Šis miestas turi ką parodyti ir kuo sudominti. Įspūdingas senamiestis, Radvilų paveldas, vienas po kito gimstantys muzikos festivaliai. Ir dar – nuosavos „alpės“, kaip jas juokdamiesi vadina vietiniai.
Slidinėti negalima
Tik slidinėti jose niekas negali, nes tai uždara bendrovės „Lifosa“ teritorija. Patekti ten galima tik gavus daugybę leidimų. Bet verta – vaizdas atsiveria išties įspūdingas į magistralę „Via Baltica“ ir Kėdainių krašto ūkininkų laukus.
„Galbūt ir galima bus kada nors atverti lankytojams dalį kalnų, bet dar ne dabar“, – rodydamas vaizdus nuo pačių viršūnių sako bendrovės „Lifosa“ vienas iš vadovų, administracijos direktorius Juozas Baniota.
Šie kalnai auga nuo 1963 m., kai Kėdainiuose pradėtos gaminti mineralinės fosforo trąšos. Kalnus supa apsauginiai grioviai, anot J.Baniotos, todėl čia patekti negalima, o ir į požeminius vandenis esą nuotekos nuo gipso nepatenka.
Šias medžiagas galbūt kada nors bus galima panaudoti kokiai nors antrinei gamybai, tarkim, blokeliams vidaus pertvaroms mūryti. „Jokiais būdais ne išorinėms, nes nuo atmosferos poveikio ši medžiaga suyra“, – vaikštinėdamas po kalnus kalbėjo J.Baniota, pabrėždamas, kad per pusvalandį gipsas sukietėja – pavirsta akmeniu, todėl sunku jį būtų naudoti kokiems nors darbams, tarkim, kelių tiesimui ar pan.
100 skonių padažai ir majonezai
Šis miestas turi ne tik trąšų ir kalnų iš trąšų atliekų, bet ir skonio. Tarkim, majonezo ar pomidorų padažo. Pasirodo, vien bendrovė „Daumantai LT“ tokių gaminių turi net 100 skirtingų pavadinimų, nors neretai panašios gamyklos imasi kur kas siauresnės srities, gamina vos kelių rūšių produktus.
Įmonė užima kiek daugiau nei 20 proc. Lietuvos rinkos, tačiau jos patalpos itin kompaktiškos, o darbuotojų nė šimto nėra – apie 80. Kaip sako įmonės direktorius Robertas Neimontas, investuojama ne į patalpas, o į našumą. Ir darbuotojų trūkumu bendrovė itin nesiskundžia, nes ir dabar kai kurie specialistai atvažiuoja iš Kauno. Darbuotojų kaitos, direktoriaus teigimu, beveik nėra, dažniau tenka dovanoti medalius čia išdirbusiems 20–25 metus.
Paklaustas, kas didžiausi konkurentai, bendrovės direktorius R.Neimontas nepuola vardinti kitų Lietuvos įmonių – pasirodo, rinkoje vis labiau populiarėja atvežtiniai majonezai ir padažai. Esą jaunajai kartai kitoks majonezo skonis jau nėra nepriimtinas. Skaičiuojama, kad atvežtiniai tokie gaminiai jau užima iki trečdalio Lietuvos rinkos. Apie ketvirtadalį savo pagamintos produkcijos „Daumantai LT“ irgi išveža į kitas šalis – Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Airiją.
Vis dėlto ir lietuviškoje produkcijoje daug lietuviškų sudedamųjų dalių nerasi – žaliavos atkeliauja iš kitų šalių. Per parą pagaminama apie 500–600 tonų produkcijos, majonezo – 150–200 tonų.
Plaukioja šamai, ganosi limuzinai
Kur auga žuvys, kurias galima įsigyti ir lietuviškose parduotuvėse? Pasirodo, bent jau šamai ne baseinuose po atviru dangumi, o uždaruose rezervuaruose, tiksliau – uždaroje akvakultūros sistemoje. Tokius nematytus baseinus Kėdainių rajone esančiame „Šamūkyje“ rodo vienas iš jo įkūrėjų Donatas Giknius.
Vietos ūkininkų sūnus kartu su seserimi Justina Gikniūte-Kočetova nusprendė kurti šeimyninį verslą, ilgai svarstę nutarė auginti žuvis. Kasdien jas prižiūri keli darbuotojai, Gikniai su antromis pusėmis čia darbuojasi pasikeisdami kas antrą savaitgalį. Dar – rūpinasi produkcijos realizacija, nes galima įsigyti ne tik šviežios žuvies, bet ir rūkytos, šaldytos, kelių rūšių konservų.
