulinio lygio mokslo ir kultūros centru?
Kad Salų dvarui „finansinių injekcijų“, švelniai tariant, trūksta, niekas, matyt, nesiginčys. Viskas ne taip kaip garsiai reklamuojamame Ilzenberge, ne taip kaip Rokiškio dvare. Rajono vicemeras Tadas Barauskas sako, kad Salų dvarą „prikelti“ reikia ne mažiau nei trijų milijonų.
Nerestauruoto dvaro unikalumas
Kamajų seniūnės Linos Zolubienės žiniomis, Salų dvaro didelių projektų kol kas nenumatyta, o prieš keliolika metų buvusi galimybė skirti šiam objektui ES pinigus liko neišnaudota, nes rajono savivaldybė neturėjo lėšų iš dalies prisidėti prie minėto projekto įgyvendinimo. Seniūnija investuoja ir paremontuoja dvarą tik tiek, kiek leidžia minimalios tam skirtos lėšos, ir nepažeidžiant paveldo reikalavimų.
Tarkim, pernai seniūnija remontams iš viso turėjo tris tūkstančius eurų. Tik dalis jų teko Salų dvarui. Pastaruoju metu minimaliai paremontuotos kolonos, fasado dalis, kasmet kiek pagerinama ir buitis atvažiuojantiesiems. L.Zolubienė pastebi, kad neretai dvarą šventėms užsisako tie, kam norisi būtent nerestauruotos, kitokios aplinkos. Tas nerestauruoto dvaro unikalumas, kitoniškumas, anot seniūnės, taip pat daug kam patrauklus.
Klasika aplūžusioje salėje
Tiems, kas visiškai nėra girdėję apie tai, kas pastaruosius keliolika metų vyksta Salose, priminsime, kad intelektualai mokslininkai Gina ir Akselis Holvoetai per keliolika metų sukūrė čia tarptautinio lygio mokslo ir kultūros centrą. Veikiantį kiekvieną vasarą, rugpjūtį. O koncertai, kuriuos jie rengia visiems norintiems, – nemokami. Ten atvažiuoja koncertuoti tokio lygio muzikantai kaip Vilhelmas Čepinskis, Martynas Levickis, kadaise dainavo Virgilijus Noreika…
Taigi reklamos programai kaip ir nereikia, žiūrovai čia sulekia ir iš sostinės, ne tik iš aplinkinių miestų ar Rokiškio. O geriausių pasaulio muzikantų jie klauso kartais tiesiog susėdę ant grindų aplūžusioje salėje. Arba lauke, ant žolės.
Iš Salų – į tarptautinį gyvenimą
„Kalbotyros mokyklose dalyvaujantys įvairių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų dėstytojai Salose įgytas žinias įtraukia į savo paskaitų medžiagą bei mokslinius tyrimus ir taip prisideda prie Lietuvos mokslo ir studijų kokybės gerinimo. Kalbų tipologijos temų įtraukimas į vasaros mokyklos programą skatina aktyvesnį Lietuvos kalbininkų dalyvavimą tarptautiniame moksliniame gyvenime ir įneša tarptautiniu mastu svarų, savitą lietuvišką idėjinį indėlį į kalbų tipologijos sritį“, – teigė G.Kavaliūnaitė–Holvoet.
Priminsime, kad asociacija „Academia Salensis“, organizuojanti kalbotyros vasaros stovyklas jau beveik dvidešimt metų, įsteigta 2004–aisiais. Mokyklos mokslinis vadovas ir idėjinis lyderis yra Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. A. Holvoetas.
Per keliolika metų intelektualai ne kartą „mynė Rokiškio valdžiai ant nuospaudos“, tiesiai parodydami – „restauruokite Salų dvarą, tai jums atsipirks, tai bus naudinga“. Matydama, kad dvarui restauruoti jau skirta šiek tiek Europos Sąjungos lėšų, G. Kavaliūnaitė–Holvoet džiaugiasi: tarptautinio lygio mokyklos organizatoriams svarbi kiekviena šiai vietai skirta investicija.
