Pakeliui – Šėta
Į Kėdainius iš Vilniaus reiktų sukti ne perkrauta magistrale Vilnius-Klaipėda, o per Ukmergę ir Šėtą. Šėta buvo įkurta 1362 metais. Ji buvo paminėta anksčiau nei Kėdainiai – Livonijos ordino surengto žygio į vidurio Lietuvą metu buvo paminėtas vadinamasis šventas kaimas Šates (Sethen). Šėta sužavi raudonų plytų namų architektūra, pakeri bažnyčia. Pirmoji katalikų bažnyčia šiame miestelyje buvo pastatyta 1499 m.
XVIII a. Šėta plėtėsi, joje apsigyveno žydų bendruomenė. 1766 m. Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė privilegiją Šėtos žydams statytis sinagogą. Šėtos, kaip prekybos centro, vaidmuo augo: 1781 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto Poniatovskio privilegija Šėtos miestelyje du kartus per metus leidžiama organizuoti 3 dienų prekymečius. Turgūs pagal tą pačią privilegiją būdavo pradėti organizuoti kiekvieną antradienį, ši turgaus tradicija išliko iki pat XX a. pradžios.
1777 m. Šėtoje buvo įkurta parapinė mokykla. XVIII a. pabaigoje pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tiksli jos pastatymo data nenustatyta. 1900 m. ši Švč. Trejybės bažnyčia buvo padidinta, įgavo dabartinę išvaizdą.
Reikšmingiausias XIX a. I pusės statinys, turintis meninę vertę ir šiandien, yra kapinių koplyčia. Šėtoje iki šių dienų yra išlikęs žydų sinagogos pastatas.
Ypač aktyviai šėtiškiai dalyvavo 1963 m. sukilime. Uždraudus lietuvišką spaudą, į knygnešių gretas aktyviai įsijungė Šėtos valsčiuje Pauliukų kaime gyvenęs knygnešys Matas Keliauskas (1875-1962).
1897 m. surašymo duomenimis, Šėtoje gyveno 1670 žmonių, iš jų 1135 – žydai. Prieš II pasaulinį karą žydų šiame mieste gyveno apie 350. Miestelyje veikė audėjų mokykla ,,Birutė“ ir paskolos kasa valstiečiams, vaistinė ir felčerių punktas.
1919 m. vasario 11 d. ties Šėta laimėtos labai svarbios visai Lietuvai lietuvių kautynės su bolševikais; 1939 m. pastatyta viena didžiausių pieninių tuometinėje Lietuvoje. II pas. karo metais miestelis sudegintas.
O šiais laikais Šėtoje galima susirasti kiek neįprasto ansambliažo meno puoselėtoją Vladimirą Nikonovą. Vladimiro tapybos ir šaltkalvystės pomėgiai virsta į futuristinio fantastinio meno abstrakcijas.
Jautiesi lyg Škotijoje
O štai pačiuose Kėdainiuose draugų ratui tiesiog privalu užsisakyti ekskursiją. Patys gidai kiek juokauja, kad atvykėlių istorinės žinios apie škotus Kėdainiuose būna itin ribotos ir neretai išgalvotos.
Itin trumpas istorinis rakursas būtų štai toks. Pirmieji škotai atvyko apie 1628 m. ,,Škotai presbiterionai Kėdainiuose gyveno nuo XVII a. I pus. iki XVIII a. vid. Jie buvo aktyvūs miesto ekonominio, visuomeninio ir religinio gyvenimo dalyviai: pasiturintys pirkliai, krautuvių ir karčemų savininkai, palivarkų nuomininkai, kreditoriai, magistrato pareigūnai, reformatų bažnyčios rėmėjai.
Škotai praturtino Kėdainius mūrine architektūra, kurioje panaudojo novatorišką planavimą. Škotų palikimas leidžia apčiuopti epochos bruožus, pajusti tikrus mus pasiekusius praeities pavidalus.
Kėdainiuose išliko pastatai, kurie susiję su visuomenine, religine ir prekybine škotų veikla. Tiksli škotų atvykimo į Kėdainius priežastis neaiški. Yra trys versijos. Viena skelbia, kad škotai atvyko vedami ekonominių interesų, kita sako, jog jie atsikėlė bėgdami nuo religinių persekiojimų Tėvynėje, trečia teigia – škotai Kėdainiuose įsikūrė, ieškodami ,,pažadėtosios žemės“, utopinės Antilijos“.
Kėdainiuose yra išlikę tokių škotų pastatų, kaip Jurgio Andersono namas, Arnetų namas, Jurgio Beneto namas, Jokūbo Grėjaus namas. Kai kurie reikšmingi Kėdainių XVII a. pastatai, kurie nukelia į Kėdainių aukso amžių, taip pat susiję su škotų veikla.
Skaičiuojama, kad dar 1739 metais škotai Kėdainių senamiestyje valdė 93 sklypus ir jie sudarė 8 proc. miesto gyventojų. Palaipsniui škotų parduotuves, sandėlius ir pagaliau verslumą perėmė žydų tautybės žmonės.
Krakėse lyg vestuvėse
Ir finalinis akordas Kėdainių krašte – apsilankymas Mikalojaus Katkaus sodyboje-memorialiniame muziejuje Ažytėnų kaime, netoli Krakių. Čia vykstantis 1,5 val. trukmės vaidinimas „Kelias į marčias: išverptas, išaustas, išsvajotas“ prisodrintas ir erotinių motyvų. Atvykėliai supažindinami su aukštaičių pirmosios nakties tradicijomis ir „krušimosi“ ypatybėmis norint susilaukti mergužėlės ir bernužėlio. Gan giliai bandoma analizuoti ir žodžio „krušna“ sandarą.
Per metus šį muziejų aplanko ir į vaidinimą įsitraukia apie pusantro tūkstančio atvykėlių. Ši vieta mėgstama per mergvakarių ar bernvakarių šventes. Garsas apie Krakių teatrą yra nuvilnijęs iki Norvegijos ar Anglijos. Emigrantams tai – lyg prisilietimas prie protėvių gyvensenos klodų.
„Kėdainių Rinkos aikštė, kai kurie miesteliai – unikalūs, tačiau bent jau vasaros savaitgaliais galėtų pasirodyti bardai ar vykti dainuojamosios poezijos vakarai“, – sako turizmo ekspertas Tadas Kertenis.
Tuo tarpu Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Daina Balasevičienė skaičiuoja, kad šiemet turistų apsilanko 11 proc. daugiau negu pernai. Daugėjo ir keliaujančių lietuvių, ir atvykstančių iš užsienio.