„Norėjosi savo, šeimyniško. Visi iki to laiko dirbome tik kaip samdomi darbuotojai, – apie verslo pradžią maždaug prieš dvejus metus pasakojo D.Giknius. – Ir šiuo metu dar dirbame, tik Justina niekur kitur nedirba – turi daug savo smulkių verslų. Nusprendėme ką nors savo daryti, svarstėme, važiavome į parodas, „Žaliąją savaitę“, žiūrėjome, ką galima būtų daryti. Nesinorėjo daryti kažko, kas būtų tik žaliava. Norėjosi galutinio produkto.“
Svarstė Gikniai ir savo finansines galimybes, kokią paramą galima gauti. Ir tuomet jie sužinojo apie uždarose patalpose, recirkuliacinėse sistemose auginamus šamus. Tai skatina Europos Sąjunga, nes didelė dalis žuvies įvežama iš trečiųjų šalių, o siekiamybė – kad žuvis būtų užauginta kuo arčiau vartotojo ir būtų parduodama kuo šviežesnė. Tokia auginimo sistema laikoma tausojančia aplinką.
Tik šamas dar nėra įprasta lietuvių stalui žuvis. „Apie šamus prieš kurį laiką buvo visokių neigiamų dalykų paskleista rinkoje. Nes patys pirmieji šamai pasirodė iš Lenkijos. Aš buvau Lenkijoje ir mačiau, kaip jie auga, ten niekas neieško pašarų be GMO, ten tikslas padaryti greitai ir daug. Kai taip darai, užauga kas užauga ir skoninės savybės kartais būna prastos, kvapai visokie. Mes to siekiame išvengti, bet realiai konkuruojame ne tik su vietiniais, bet ir su lenkais, kitų šalių žuvies eksportuotojais. Šamas dar tik ateina ant mūsų stalų“, – kalbėjo D.Giknius. Per metus „ŠamŪkis“ galėtų užauginti 50–70 tonų. 2016 metais pasiekta apie 30 tonų.
Ekologiškai ūkininkauja ir Kėdainių rajono ūkininkas Feliksas Vaitelis bei du jo sūnūs Mantas ir Donatas. Jų laukuose ganosi ryškiai žalos spalvos galvijai, auga javai ir visa tai be cheminių priedų, perkami tik mineraliniai priedai galvijams. Kaip pasakojo F.Vaitelis, jis dirba 300 hektarų žemės, sūnus Mantas – 200 ha, o kitas sūnus Donatas – daugiau nei 400 ha.
Ūkininkai augina limuzinų veislės galvijus – iš viso jų turi apie 500, parduoda ir veislei, ir mėsai. Tik nedidelė dalis jų realizuojama Lietuvoje, dauguma iškeliauja į kitas šalis. Patys Vaiteliai pardavimu neužsiima, galvijus parduoda supirkėjams ir, kaip sako Feliksas, nebesuka sau galvos. „Ir kaina nesiskundžiam. Žinoma, galėtų būti vakarietiška, nes dabar yra apie 30 proc. mažesnė, bet mes ir už darbą mokam mažiau, ir žemės nuoma mažesnė“, – teigė F.Vaitelis. Šeimos ūkiuose – apie pusė žemės yra nuomojama, kita priklauso nuosavybės teise.
Be skolų ir su investicijomis
Kėdainių meras Saulius Grinkevičius dirba pirmą kadenciją – tiesioginiuose rinkimuose pateikė staigmeną nugalėdamas šiame mieste visą laiką dominavusius Darbo partijos atstovus. Jo teigimu, šioje savivaldybėje gyvena beveik 48 tūkst. gyventojų, biudžetas 2017 metais – beveik 42 mln. eurų. Ir skolų miestas neturi, tik seni kreditai, kuriuos teks grąžinti.
Vidutinis mėnesio atlygis 2016 metais Kėdainiuose siekė 604 eurus, tačiau šių metų pirmą pusmetį šovė iki 852 eurų – atsilikta tik nuo Vilniaus (931 euras).
Meras pasigyrė ir tuo, kad pagal tiesiogines investicijas vienam gyventojui jo vadovaujama savivaldybė yra trečia Lietuvoje po Vilniaus ir Kazlų Rūdos. Taip yra todėl, kad Kėdainiuose įsikūrė daug didelių, senų įmonių, steigiasi naujos.
Smulkiems verslininkams remti Kėdainiai turi fondą, į kurį gali kreiptis mažos įmonės ir gauti beprocentę paskolą, sulaukia pagalbos, jeigu ryžtasi dalyvauti parodose ir t.t. Šis fondas atsirado dar 1996 metais, per 20 metų pasitaikė tik vienas atvejis, kai paskola nebuvo grąžinta.