„Tema gvildenta Salose“
„Salos ir pasaulyje jau žinomos kaip mokslo centras. Lektoriai, skaitydami pranešimus užsienyje, mini: „Aš šito nekartosiu, nes tema gvildenta Salose.“ O kalbant apie dvarą, galiu pasakyti, jog Lietuvoje yra daug dvarų, kurie sutvarkyti, restauruoti, tačiau vietos bendruomenės ar savininkai tarsi nelabai žino, ką ten daryti – įrengia kokį etnografinį muziejų ar dar kažką. Dvaras stovi gražus, tačiau nėra ten gyvybės ar dvasios.
O Salose kaip tik unikalu: dvaras griūvantis, neprižiūrėtas, bet gyvenimas jame vyksta kone visus metus – ir Dailės akademijos studentai čia rengia plenerus, ir filmus kuria… Tai reikia įsivaizduot, kas čia būtų jį restauravus. Manau, ir remonto išlaidas bent iš dalies padengtų renginiai, kuriuos būtų galima čia organizuoti“, – sakė G.Kavaliūnaitė–Holvoet.
O Salose kaip tik unikalu: dvaras griūvantis, neprižiūrėtas, bet gyvenimas jame vyksta kone visus metus… Tai reikia įsivaizduot, kas čia būtų jį restauravus.
„Man patinka tai, kas čia vyksta, kad mokyklai vadovauja garsus pasaulinio lygio mokslininkas, kuris dirba Lietuvoje, Vilniaus universitete. Jis kiekvieną kartą stengiasi sudaryti įdomią programą, kviečia vis naujus dėstytojus ir būtent tokius mokslininkus, kurie aktyviai užsiima moksline veikla, pristatinėja savo tyrimus įvairiose konferencijose, dėsto pasaulio universitetuose. Mums tai tiesiog labai gera galimybė susipažinti su tuo, kas vyksta užsienyje, pasaulyje. O kitas aspektas yra pačios Salos, jų bendruomenė. Per tiek metų mes jau tapome jos dalimi. Jaučiasi vietinių žmonių geranoriškumas, atvirumas. Jie ateina į renginius, dalyvauja, palaiko. Tai – geriausias įvertinimas“, – mūsų laikraščiui yra sakiusi Vaiva Žeimantienė, asociacijos „Academia Salensis“ valdybos pirmininkė.
Salų dvaro istorijos
Salose filmuotas kraštiečio režisieriaus Justino Krisiūno filmas „Širdys“, dabar čia vasarą jau renkasi kinomanai, Salas pamėgę dailininkai – ir Dailės akademijos studentai, ir Rokiškio moksleiviai. Būta net profesorės Stulpinienės bandymų sukurti dvare aukštosios mokyklos filialą. Tiesa, greitai žlugusių, nors buvo daug kalbų, interviu, popierių, svarstymų, net prieita iki svarstymų rajono taryboje.
Tačiau verta prisiminti ir seną dvaro istoriją. Dviragio ežero saloje įsikūrusio miestelio įžymybė – neoklasicistinio stiliaus dvaras, menantis didikų Kęsgailų, Radvilų, Marikonių ir grafų Tyzenhauzų gyvenimą. Čia yra ir vienas seniausių Lietuvos parkų, stebinantis milžiniškomis tuopomis (prieš keletą metų pačią storiausią ir jau smarkiai papuvusią teko nupjauti, jos kamienas siekė 6,28 m), o didikų laikais dvaras garsėjo žvėrynu ir jame gyvenusiais lokiais.
Kada įsikūrė dvaras, tiksliai nežinoma
Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo 1450 m. Kada įsikūrė dvaras, tiksliai nežinoma, tačiau nuo XV a. Salos priklausė didikams Kęsgailoms. Jie turi sąsajų su Žalgirio mūšiu. Jame giminės atstovas Mykolas buvo ištikimiausias Vytauto Didžiojo karvedys. Vėliau Salos atiteko Radviloms. Čia rezidavo kardinolas Jurgis Radvila. Marikoniai dvarą valdė XVIII–XIX a. Salų senbuviai mena istorijas apie dvaro rūmo statytoją, Italijoje gimusį Ignotą Marikonį.
Jis buvo taupus šeimyniškiams, bet labai dosnus valstiečiams, o šalia dvaro besikuriančiam miesteliui jis buvo tarsi variklis: pastatė ligoninę, prie jos buvo ir vaistinė, pastatyta mokykla, joje suburtas orkestras. Mokiniai mokytis buvo skatinami stipendijomis.
Skolų spaudžiamas I.Marikonis dvaro išlaikyti nesugebėjo, tad jį pardavė Rokiškio grafams Tyzenhauzams. Naujieji šeimininkai Salose pastatė medinę bažnyčią, o dvarą pavertė kultūros židiniu. Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia, pastatyta 1888 m., – gotiško stiliaus medinės architektūros paminklas, saugomas valstybės.
Pasakojama, jog Salose vykdavo didelės puotos, parke veikdavo vasaros teatras. Kaip ir pridera dvaro gyvenimui, ūkyje buvo karališkasis žirgynas. Tyzenhauzų valdymo laiku dvaras ir Salos išgyveno klestėjimą. 1920 m. nacionalizavus dvarą jame buvo įkurtos mergaičių namų ūkio ir žemesnioji žemės ūkio mokyklos, muzikos mokykla ir orkestras. Tarpukariu Salos garsėjo pienine.
Per Antrąjį pasaulinį karą dvare buvo įsteigta ligoninė. Pokariu Salos tapo mokslo židiniu: dvare veikė žemės ūkio technikumas, miestelis buvo gyvas dėstytojais, studentais. Vėliau, uždarius technikumą, dvaras virto mokykla, tačiau ir jai iki šių dienų išlikti nebuvo lemta: dėl vaikų mažėjimo mokykla uždaryta 2003 m. ir, kaip sako vietiniai, dvaras, kaip ir miestelis, neteko savo gyvasties.
Vieną gražiausių Lietuvos neoklasicistinio stiliaus istorinių pastatų planuota sutvarkyti Europos Sąjungos lėšomis. Pažadus kalbininkams liejo ir rajono vadovai, ir Kamajų seniūnai. Žingsniai, kad kažkas remontuojama, gražinama, kasmet matomi, tačiau jie – vėžlio žingsniu.
Mero Ramūno Godeliausko komentaras
Salų dvaras ideali vieta įvairioms veikloms, susijusioms su kūryba, menais, tautodaile. Nematyčiau jo kaip muziejaus. Jis turi būti gyvas, jame turi turėti galimybę apsigyvent kuriantys žmonės. Tai unikali vieta kūrybinėms dirbtuvėms, plenerams ir t. t. Ir tai pamažu vyksta. Aišku, norėtųsi daugiau. Juolab kad galimybės tam yra. Kur problema? Administravimas.
Nuo seno dvarą administruoja Kamajų seniūnija. Pagal išgales ir turimas lėšas jie tvarko visą ūkinę veiklą. Ir daro tai gerai. Tačiau seniūnija neužsiims jo reklama, veiklų organizavimu, nes tai ne jų funkcija. Ir matymas į priekį užsibaigdavo – reikia etato atidaryti duris atvykusiems turistams. Svarstėme galimybes perduoti administravimą Rokiškio krašto muziejui, bet, kaip minėjau, ten ne muziejaus dvasia. Kitas variantas – administravimą perduoti turizmo centrui. Bet atsiranda ūkinės dalies problema, be seniūnijos pagalbos ši įstaiga nepasirūpins paties dvaro ir aplinkos priežiūra. Papildomų etatų „prikurti“ nesinori.
Turime idėją, kartu ir pasiūlymą mūsų tautodailininkams pabandyti savo veiklas perkelti į Salas. Karantino ribojimai tai pristabdė, tačiau apie tai dar kalbėsim, kai tik bus galimybė. O pats dvaras ir aplinka gražėja. Pagal išgales bandome renovuoti ir tvarkyti. Mes turtingi paveldo, net turime jo daugiau nei kai kurie didmiesčiai, tačiau tokio turtingo biudžeto neturime. Kas kartą, teikdami projektus ir planuodami lėšas prisidėti, turime rinktis, kur labiau reikia ir kur labiau griūna. Antai, Rokiškio dvaro šiaurinis fasadas. Todėl su Salų dvaru bėgame lyg iš paskos. Bet neprarandu vilties, jog sutvarkysime abu dvarus, kad juose vietos rastų tiek įnoringas turistas, tiek menininkas, tautodailininkas, muzikos ar literatūros mėgėjas.
